I dalis. Bankų griūtis
1994-1996 metais Lietuvą užklupusi bankų griūtis šaliai paliko 272 mln. litų (maždaug 56 mln. eurų to meto kursu) skolą, pradangino daugiau kaip milijardą litų piliečių ir įmonių pinigų. Ar tokios suirutės buvo galima išvengti? DELFI siūlo prisiminti to meto įvykius.
Prieš 23 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas negailėjo pagyrų Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) – nuo sovietinės Komunistų partijos atsiskyrusios lietuviškos atšakos – vairą iš jo perėmusiam ir premjero pareigas einančiam Adolfui Šleževičiui. O vos po dvejų metų, šaliai grimztant į suirutę dėl masinės bankų griūties, kreipėsi į Seimą pagalbos jį atstatydinti.
Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuo metu A. Brazausko vadovauta LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, bei partnerių, formuoti Vyriausybę.
Pirmuoju šios daugumos premjeru 1992 gruodžio 12 dieną tapo Bronislovas Lubys, tačiau jo Vyriausybė išsilaikė vos tris mėnesius. 1993 metų kovo 31 dieną premjero postą užėmė A. Šleževičius, tuo metu tapęs ir LDDP pirmininku.
LDDP valdymo laikotarpį (1993-1996 metai) žymėjo lito, pakeitusio tuo metu apyvartoje laikinai cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“, įvedimas 1993-ųjų birželį, sovietų kariuomenės išsikraustymas, bet tuo pačiu – ir laukinis valstybės įmonių privatizavimas bei viską vainikavusi bankų griūtis.
Artimu A. Brazausko bendražygiu laikytas akademikas Raimundas Leonas Rajeckas, 1996 metais atšauktas iš ambasadoriaus Londone pareigų, tuo metu paskelbė atvirą laišką prezidentui, apibūdindamas padėtį šalyje.
„Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėja nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“, – skelbė R. L. Rajeckas.
Pradžia: nekontroliuojama finansinė laisvė
1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Tik vėliau pradėta kalbėti, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl nepakankamos kontrolės dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas netrukus privedė prie sistemos griūties.
„Laisvę kai visi pajunta, nežino, ką su ja daryti. O kai laisvė yra su pinigais, dar sunkiau tvarkytis. Kai pasižiūri, kas ten viduje dėjosi tuose bankuose, tai atrodo, kad elgtasi kaip su savo kišene, nors ir su savais pinigais kartais taip nesielgi“, – apie to laikotarpio situaciją DELFI pasakojo tuo metu Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ėjęs Kazys Ratkevičius.
Pasak jo, besiklostančią situaciją iš dalies lėmė ir vykstančios ekonominės permainos, didžiųjų įmonių privatizavimas, kėlęs galvos skausmą didiesiems bankams, turėjusiems darbo sovietmečiu patirties.
„O tie naujieji komersantai tiesiog pajuto, kad yra pinigai, galima daryti bet ką ir bet kaip. Prisimenu vieną tokį faktą: Mažeikiuose naftininkai sugalvojo įsteigti savo banką. Jų komentaras buvo paprastas: kam mums kreiptis į kitus bankus, kai turėsime savo ir imsime pinigų tiek, kiek norėsime“, – kalbėjo K. Ratkevičius.
Vienas liūdniausiai pagarsėjusių Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“. Žadamomis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo santaupas, dėjo už užstatytus namus ir kitą turtą surinktas lėšas.
Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – vyresnė karta dar atsimena ilgiausias žmonių eiles, išsirikiavusias prie užrakintų banko durų.
„Sekundės“ banko prezidentas Gintaras Dilys 1996 metų vasarį dėl svetimo turto iššvaistymo buvo nuteistas 7 metų kalėjimo. Bausmę atliko Pravieniškėse. Iš jų paleistas pirma laiko 2000 metais dėl nepriekaištingo elgesio.
Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai.
„Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis.
Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.
Sprendimais abejojama iki šiol
Teigiama, kad lemiamą smūgį šalies komercinių bankų sistemai smogė dviejų stambiųjų bankų – Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) ir „Litimpeks“, apėmusių beveik trečdalį tuometinės bankų sistemos apyvartos, veiklos sustabdymas, kurį 1995 metų gruodžio 22 dieną paskelbė Lietuvos bankas.
Abiejų bankų vadovai buvo sulaikyti. „Litimpeks“ valdybos pirmininkas Gintautas Preidys kalėjime praleido 15 dienų, bet buvo paleistas neįrodžius, kad galėjo prisidėti prie banko problemų. Spaudos konferenciją surengęs bankininkas tuo metu su ašaromis akyse kalbėjo, kad su šia kredito įstaiga buvo susidorota. Baudžiamoji byla buvo iškelta LAIB valdybos pirmininkui Artūrui Balkevičiui. Ji nutraukta 2003 metais, nesurinkus kaltės įrodymų.
Šie įvykiai sukėlė paniką tarp indėlininkų – žmonės veržėsi atsiimti pinigus.
„Žinoma, tie veiksmai labai pastūmėjo (bankų griūties link – red.). Manau, tai pagreitino įvykius. Ten problemos buvo nemažos. Apie „Litimpeks“ nekalbu – jis buvo savo vietoje. Bet kada šitaip pajudinama, ir jam atsitiko nekas. Kai vis ateina atsiimti pinigų, nė vienas bankas negali taip atiduoti. O šitie sprendimai (sulaikyti vadovus – red.), be abejo, pagreitino griuvimus, ir kada visi puolė atsiimti pinigus, nieko nebebuvo galima padaryti“, – DELFI pasakojo tuometinis Lietuvos banko vadovas K. Ratkevičius.
„Litimpex“ per griūtį „sudegė“ maždaug 180 mln. litų (37 mln. eurų), vėliau Indėlių draudimo fonas už prarastas santaupas gyventojams sumokėjo apie 15 mln. litų (apie 3 mln. eurų) kompensacijų. LAIB pradangino apie 271 mln. litų (apie 56 mln. eurų). Valstybės, kuri perėmė banko prievoles, biudžetui tai kainavo apie 400 mln. litų (82 mln eurų) – tiek lėšų prireikė atsiskaityti su indėlininkais ir sąskaitas banke turėjusiomis įmonėmis.
„Be abejo, bankų griūties buvo galima išvengti. Reikėjo eiti klasikiniu keliu ir atlikti kelis veiksmus. Kilus problemoms su banku, reikia iš karto nušalinti veikiančią valdybą, paskirti administratorių, kuris vykdytų Lietuvos banko instrukcijas, nekeliant panikos. Antrasis veiksmas – sanavimas: jei manoma, kad į banką reikia įlieti pinigų, Centrinis bankas gali skirti tam tikrą sumą, padėdamas išspręsti kilusias problemas. Trečiasis veiksmas – restruktūrizvimas, atskiriant gerąją banko dalį, kuri gali funkcionuoti, aptarnaudama klientus, nuo blogosios. Tik po šitų veiksmų galima galvoti apie bankrotą“, – DELFI kalbėjo R. Visokavičius.
Pasak jo, tiek „Litimpex“, tiek LAIB valstybė galėjo gaivinti. „LAIB gaivinimui buvau parengęs pilnai, jis galėjo pradėti veikti, bet politinis sprendimas buvo priimtas, kad nereikia“, – teigė bankininkas.
Pasiteiravus, kodėl tuo metu buvo priimtas sprendimas uždaryti šiuos bankus, R. Visokavičius atsakė: „Negaliu pasakyti, kodėl tarpusavyje partijos kaunasi“.
„Žiūrėkite, kaip dabar mušasi politikai. Nesvarbu, kokiais ginklais kerta vienas kitam į smilkinį. Ir tada buvo politiniai dalykai. Noriu akcentuoti: kol nebus personalinės atsakomybės, galima bet ką paleisti į prarają“, – teigė jis.
Kilusią krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.
Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.
Premjerui indėlis kainavo postą
2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.
Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.
Viešai skelbiama, kad dalį atsiimto indėlio į LAIB, tuo metu jau netekusio teisės vykdyti finansines operacijas, A. Šleževičius grąžino 1996 metų sausio 29-ąją. Tuo metu Generalinė prokuratūra politikui jau buvo iškėlusi baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo tarnyba dėl galbūt neteisėtai priskaičiuotų, išmokėtų ir gautų padidintų palūkanų pagal terminuotų indėlių sutartis – šis tyrimas nutrauktas tik daugiau nei po ketverių metų. Į LAIB nuneštas A. Šleževičiaus indėlis jam buvo grąžintas 2002 metais Aukščiausiojo Teismo sprendimu.
Vis dėlto indėlio grąžinimas tuometinio premjero kėdės neišgelbėjo. 1996 metų pradžioje prezidentas A. Brazauskas pareikalavo, kad A. Šleževičius atsistatydintų, o šiam nepaklusus, su dekretu dėl premjero atleidimo kreipėsi į Seimą.
„Šiandien prasidėjęs Ministro pirmininko, o kartu ir visos Vyriausybės, atstatydinimas yra viena iš sudėtinių opozicijos veiklos dalių. Tai trečiasis mėginimas atstatydinti Vyriausybę, tik šiuo atveju pritarus prezidentui ir daliai didžiosios frakcijos narių susijungus su opozicija, ir visokiais būdais darant man spaudimą, kad paduočiau atsistatydinimo pareiškimą. Siekiant šio tikslo, labai aktyviai buvo formuojama baudžiamoji byla. Manau, kad, norint pateisinti Ministro pirmininko atstatydinimą, šią bylą visokiais būdais bus mėginama nuvesti iki teismo“, – 1996 metų vasario 8-osios Seimo posėdyje kalbėjo A. Šleževičius.
Jis tvirtino, kad nestabili padėtis valstybėje labai paranki bankų skolininkams, skolintojams, gyventojų indėlių grobstytojams, taip pat verslininkams, kurie vengia mokėti mokesčius į biudžetą. „Manau, kad šie visi padariniai valstybei ir jos žmonėms gali būti daug skaudesni negu mano vadinama moralinė ir politinė klaida“, – pažymėjo jis.
Jau Seimui nubalsavus atleisti jį iš užimamų pareigų, A. Šleževičius pareiškė: „Aš šią klaidą (indėlio atsiėmimą – red.) suprantu tik kaip pretekstą mane atstatydinti. Deja, dabartiniu metu visuomenės informavimo priemonėse mano indėlio paėmimo ir procentų skaičiavimo klaidinga interpretacija jau suvokiama kaip pripažinta tiesa. Beje, spaudoje pagarsintos ir nemažai nepagarsintų Seimo narių panašių indėlių atsiėmimo istorijų nebuvo apsvarstytos net Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje, nekalbu apie mintį, kad būtų iškeltos baudžiamosios bylos“.
EBSW voratinklis
Kas Lietuvoje galėjo nulemti pirmąją bankų krizę, iš dalies atskleidė prabėgus beveik dešimtmečiui po šių įvykių Seimo vykdytas koncerno EBSW veiklos tyrimas.
1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigtę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė.
Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.
Indėlius iš gyventojų EBSW rinko per Kauno holdingo kompaniją (KHK) – kaip yra skelbusi naujienų agentūra BNS, nuo 1992 iki 1995 metų KHK iš gyventojų surinko daugiau nei 344 mln. litų (daugiau kaip 70 mln. eurų). Savo santaupas šiai investicinei bendrovei patikėjo 15,6 tūkst. žmonių. Po koncerno žlugimo KHK gyventojams liko skolinga 83 mln. litų (17 mln. eurų).
EBSW įtakoje buvo ir Lietuvos valstybinis komercinis bankas (LVKB), kurio stebėtojų tarybos pirmininku, koncernui supirkus dalį akcijų, tapo G. Petrikas. Bankrutavus šiai kredito įstaigai, paaiškėjo, kad iš jos iššvaistyta apie 111 mln. litų (apie 23 mln. eurų), iš šalies įmonių, susijusių su šiuo koncernu, valstybė nesusigrąžino apie 144 mln. litų (apie 30 mln. eurų) paskolų, su Paskolų komisijos rekomendacija garantuotų valstybės. Dėl LVBK turto iššvaistymo buvo nuteistas buvęs banko valdybos pirmininkas Algimantas Bartusevičius. Jis 1999-ųjų spalį nusišovė savo namuose Vilniuje.
Dėmesio centre – politikai ir pareigūnai
2004-aisiais, teisėsaugininkams sulaikius G. Petriką, tuometinis Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius inicijavo parlamentinės tyrimo komisijos sudarymą – be kita ko, ji turėjo ištirti EBSW bei LDDP (tuo metu jau susijungusios su Lietuvos socialdemokratų partija) ryšių įtaką to meto valdžios sprendimams.
Dešinieji įtarinėjo, kad EBSW koncernas galėjęs finansuoti LDDP, o už tai sulaukti palankių sprendimų: esą buvę tvirtinamos nerealiai mažos privatizuojamų objektų kainos, tokiu būdu EBSW koncernui pusvelčiui perleidžiant didžiausias šalies įmones, valdančioji dauguma keitusi įstatymus ir valstybės institucijų vadovus, svarbius postus patikėdama EBSW artimiems žmonėms.
Pagrindą tokioms kalboms suteikė pats G. Petrikis, kuris, kalėdamas JAV, buvo itin atviras su Lietuvos žiniasklaida. „Po rinkimų jie (LDDP – red.) įsiklausydavo į mūsų pasiūlymus ir prašymus, bandydavo juos išspręsti“, – viename interviu teigė jis.
LDDP atstovai šias kalbas visą laiką neigė. „Niekas mūsų nerėmė, neturėjome pinigų užstatui už kandidatus. Vėliau mums paskolinio pinigų, nes neturėjome nė vieno lito“, – kalbėjo tuometinis prezidento A. Brazausko patarėjas Vladimiras Beriozovas, kurį oponentai kartais pavadindavo tarpininku tarp EBSW koncerno ir tuometinių valdžios pareigūnų.
Bendraudamas su žiniasklaida, G. Petrikas pasakojo ir daugiau skandalingų dalykų. Jis tvirtino, kad EBSW 1993 metais inicijavo vėliau žlugusią baudžiamąją bylą tuometiniam Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui, kuris esą prieštaravo, kad EBSW privatizuotų LVKB bei kitus bankus. „R.Visokavičius visaip bandė sutrukdyti mums įsigyti LVKB. Tad teko jį pašalinti“, – 2006-aisiais dėstė G.Petrikas.
R. Visokavičius, kalbėdamas su DELFI, griežtai paneigė, kad įtakos jo karjerai turėjo EBSW. „Kad EBSW su manimi susidorojo – tikrai ne. G. Petriko kalbos – kliedesiai. Čia buvo politinis sprendimas, absoliučiai. Aš tuo metu nepaklusau A. Šleževičiaus spaudimui „minkštinti“ litą“, – aiškino jis.
Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas.
Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.)
K. Ratkevičius, kalbėdamas su DELFI, neneigė galimos EBSW įtakos jo skyrimui. „Nenoriu sakyti, kad bendradarbiavome. Nebuvo dėl ko labai bendradarbiauti. Jie turėjo savo banką, užsiėmė komercija, o aš buvau visiškai ne komersantas. Na, bet akivaizdu, kad mano atėjimas į Lietuvos banką buvo betarpiškai, nežinau, jų remiamas, detalės man nėra žinomos“, – sakė jis.
Pasiteiravus, kodėl koncernas galėjęs remti jo skyrimą, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas sakė: „Gal turėjo kažkokių savų idėjų“. Tačiau jis neigė gaudavęs iš G. Petriko atlygį.
„Kai kurias detales aš ir dabar sužinau: visiškai kiti žmonės derino mano kandidatūrą politikoje, visiškai kiti, kurie iki šiol neafišuojami. Bet jie, kaip dabar žiūriu, irgi buvo vienaip ar kitaip susiję su LDDP. Bet tai visiškai kiti žmonės. Vyko tam tikri užkulisiniai susitarimai. Ir prieš mane buvęs R. Visokavičius buvo atstatydintas irgi ne be komercijos įsikišimo. Tokie dalykai vyko tada, nežinau, galbūt vyksta ir dabar“, – mįslingai kalbėjo K. Ratkevičius.
Išsižadėjo savo žodžių
Ekspremjeras A. Šleževičius, tuo metu liudijęs Seimo tyrimo komisijai, šias kalbas griežtai neigė. Tiesa, dar 2005-aisiais, liudydamas Seime, jis pripažino iš dalis esantis atsakingas dėl neteisėtos EBSW veiklos. „Turėjau žymiai konkrečiau pareikalauti iš Seimo priimti įstatyminę bazę, norminius aktus, draudžiančius skolinimąsi iš privačių asmenų. Ta padėtis leido daug gyventojų lėšų sukaupti, o po to jas iššvaistyti“, – kalbėjo A. Šleževičius. Tačiau jis aiškino neturėjęs pakankamai galių suvaldyti šį procesą, mat „pinigų politikoje lemiantis žodis priklauso centriniam bankui“.
2009-aisiais, teisiamas Lietuvoje, G. Petrikas išsižadėjo pasakojimų žiniasklaidai. Tuo metu teisėjų klausiamas apie išsakytus teiginius, esą jis yra davęs kyšius anuometiniams aukštiems valdžios pareigūnams – ne vien per tarpininkus, bet ir tiesiogiai mokėdamas stambias pinigų sumas, kurių didžiausia siekė 120 tūkst. JAV dolerių, G. Petrikas pareiškė, kad tai neturi nieko bendro su jam pareikštais kaltinimais.
„Nematau čia jokio ryšio ir jokios prasmės gilintis į tuos žodžius. Tuo metu buvau Amerikoje, ten visai kitokia demokratija ir žodžio laisvė. Gali net apie prezidentą sakyti ką nori, išskyrus, kad ketini jį nušauti“, – pareiškė kaltinamasis.
Kaip Lietuva galėjo išvengti krizės
K. Ratkevičius, DELFI paklaustas, ar 1996 metais Lietuvą užklupusios bankų krizės galima buvo išvengti, sakė: „Manau, kad ne“.
Pasak jo, delsiant ilgiau ir neuždarinėjant probleminių bankų, vėliau problema būtų buvusi dar didesnė.
„Bankai ką norėjo, tą skelbė, ko nenorėjo, to neviešino, o iš išorės – ar Lietuvos bankui, ar Finansų ministerijai – susivokti, kaip yra iš tikrųjų, neturint tam tikros vertinimo skalės, buvo gana sudėtinga. Dabar bankų priežiūra kur kas skrupulingesnė, o tada buvo tik pati pradžia. Kai pirmieji normatyvai buvo parengti ir per juos įvertinti bankai, visi jie atrodė blogai. Tada buvo klausimas – ką daryti? Iš kur imti kapitalą? Užsienis ir investuotojai nelabai patikliai žiūrėjo į Lietuvą, o pati valstybė neturėjo nei indėlių draudimo, nei stabilizavimo fondų. Žinoma, galima buvo prisiimti tam tikrą įsipareigojimą, lyg valstybės vekselį duoti, bet, matyt, nepavyko valdžios įtikinti nei patiems, nei padedant tam tikriems konsultantams“, – aiškino buvęs Lietuvos banko vadovas.
Pasiteiravus, kokia buvo politikų įtaka šiam procesui, K. Ratkevičius sakė, kad šie darė, ką galėjo – priėmė Bankų įstatymą, rengė kitus dokumentus. „Bet žinote – įstatymai viena, o supratimas apie juos – kita. Tiek Lietuvos banke, tiek Finansų ministerijoje specialistai dar tik mokėsi. Politikų kaltinti, manau, irgi nereikėtų. Čia daugiau komersantai veikė. Pagaliau ir patys politikai buvo tiesiogiai suinteresuoti tam tikrais reikalais bankų viduje“, – užsiminė jis.
Ekonomistas Rimantas Rudzkis DELFI sakė, kad pirmąją Lietuvos bankų žlugimo bangą lėmė finansinės kontrolės nebuvimas, patirties stygius ir piktnaudžiavimai. „Ten, manau, ir kriminalinių elementų buvo“, – pabrėžė jis.
Ar valstybė tą krizę galėjo suvaldyti? „Galėjo – kalbos nėra. Reikėjo iš karto diegti vakarietišką patirtį. Pirmiausia, valstybė tikrai galėjo įvesti didesnę kontrolę. Juk niekas netrukdė pasikviesti kelių ekspertų iš Vakarų, jiems patikėti kontrolės mechanizmą“, – tvirtino ekonomistas.
