2009 m. prezidento rinkimai neabejotinai pakeitė Lietuvą. Prezidente tuomet tapusi D. Grybauskaitė šaliai vadovauja jau dešimtmetį.
DELFI tęsia straipsnių ciklą apie įsimintiniausias kovas dėl aukščiausio šalyje politinio posto. Šį kartą plačiau – apie rekordinį nepriklausomoje Lietuvoje D. Grybauskaitės triumfą.
Metas buvo specifinis
„Nereikia būti politologu, kad suprastum, kad krizės akivaizdoje kalti tampa visi iki tol dirbę politikai. D. Grybauskaitės toks kaltės šleifas neslėgė. Lietuvoje ji niekada neužėmė pačių aukščiausių postų, turėjo tarptautinės patirties ir laikėsi ryžtingos, žinančios, ką daryti, politikės įvaizdžio. Kartais ji, žinoma, ir nežinojo teisingo atsakymo, bet viešumoje niekada neleisdavo sau bėdavotis. Tuomet šaliai reikėjo ryžtingo žmogaus, o ne to, kuris svaidosi frazėmis „galvosim“ arba „spręsim“, – paprašytas prisiminti dešimties metų senumo įvykius kalbėjo politologas Antanas Kulakauskas.
Anot jo, kai egzistuoja masinis nusivylimas beveik visomis partijomis, rinkėjai vadovaujasi specifiniais kriterijais. Jiems daro įspūdį, kad kandidatas ilgai dirbo užsienyje, užėmė aukštas pareigas ir nėra „priskaldęs malkų“ Lietuvoje.
„D. Grybauskaitė sugebėjo sukurti tam tikrą intrigą mįslinga savo laikysena. Į visus probleminius šalies klausimus ji visuomet žiūrėjo tarsi iš šono, iš aukščiau. Viską matė galbūt plačiau, giliau ir blaiviau nei vietiniai politikai, kurie labai dažnai įsivelia į rietenų voratinklius.
Be to, lietuviams visuomet patiko ekonomistai, kurie kalba ūkiškai. Toks asmuo toje visoje mūsų nepriteklių pakalnėje yra tarsi gelbėtojas, kuris pagausins vaišių stalą, papildys kišenes ir pinigines“, – pridūrė politologas Alvidas Lukošaitis.
Asmenine Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virgio Valentinavičiaus nuomone, D. Grybauskaitė dar likus 2–3 metams iki prezidento rinkimų buvo apsisprendusi juose dalyvauti ir tam nuosekliai ruošėsi. Jis priminė, kad tuomet Lietuvoje eurokomisarė ėmė lankytis reguliariai, periodiškai susitikinėjo su politikais, stebėjo visuomenės nuomonės pokyčius ir kas kartą džiugindavo žurnalistus – dosniai dalijo interviu, kuriuose labai kritiškai atsiliepdavo apie to meto premjero Gedimino Kirkilo politiką.
„Fonas buvo toks: Valdo Adamkaus antroji kadencija buvo akivaizdžiai silpnesnė už pirmąją, Lietuvą daugiau valdė jo aplinka nei pats V. Adamkus; G. Kirkilo Vyriausybė irgi buvo labai silpna, o vairą perėmę konservatoriai iš karto susidūrė su giliausia krize modernios Lietuvos istorijoje. Ir visame šiame kontekste ateina kandidatas, kurio laukta seniai, kuris Lietuvoje sau lygių neturi, tačiau turi patirties aukščiausiame tarptautinės politikos lygyje, laikosi griežtos rankos ir tvarkos pozicijos. Klausimas buvo tik vienas: „Ar pirmas, ar antras ratas“, – kalbėjo jis.
Aiškinosi dėl lytinės orientacijos ir darbo su KGB
Nepaisant augančio autoriteto, išvengti skandalų D. Grybauskaitei nepavyko. Bene pirmą kartą šiame kontekste jos vardas žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo 2004 m.
„Mūsų ypač gabi ir talentinga komisarė D. Grybauskaitė, tai vieša ar ne vieša tiesa, bet pati yra seksualinių mažumų atstovė. Bet dėl jos jokių nekyla skandalų“, – Lietuvos radijo laidoje „Rudens studija su Vaidotu Žuku“, kuri buvo skirta seksualinėms mažumoms, tuomet ištarė jos autorius.
Vėliau išplatintame pranešime to meto Lietuvos radijo direktorius ir laidų vedėjas aiškino vertinantis D. Grybauskaitės kompetenciją, jos nesmerkiantis ir tenorėjęs pasidalinti iliustratyviu pavyzdžiu. Vis dėlto V. Žukas vadovybės buvo paprašytas palikti darbą.
„Tokį išpuolį prieš save vertinu kaip mažų mažiausiai nepadorų, kai leidžiama sau prekiauti nežabotos fantazijos vaisiais, parduodant prasimanymą kaip tikrą tiesą. Ir tokį veiksmą, ir radijo laidą, ir to žmogaus poziciją laikau labai nepadoria“, – laikraščiui „Lietuvos rytas“ tuomet atkirto eurokomisarė.
Viešai vėliau pasigirdo įvairių spekuliacijų, kas esą galėtų būti politikės antroji pusė, tačiau būsima prezidentė gandus komentuoti atsisakė. Tašką dėl šio klausimo ji padėjo 2009 m. tiesioginėje DELFI konferencijoje pareiškusi: „Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu“.
Čia ji taip pat atmetė kaltinimus bendradarbiavus su buvusiu sovietų saugumu.
„Neturėjau jokių ryšių su KGB. Tarybiniais laikais karjeros sparčiai nedariau. KGB buvau neįdomus egzempliorius, nes studijuodama Leningrado universitete vakariniame skyriuje dirbau eiline darbininke kailių fabrike, kuriame teko dirbti sunkų fizinį darbą stumdant karučius“, – aiškino D. Grybauskaitė.
Prisipažino mokėjusi baudas dėl greičio viršijimo
Pernelyg atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą ši politikė niekuomet nebuvo linkusi.
„Darbo metu dažniausiai būnu rimto veido, o šypsausi – po darbo“, – net yra pasakiusi ji.
Vis dėlto prieš pat rinkimus kandidatė buvo pakvietusi kelis žurnalistus apsilankyti Briuselyje, kur tuo metu dirbo. Interviu DELFI D. Grybauskaitė davė savo darbo kabinete. Jame nebuvo jokių nereikalingų daiktų – ant sienų kabojo keli paveikslai, ant stalo be darbo priemonių buvo galima išvysti tik žalią bambuką ir saldainius „Vilnius“.
Tuomet D. Grybauskaitė pasakojo esanti vyturys ir kabineto duris praverianti dar prieš 7 val. ryto. Į darbą ji važinėjo pati, vairuotojo paslaugomis naudojosi tik dienos metu. Pašnekovė atviravo nesanti itin drausminga vairuotoja, pripažino, kad yra tekę mokėti baudas dėl greičio viršijimo.
„Labai mėgstu vairuoti. Kokios mašinos patinka? Visos, kurios juda. Pati vairuoju „automatą“. Mieste tokia mašina patogesnė. Prie to pripratau JAV, kur teko dirbti diplomatinį darbą“, – pasakojo D. Grybauskaitė.
Tikino nepriklausanti elito grupelėms, pasakojo apie draugus
Būsima prezidentė tuomet dėstė augusi Vilniaus centre, besimokiusi prestižinėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, tačiau aiškino mokyklos elitui nepriklausiusi. Net vienuolika metų ji vakarus ir savaitgalius leisdavo krepšinio salėje.
„Kurdavosi įvairios grupelės. Dažniausiai tai buvo turtingų, išskirtinių tėvelių vaikai, truputį palepę, visko turintys – kuo apsirengti, džinsų ir kramtomosios gumos, ko aš anais laikais neturėjau. Matyt, tai irgi vertė kovoti už save, išreikšti savo savitumą. Anksti pradėjau skaityti, ir skaičiau daug – greta sporto. Bet viską mokytis vienodai gerai neturėjau laiko ir jėgų“, – kalbėjo eurokomisarė.
Paklausta, ar didelis atsidavimas darbui nekenkia artimiesiems, D. Grybauskaitė patikino, kad moka išlaikyti balansą.
„Darbas, kai kurie įpročiai uždeda tam tikrą antspaudą. Bet draugai žino, su kuo turi reikalą. Aš prisitaikau, jie prisitaiko. Iš diplomatinės tarnybos išmokau atskirti darbą ir asmeninį laiką, atsijungti, atsipalaiduoti, gebėti pasportuoti, pakeliauti. Su draugais nekalbame apie darbinius reikalus – nei jų, nei mano. Tikiuosi, kad sugebu atsipalaiduoti. Draugai taip pat mano, kad aš energinga, daug juokiuosi. O aš kartais juokauju, kad darbe žmonės tvirtina, kad per mažai šypsausi, dažniau būnu rimtai nusiteikusi“, – sakė ji.
Nevengė kritikos
Kur kas daugiau to meto žiniasklaidoje galima rasti D. Grybauskaitės politinių įžvalgų. Dar likus porai metų iki prezidento rinkimų, matyti, ji ėmė dažniau grįžti į Lietuvą, nevengė kritikuoti čia dirbančių politikų, o ypač – tuometinio premjero Gedimino Kirkilo sprendimų.
Pavyzdžiui, 2007 m. ji peikė kainų stabilumo strategiją, Lietuvos fiskalinę ir monetarinę politiką, kuri buvo nukreipta į infliacijos didininimą, juokėsi iš planų dar 2010 m. įsivesti eurą. 2008 m. D. Grybauskaitė aiškino, kad Lietuva skolinasi nepagrįstai, esą stumiame šalį į duobę ir puotaujame maro metu. D. Grybauskaitė taip pat yra pasakiusi, kad 2009-ųjų Vyriausybė į istoriją įeis kaip sugebėjusi nuslėpti nuo Lietuvos piliečių tiesą apie realią ekonominę situaciją, slėpusi faktus ir filtravusi informaciją.
Eurokomisarė tuomet tikino, kad kalba atvirai, nes yra Lietuvos pilietė, o joks kitas svečias to šalyje nepadarytų. Savo pažiūras ji įvardijo kaip „vidurio ir centro“.
Į tai iš pradžių G. Kirkilas atsakė aiškindamas, kad vis dėlto D. Grybauskaitė menkina Lietuvos įvaizdį ir elgiasi labai nekorektiškai. Vėlesnę jos kritiką jis atrėmė tikindamas, kad taip ji elgiasi besistengdama dėl tolesnės savo karjeros.
„Po tokio eurokomisarės darbo Briuselyje nei socialdemokratai, nei konservatoriai nepasiūlys jai likti Europos Komisijoje (EK) – ji pasirodė kaip nepatikimas žmogus. Ar į EP, ar į prezidentus, ar tikėtis – tai būtų naivus tikėjimas, – kad dešiniųjų Vyriausybėje jai pasiūlys tapti premjere“, – DELFI yra sakęs G. Kirkilas.
Savo ruožtu Andriui Kubiliui D. Grybauskaitė savo palankumo neslėpė. 2009 m. sausį ji yra pareiškusi, kad Lietuva su krize kol kas susitvarko tik dėl jo Vyriausybės priemonių.
„Vyriausybę, kuri išdrįsta imtis būtinų priemonių, išdrįsta pripažinti savo klaidas, kuri išdrįsta jas taisyti, vertinu labai teigiamai“, – tvirtino komisarė.
Už tokius žodžius A. Kubilius skolingas neliko. Viešai jis ne kartą minėjo, kad, jei D. Grybauskaitė apsispręstų dalyvauti prezidento rinkimuose, jis siūlytų partijai paremti šios politikės kandidatūrą. TS-LKD gretose kaip potencialus kandidatas į prezidentus tuomet buvo svarstomas ir jis pats, ir to meto krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Dėl posto susirungė septyniese
Savo kandidato konservatoriai to meto prezidento rinkimuose galiausiai nusprendė nekelti, rėmė D. Grybauskaitę, tačiau iššūkį jai metė dar šeši asmenys: „Darbo partijos“ kandidatė Loreta Graužinienė, Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius, partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas Valentinas Mazuronis, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, savarankiškai rinkimuose dalyvaujantys atsargos brigados generolas Česlovas Jezerskas ir buvusi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos lyderė Kazimira Prunskienė.
„Neslėpsiu, jeigu D. Grybauskaitė būtų nusprendusi nedalyvauti prezidento rinkimuose, mes savo kandidato gal ir nekeltume, tačiau ji yra labai stiprus varžovas, todėl konkuruoti su ja mums bus iššūkis ir garbė. Mes manome, kad galime pasiūlyti geresnę alternatyvą Lietuvai. L. Graužinienė įrodė, kad yra komandos narys. Pagal išsilavinimą ji yra ekonomistė, auditorė, penktus metus dirba Seimo audito komitete, geriau žino Lietuvos ūkio problemas. Manome, kad Loreta būtų puiki prezidentė“, – yra sakęs jos bendražygis Viktoras Uspaskichas.
K. Prunskienė tuomet ištarė savo garsiąją frazę, kad tapusi prezidente būtų „tankas su sijonu“.
Savo ruožtu A. Butkevičius aiškino norintis „išbandyti save ir pasitikrinti, kaip gali įgyvendinti idėjas“. 2009 m. socialdemokratams buvo sudėtingi. Visuomenėje jie vadinti „oligarchų partija“, tad A. Butkevičiaus greičiausiai tikėjosi pakeisti šį požiūrį. Pats jis sakė, kad, jei būtų išrinktas, pakiltų virš partinės ideologijos.
„Aš pasiūlyčiau socialinės gerovės valstybę, jei būčiau renkamas, nebūčiau sutapatintas su partija ar oligarchais, aš jaučiu atsakomybę visuomenei“, – tikino jis.
Tuo metu D. Grybauskaitė, pranešdama, kad eina į prezidento rinkimus, sakė, kad žengti šį žingsnį esą paskatino žinojimas apie į Lietuvą atslenkančią pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę ir tai, kokios klostosi perspektyvos artimiausiems dvejiems metams. Lemiamu akstinu tapo sausio 16 d. įvykiai – riaušės prie Seimo rūmų.
„Kaip profesionalė mačiau, kokia ekonominė ir politinė situacija klostosi šalyje. Taip pat pamačiau tam tikrų jėgų norą destabilizuoti padėtį. Manau, kad tiesiog suveikė mano pareigos supratimas. Kiekvienas žmogus tokioje situacijoje turi apsispręsti, ką jis gali duoti savo šaliai, kada jis turi grįžti ir kur gali būti naudingesnis konkrečiu metu“, – pažymėjo ji.
Konkurentai tebuvo garbės palyda
A. Kulakausko teigimu, D. Grybauskaitė tuomet apsisprendė eiti į rinkimus, nes jautė turinti realias galimybes laimėti. Jis juokavo, kad eurokomisarei dar būtų reikėję pasistengti, norint pralaimėti.
„Realiai, kandidatę turėjome vieną, o kiti tebuvo garbės palyda. Didžioji dalis jos priešininkų buvo susitepę valdžia, jei taip galima sakyti. D. Grybauskaitei kažkas patarė labai ilgai „tempti gumą“ didinant visuomenės lūkesčius, bet, kaip bežiūrėsi, visi kiti kandidatai buvo laikomi tokie „iš bėdos“, atėję spręsti savo asmeninės arba partijos politinės karjeros reikalų“, – kalbėjo A. Kulakauskas.
Politologas prisiminė, kad visuomenė kaip galimą prezidentą tuomet matė ir A. Brazauską. Tiesa, greičiausiai prezidento posto jis nebūtų siekęs, net jei D. Grybauskaitė galiausiai būtų pabūgusi tokios atsakomybės. Tikėtina, jau tuomet jis sunkiai sirgo.
„Krizės atveju tokie dalykai kaip lytinė orientacija, požiūris į kaimynines šalis yra antraeiliai. Galime kiek norime kalbėti apie lietuvių konservatyvumą ir taip, kai viskas gerai, dėl tokių dalykų mušamasi, bet, kai kišenės turiniui kyla rizika, tokie dalykai pasidaro nebesvarbūs“, – nurodė pašnekovas.
A. Lukošaitis patikino, kad, jei D. Grybauskaitė galiausiai nebūtų siekusi prezidento posto, tarp kandidatų galėjome išvysti visai kitas pavardes.
„Aš manau, kad, jei būtų paaiškėję, kad D. Grybauskaitė galiausiai nusprendžia nesiekti prezidento posto, eilutė prie jo būtų buvusi kitokia. Sunku pasakyti, ar tą kėdę būtų užėmęs socialdemokratas. A. Brazauskas jau anksčiau labai kietai buvo nurodęs savo santykį su šia politine pozicija. Ar būtų spėjęs įsibėgėti A. Butkevičius, klausimas – labai miglotas“, – pripažino politologas.
Teko paskelbti gimimo liudijimo kopiją
Vis dėlto bandymų „patraukti“ D. Grybauskaitę būta. Tarkime, prieš pat rinkimus buvo kilusi diskusija dėl jos kilmės. Signataras Zigmas Vaišvila dėl to kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). Tokių įtarimų jam esą kilo dėl to, kad D. Grybauskaitės tėvo vardas yra neįprastas, o motinos vardas dokumentuose neva sunkiai įskaitomas.
Į tai D. Grybauskaitė atsakė viešai paskelbdama savo gimimo liudijimo kopiją. Dokumente, kuris buvo išduotas 1956 m. kovo 14 d., rašoma, kad Grybauskaitė Dalia, Polikarpo gimė tų pačių metų kovo 1 d. Vilniuje. Jos tėvai, dabar jau mirę, – Grybauskas Polikarpas, Vlado ir Grybauskienė Vitalija, Petro. Tiek vienas, tiek kitas buvo lietuviai.
„Paskelbėme, kad visi, kam reikia, žinotų. Žmonės domisi, visokių šnekų yra, rašinių pilna. Tegul žino. Mes atviri“, – DELFI tuomet sakė D. Grybauskaitės rinkimų štabo atstovas spaudai Linas Balsys.
Pareiškė, kad draugaujame su ubagais
Rinkimų kontekste buvo priminta ir dar 2006 m. garsiai nuskambėjusi D. Grybauskaitės esą privačiuose pokalbiuose išsakyta pozicija: „Pasirašinėjame draugystės sutartis su ubagais, o su sprendimus priimančiomis šalimis konfrontuojame“.
Nors viešai eurokomisarė gynėsi nieko panašaus nesakiusi, iki pradėdama eiti prezidentės pareigas ji ne kartą aiškino, kad turime daugiau dirbti Europoje.
„Nesmagu pripažinti, tačiau Lietuva iki šiol neatsikratė tam tikrų savimi nepasitikinčios valstybės kompleksų. Dėl jų ar dėl kitų priežasčių mūsų diplomatinė energija mieliau nukreipiama ten, kur geriau jaučiamės ir lengviau pritampame, o ne ten, kur tos energijos labiau reikėtų. Sutinku, reikia ir verta išsaugoti Rytų politikos tęstinumą tobulinant ją, ieškant ir randant naujų galimybių. Tačiau kartu privalome būti aktyvesni, veiksmingesni, profesionalesni Vakaruose.
Turėjome geriau perprasti europinio politinio žaidimo taisykles, išmokti atpažinti ir derinti įvairius interesus, ieškoti daugiašalės naudos tiek oficialiu, tiek neoficialiais lygiais. Mūsų užsienio politika iki šiol nebuvo deramai subalansuota. Džiaugiamės savo ambicija būti regiono lyderiais plėtojant santykius su buvusiomis SSRS valstybėmis, tačiau kol kas neįstengiame veiksmingiau bendrauti ten, kur taip veržėmės: tarp ES senbuvių, kur priimami Lietuvai svarbūs sprendimai“, – leidiniui „Lietuvos žinios“ nurodė ji.
Kitokios pozicijos laikėsi ir dėl Rusijos
Visiškai priešingos pozicijos D. Grybauskaitė tuomet laikėsi ir dėl Rusijos. Susitikime su studentais kandidatė sukritikavo Lietuvos mėginimus blokuoti sprendimus dėl ES ir Rusijos derybų strateginės partnerystės sutarties klausimais. Taip ji kalbėjo omenyje turėdama Lietuvos reikalavimą pridėti keturias deklaracijas – dėl Lietuvai nutrūkusio naftos tiekimo naftotiekiu „Družba“, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimo, bendradarbiavimo tiriant Sausio 13-osios įvykius, Medininkų žudynių bylas ir dėl pagalbos tremtiniams, grįžtantiems į tris Baltijos valstybes.
„Kiekvienu atveju, kai mes mėginame daryti demaršą, bent jau sau turime sugalvoti, ko siekiame. Jeigu siekiame pasirodyti labai dideli didvyriai Vilniuje, tai fain, bet to nepakanka. Kai Briuselyje paklausia mūsų delegacijos, kodėl blokuojate šį sprendimą, jiems atsako: „Mums taip reikia“. Tai kaip tu gali kalbėtis su partneriais Vakarų Europoje, kai jie net nesupranta logikos, kodėl mes blokuojam vieną ar kitą sprendimą“, – sakė D. Grybauskaitė.
Apie geresnių santykių su Rusija lūkesčius ji kalbėjo ir tuoj po rinkimų. BNS tuomet išrinktoji prezidentė tikino, kad tarp Vilniaus ir Maskvos išlieka daug nesutarimų, tačiau abiem šalims būtina kurti konstruktyvų dialogą vengiant anksčiau naudotos erzinančios retorikos.
„Jei mūsų kaimynai, ypač Rusija, bus pasirengę bendradarbiauti, aš būsiu suinteresuota atsakyti tuo pačiu. Ieškosiu galimybių pagarbiam, subalansuotam bendradarbiavimui, neprekiaujant Lietuvos vertybėmis ir vengiant erzinančios retorikos“, – kalbėjo ji.
Kodėl D. Grybauskaitė persigalvojo?
V. Valentinavičius spėjo, kad D. Grybauskaitės pozicija galėjo pasikeisti dėl nepatyrimo. Pašnekovas svarstė, kad įtakos tam turėjo ir jos darbas Europos Komisijoje, ir tuometinio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarimai.
„Europos Komisijoje ji buvo labiau biurokratė nei politikė, jos sritis – finansai. Antra, D. Grybauskaitė į Lietuvą grįžo pakankamai proeuropietiškai nusiteikusi. Jautėsi nuostata, kad Lietuvos politika gal per daug orientuota į JAV, galbūt būtų geriau pasislinkti arčiau ES. Be to, tuo metu D. Grybauskaitė labai mėgo Šiaurinę dimensiją, norėjo orientuotis į tą bloką. Trečiasis veiksnys – V. Ušackas, kuris, įtariu, ir buvo iniciatorius bandymų atšildyti santykius su Rusija ir Baltarusija. Dabartiniams Rusijos vadovams santykiai su Lietuva visiškai nerūpi, tačiau, kaip sakoma, kol nepamatai pats, negali patikėti“, – mintimis dalijosi jis.
Pašnekovo teigimu, filme „Valstybės paslaptis“, kalbėdama apie pirmąjį susitikimą su Vladimiru Putinu, D. Grybauskaitė leidžia suprasti, kad iš jo išgirdo ir keiksmažodžių, sulaukė labai stipraus spaudimo.
„Atsakymas nėra sudėtingas: „Gyvenimas visiems įkrečia proto“. Ypač greitai proto įkrečia politinis gyvenimas. Tam tikri išankstiniai nusiteikimai, įsitikinimai labai greitai keičiasi ir sugriūva, kai pamatai politinę ir geopolitinę realybę. Prezidentės atveju ne vieną tokį pavyzdį matėme – ir dėl strateginių partnerysčių, ir dėl orientacijos į Šiaurę, Vakarus, santykių su kaimynais. Ji atėjo į tokį aukštą politinį postą turėdama ne pačią didžiausią politinės virtuvės patirtį“, – įžvalgomis dalijosi A. Lukošaitis.
Savo ruožtu A. Kulakauskas pripažino, kad jam yra tekę su D. Grybauskaite apie užsienio politiką kalbėtis gana uždarame specialistų rate.
„Užsienio politika buvo ta sritis, kurioje D. Grybauskaitė jautėsi nejaukiai. Kadencijos pradžioje ji kviesdavosi politologus gana ilgiems pokalbiams. Kaip pati sakydavo, „pasimokyti“. Tuomet ji visiškai nebuvo arogantiška, daugiau turbūt norėdavo paveikti neskleisti jai nepalankių minčių. Tuo nesistebiu. Politikoje visiškas nuoširdumas, deja, neįmanomas“, – pripažino jis.
Pasak A. Kulakausko, tuo metu pasaulyje politinė situacija dar nebuvo visiškai aiški. Krizės akivaizdoje esą atsirado ir takoskyra tarp senųjų Europos šalių ir JAV.
„Pavyzdžiui, D. Grybauskaitė vieno tokio pokalbio metu mums dėstė, kodėl nevažiavo į Prahą ir nesusitiko su Baracku Obama (susitikimas buvo organizuotas 2010 m., D. Grybauskaitė buvo vienintelė iš kviestų prezidentų, kuri į susitikimą nevyko – DELFI). Tą ji aiškino noru įrodyti, kad Lietuva yra savarankiška valstybė, siekiu neatrodyti kaip antraeilė ar trečiaeilė valstybė, kurioms didelės valstybės aiškina, ką daryti“, – prasitarė jis.
Tiesa, daugiau apie privačius susitikimus politologas neatviravo, juokėsi planuojantis kada tai aprašyti knygoje.
Išrinko rekordišku balsų skaičiumi
Greičiausiai toks D. Grybauskaitės požiūris ir buvo viena dedamųjų dalių, lėmusių sėkmę 2009 m. prezidento rinkimuose. Kas tapo V. Adamkaus įpėdiniu, paaiškėjo dar tą patį vakarą.
Rinkimuose dalyvavo daugiau nei 50 proc. rinkėjų. Už D. Grybauskaitę balsavo 68,17 proc. jų, už antroje vietoje likus A. Butkevičių – 11,68 proc. Pagal surinktų balsų skaičių ir skirtumą nuo antrojo kandidato šis pasiekimas laikomas rekordiniu nepriklausomoje Lietuvoje.
Tiesa, įdomi detalė ta, kad pats V. Adamkus tuomet balsavo už A. Butkevičių. Prezidento sprendimas buvo matyti internete platinamuose LNK sekmadienio „Žinių“ vaizdo įrašuose, kuriuose užfiksuota, kaip V. Adamkus meta balsavimo biuletenį į balsadėžę.
„Prezidentas ne kartą yra sakęs, kad seniai apsisprendė, už ką balsuos. Jis taip pat labai patenkintas, kad prezidentas išrinktas per pirmąjį turą“, – paklausta apie pasirinkimą BNS tuomet sakė jo atstovė spaudai Rita Grumadaitė.
Tačiau V. Valentinavičius yra įsitikinęs, kad į A. Butkevičių tuomet buvo sudėtos ne tik visos D. Grybauskaitės priešininkų viltys, bet ir V. Adamkaus aplinkos lūkesčiai.
„V. Adamkaus aplinka irgi buvo labai suinteresuota, kad D. Grybauskaitė nelaimėtų. Manau, patarėjai sugalvojo, kad balsavimo biuletenis turi būti parodytas. Tokiu būdu V. Adamkus pareiškė paramą A. Butkevičiui ne bet kada, o rinkimų dieną, bet galiausiai net tai nepadėjo“, – sakė jis.
Labiausiai D. Grybauskaitę palaikė Kauno miesto ir rajono rinkėjai. VRK duomenimis, Kauno mieste už D. Grybauskaitę balsavo 83,21 proc., rajone – 80,99 proc. rinkėjų. Aktyviai D. Grybauskaitę palaikė ir Neringa, čia ji gavo 80,41 proc. rinkėjų balsų. Iš didžiųjų miestų mažiausiai D. Grybauskaitę palaikė vilniečiai, tačiau vis tiek sostinėje ji surinko 67,72 proc. balsų.
Prezidentė kitiems kandidatams nusileido tik keturiose rinkimų apygardose: Šalčininkuose ir Vilniaus rajone (laimėjo V. Tomaševskis), taip pat Visagine (laimėjo K. Prunskienė) ir Vilkaviškyje (laimėjo A. Butkevičius).
Švęsdama pergalę D. Grybauskaitė sakė esanti pasirengusi nešti rinkėjų patikėtą atsakomybę ir teigė, kad jos išrinkimas rodo, kad purvo lavinos, pilamos už pinigus, nebeveikia.
„Tą atsakomybės naštą, kurią Lietuvos žmonės nutarė, kad skirs man, esu pasirengusi nešti kartu su visais ir spręsti Lietuvai svarbius klausimus ir reikalus“, – vėlų sekmadienio vakarą kreipdamasi į savo rėmėjus ir žurnalistus sakė naujoji prezidentė.
Ko išmokome?
Paklausti, ko 2009 m. prezidento rinkimai mus gali pamokyti šiandien, politologai tikino, kad tuo metu stebėjome politikos atsinaujinimą.
„Lemiamo vaidmens Lietuvai išeinant iš krizės aš D. Grybauskaitei nepriskirčiau. Ir krizė buvo globalinio proceso pasekmė, ir išėjimas iš jos. Nors, žinoma, vietiniai politikai visuomet arba šiek tiek stabdo, arba spartina panašius procesus. D. Grybauskaitė, aišku, prisidėjo, kad būtų iš krizės išeinama pakankamai sėkmingai, bet jos vaidmuo nebuvo lemiamas“, – sakė A. Kulakauskas.
Anot jo, nors kai kurie asmenys ir dabar bando kalbėti, kad Lietuva išgyvena ar tuoj išgyvens krizę, situacija kol kas yra stabili, tad ir populiariausi kandidatai į prezidentus yra tie, kurie nieko iš esmės nesiruošia keisti.
V. Valentinavičiaus teigimu, rinkimai, kuriuose dalyvavo D. Grybauskaitė, buvo geri jau tuo, kad populistai juose neturėjo jokių galimybių.
„Patinka kam ar ne, nes D. Grybauskaitė tikrai nėra žmogus, kuris patinka visiems, solidumo, reiklumo, nuoseklumo prasme Lietuva išrinko geriausią prezidentą iš tuo metu buvusių kandidatų. Pamoka ir būtų šiems rinkimams – nebalsuoti už akivaizdžius klounus, tuos, kurie debatuodami apie užsienio politiką akivaizdžiai net nesupranta, kaip ji daroma, arba stengiasi kaip galima riebiau iškeikti oponentus“ , – sakė pašnekovas.
Tuo metu A. Lukošaitis pridūrė, kad kartu mes pamatėme, kaip klostosi šalies gyvenimas, kai į poziciją, kuri suteikia labai daug įgaliojimų, ateina kietas, kategoriškas ir daug gebantis žmogus.
„Aš nebūsiu pirmasis, kuris pasakys, kad šią prezidentę (gerąja prasme) ne greitai kažkas perspjaus. Iš tikro, labai daug nuveikta. Svarbiausia, daug nuveikta sukuriant pokyčius kone visose politikos srityse, institucijose, politinėje kultūroje ir pan. Atrodo, per tiek metų iki tol buvo susidėliojusi tam tikra rutina, kalbu ir apie prezidento pozicijas, ką jis gali, ir ko ne. D. Grybauskaitė, jei ne viską, tai labai daug ką stipriai pakeitė. Manyčiau, tai didelė pamoka mums – ką reiškia asmenybė.
Įsivaizduokite, kaip jausis ir atrodys visi kiti, kurie ateis po jos. Dabar kandidatai kalba, kad padarys tą ar aną, visiškai nesuprasdami, ką reiškia kiti žaidėjai. Nėra taip lengva kažką padaryti, o padaryti kažką tokio, kai tiek jau padaryta, bus labai rimta užduotis. Tiesą sakant, bent jau iš pradžių naujasis prezidentas turėtų būti labai atsargus, kad nepaslystų ir neapsijuoktų“, – sakė A. Lukošaitis.