Po to, kai iš pareigų buvo nušalintas prezidentas Rolandas Paksas, beveik visi tikėjo, kad jį pakeis Valdas Adamkus arba Petras Auštrevičius. Tačiau į antrąjį turą tuomet pateko Kazimira Prunskienė, vos kelios dienos iki rinkimų sulaukusi viešos R. Pakso paramos.
Praėjus 15 metų nuo aptariamų įvykių, V. Adamkaus komandos nariai prasitaria, kad ši idėja buvo jų plano dalis.
DELFI tęsia straipsnių ciklą apie įsimintiniausias kovas dėl aukščiausio šalyje politinio posto. Šį kartą plačiau – apie V. Adamkaus sugrįžimą į valdžios olimpą ir vos 5 proc. nuo jo atsilikusios K. Prunskienės taktinius manevrus.
Idėją K. Prunskienei mestelėjo V. Adamkaus žmonės
„Mes matėme, kad V. Adamkus gali laimėti rinkimus, bet supratome, kad tai padaryti bus sunkiau, jei į antrąjį rinkimų turą pateks P. Auštrevičius. Mūsų įsitikinimu, buvo praktiškai aišku, kad, jei antrajame rinkimų ture susitiks V. Adamkus ir K. Prunskienė, V. Adamkus laimės. Nors, kaip pamatėme vėliau, tai įvyko tik labai nedideliu balsų skirtumu.
Vienas mūsų komandos narys asmeniškai susisiekė su K. Prunskiene ir pasiūlė jai idėją – pasakyti, kad ji neleis persekioti nušalinto prezidento R. Pakso šalininkų, tai būtų nesąžininga ir neteisinga, kad gins juos. Tuo metu labai daug politikų, dalis žiniasklaidos stipriai menkino, niekino, kone grasino teisiniu persekiojimu nušalinto prezidento simpatikams. Pasielgdama būtent taip, kaip mes nurodėme, K. Prunskienė patraukė R. Pakso rinkėjus į savo pusę ir užsitikrino jo paramą. Tai galiausiai ir lėmė, kad ji pateko į antrąjį rinkimų turą“, – DELFI pasakojo viešai įvardytas nepanoręs būti V. Adamkaus aplinkos žmogus.
Tiesa, tikėtis garbingos kovos buvo naivu. 2004 m. R. Pakso ir jo komandos įtaka niekas neabejojo.
STT įsiveržė į visų partijų, kurios palaikė V. Adamkų, būstines
Pašnekovas prisiminė dieną, kai, jau prasidėjus antrajam rinkimų turui (balsavimui paštu), STT įsiveržė į visų partijų, kurios rėmė V. Adamkų, būstines ir ėmė reikalauti finansinių dokumentų kopijų. Pareigūnai tuomet krėtė liberalcentristus, socialliberalus, Tėvynės sąjungos šalininkus ir net valdančiuosius socialdemokratus.
„Tai sukrėtė visą politinę sistemą. Iš tikrųjų, taip buvo siekiama parodyti, kad tos partijos, kurios remia V. Adamkų, galbūt galimai gali būti neskaidrios, korumpuotos, buvo bandoma stipriai paveikti rinkimus“, – net neabejoja pašnekovas.
Jis spėjo, kad kilęs didelis triukšmas ir viešai išsakyti įtarimai dėl minėtos klastos rinkėjus galiausiai mobilizavo, o tai iš dalies ir lėmė, kad V. Adamkus rinkimus vis dėlto laimėjo.
Tiesa, tuometinis STT vadovas Valentinas Junokas aiškino, kad su prezidento rinkimais tai nebuvo susiję. Esą aptariami veiksmai buvo kelerius metus vykusio tyrimo, susijusio su politikų skaidrumu, dalis.
Buvo pasiruošę nutraukti elektros tiekimą: rado ir elektrikus
Anot V. Adamkaus patikėtinio, 2004 m. rinkimuose intrigų iš tiesų netrūko. Pavyzdžiui, vienos leidinių grupės savininkas esą buvo pagrasinęs, kad prieš pat antrąjį rinkimų turą pirmajame laikraščio puslapyje publikuos neigiamo pobūdžio straipsnį apie jų remiamą kandidatą.
„Tas asmuo buvo pagrasinęs, kad viršelyje neva atsiras šlepečių nuotrauka, aliuzija į tai, kad V. Adamkus Lietuvoje negyveno, o greta to bus neigiamo mūsų kandidatui turinio straipsniai. Laikraštis turėjo būti išplatintas penktadienį prieš rinkimus. Tai neabejotinai galėjo daryti poveikį rinkėjams.
Bandėme ieškoti susitarimo, tačiau, kadangi matėme realią riziką, štabe sugalvojome planą – naktį nutraukti elektros tiekimą minėto leidinio spaustuvėje. Natūralu, elektros tiekimas būtų buvęs atkurtas, bet tiražo spausdinimas būtų pavėlintas ir laikraščio jie nebūtų spėję išplatinti iki šeštadienio, kai jau įsigaliojo draudimas agitacijai. Buvome pasiruošę, radę elektrikus, kurie galėjo atlikti darbus, bet galiausiai pasiekėme kitą kompromisą“, – sakė pašnekovas.
Visuomenė turėjo atsakyti į principinį klausimą
Komentuodamas to meto rinkimus istorikas ir politologas Česlovas Laurinavičius yra sakęs, kad antrajame prezidento rinkimų ture žmonės turėjo atsakyti į principinį klausimą – ne tik apie tai, koks bus Lietuvos prezidentas, bet ir apie tai, kokia bus Lietuva.
„Jei kažkas pasigedo intrigos pirmajame rinkimų ture, tai dabar tą intrigą turės. V. Adamkus atstovauja tam, kas buvo sukurta per 14 Lietuvos nepriklausomybės metų ir tuo laikotarpiu pasiektai šalies geopolitinei orientacijai. K. Prunskienė atstovauja nepatenkintiems šiuo naujosios istorijos etapu. Už jos kyšo „paksizmo“ reiškinys“, – naujienų agentūrai „Elta“ anuomet tvirtino Č. Laurinavičius.
Praėjus 15 metų nuo aptariamų rinkimų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologas profesorius Raimundas Lopata DELFI sakė, kad tuomet dviejų Lietuvų poliarizacija buvo itin ryški dėl prasilenkiančių su realybe lūkesčių.
„Tarsi yra siekiamybių – NATO, ES, bet ekonominė situacija negerėja taip greitai, kaip daug kas tikėjosi. Žinoma, K. Prunskienė naudojosi ir „sąjūdiniu“ kapitalu, tuo metu ji jau dirbo su Ramūnu Karbauskiu. Karšti R. Pakso rėmėjai“, – apibendrino pašnekovas.
Savo ruožtu Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius 2004 m. rinkimus dabar vertina kaip dar vieną Rusijos ar su Rusija susijusių veikėjų bandymą daryti įtaką Lietuvos politikai.
„Net tarptautiniuose tyrimuose R. Pakso tapimas Lietuvos prezidentu yra įvardytas kaip pirmasis toks jau akivaizdus Rusijos kišimasis į rinkimus. K. Prunskienės atveju, mano galva, matėme tik bandymo tęstinumą. Mes žinome apie K. Prunskienės ryšius su Rusija, KGB agentės istoriją, tad man didesnių abejonių nekelia mintis, kad per jos asmenį buvo bandoma projektuoti Rusijos įtaką. Tiek kandidatų pozicijos dėl geopolitinės krypties, tiek visa praeitis labai aiškiai išsiskyrė“, – pastebėjo M. Laurinavičius.
Žmonos nuojauta nepasitikėjo: Alma labai nelaiminga
Pats V. Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ aiškina, kad, kai ėmė aiškėti faktas dėl R. Pakso apkaltos, jis neketino kelti savo kandidatūros į prezidentus. Persigalvojo esą ne iš karto, tam prireikė laiko.
„Apsisprendžiau ne vadovaudamasis emocijomis, o gerai apsvarstęs visus argumentus. Priėjau išvadą, kad negaliu atsisakyti kelti savo kandidatūros, nes susidariusi politinė padėtis reikalauja, kad imčiausi atsakomybės vėl vadovauti šaliai“, – rašė jis.
Anot V. Adamkaus, lemiamas aspektas buvo ir tas, kad po R. Pakso apkaltos susvyravo visuomenės pasitikėjimas Prezidento insitucija, smarkiai nukentėjo valstybės tarptautinis prestižas.
„Baigėsi ir antroji mano kadencija, bet šiandien, mintimis grįždamas į anuos laikus, esu dar tvirčiau įsitikinęs, kad sprendimas kandidatuoti buvo visiškai teisingas“, – knygoje nurodo jis.
Tiesa, V. Adamkus nė neslepia, kad tokiu jo sprendimu žmona patenkinta nebuvo: „Reikia pamiršti ramų gyvenimą. Alma labai nelaiminga. Jos nuomone, rinkimų kampanija bus labai nešvari“.
Jautė spaudimą
V. Adamkus knygoje taip pat pripažino, kad bene labiausiai jį vėl kandidatuoti į prezidentus spaudė Artūras Zuokas. Jis plačiau aprašo ir vieną iš savo susitikimų su tuometiniu Vilniaus meru.
„A. Zuokas įsitikinęs, kad R. Pakso apkalta įvyks ir jau po kelių mėnesių reikės rinkti naują prezidentą. Jis spaudė mane, kad būtinai sutikčiau dar sykį kandidatuoti, nes kitu atveju R. Paksas turėtų galimybių vėl laimėti. Esą jį vis dar remia apie 25 proc. rinkėjų. Tačiau tai nekeltų didelio pavojaus, jei prieš R. Paksą stotų stiprus kandidatas.
A. Zuoko nuomone, tauta jau pasimokė ir balsuoti turėtų ateiti kokie 70 proc. rinkėjų. Tuomet R. Pakso rėmėjų balsai niekaip negalėtų persverti rinkimų svarstyklių jo naudai. Bet jei aš nesutikčiau kelti savo kandidatūros, vienintelis politikas, kuris galėtų realiai nurungti R. Paksą, būtų A. Brazauskas. „Ar Lietuvai naudinga, jei liks tik tokia alternatyva?“ – retoriškai klausė A. Zuokas. Atsakiau jam, kad dar būtų per anksti apsispręsti. <...>
Aišku viena: padėtis daugiau nei apgailėtina. Labai kenčia Lietuvos įvaizdis, vienas po kito atšaukiami užsienio vizitai. O R. Pakso arogancijai tiesiog nėra ribų. Bijau, kad žmonės pavargs kiekvieną dieną girdėdami tas pačias giesmes ir tiesiog spjaus į politiką, nustos ja domėtis“, – tuomet svarstė V. Adamkus.
Kodėl V. Adamkus kandidatuoti nenorėjo?
Pats A. Zuokas DELFI sakė, kad kartu su komanda V. Adamkų dar kartą siekti prezidento posto įkalbinėjo supratęs, kad jis turi realias galimybes tęsti pradėtus darbus.
„Buvo keli motyvai, kodėl V. Adamkus nenorėjo žengti šio žingsnio. Visų pirma, ir jam pačiam, ir A. Adamkienei, ir artimiausios komandos nariams pralaimėjimas R. Paksui buvo nemalonus. Visi manėme, kad tauta pasirinks V. Adamkų. Tuo labiau, kad pirmosios jo kadencijos metu buvo padėti pagrindai Lietuvai tapti ES, NATO nare, į mūsų šalį atvyko tuometinis JAV prezidentas George'as W. Bushas. Tas pralaimėjimas buvo netikėtas, galima suprasti žmogiškąją pusę.
Kita vertus, V. Adamkaus kandidatavimo iš pradžių nepalaikė praktiškai visos kitos politinės partijos. Taigi nelabai kas palaikė ir nelabai kas tikėjo. Šiuo atveju būtent mūsų palaikymas ir lėmė V. Adamkaus apsisprendimą ir dalyvavimą rinkimų kampanijoje“, – sakė A. Zuokas.
Pasitraukę politinio pasitikėjimo pareigūnai skaičiuoti dešimtimis
Beje, įdomu tai, kad antroji prezidento kadencija, palyginus su pirmąja, pasižymėjo nuolatine kadrų kaita. Nuo 2004-ųjų liepos iki 2009 m. balandžio iš Prezidentūros atsistatydino 16 patarėjų.
„Manau, tai buvo tam tikras šviežios dvasios ir naujoviškumo elementas. Sakyčiau, tai – visiškai sąmoningai apgalvotas V. Adamkaus žingsnis. Visur būna visokių gandų ir intrigų, bet aš nepasakyčiau, kad jie galėjo būti tiesa“, – kalbėjo R. Lopata, tuo metu su V. Adamkumi politines aktualijas aptardavęs ir privačiai.
Paklaustas apie konfrontacijas to meto V. Adamkaus komandoje, A. Zuokas tikino, kad pasikeitimai ir nesutarimai politikoje – natūralu.
„Be abejo, ir politinės partijos darė tam tikrą įtaką. Gal prezidentui V. Adamkui taip pat buvo sunkiau, nes kai kurie bendražygiai, nors ir turėjo neblogą žinių bagažą, buvo geri specialistai, išsiskyrė sunkiu charakteriu. Jiems buvo sunku dirbti komandoje. Matyt, juos prezidentui ir teko pakeisti, pasirinkti kitus patarėjus“, – sakė jis.
Teko spręsti sudėtingą situaciją
A. Zuoko pavardė tuomet skambėjo ir kitame kontekste. V. Adamkus ne kartą jam išsakė nedviprasmiškas pastabas.
„Aš galiu pasakyti, kad niekada siūlymo pasitraukti nebuvo. Mes pereiname prie 2005 m., apie šį laikotarpį nemažai rašo VSD pažymoje. „MG Baltic“ koncernas, turėdamas savo žiniasklaidos grupę, darydamas didelę įtaką politiniams procesams, bandė mane patraukti iš mero pozicijos, suskaldė mano partiją. Priminsiu, tuo metu taip pat vyko mano ir tuometinio ūkio ministro Viktoro Uspaskicho konfliktas dėl sumaišytų viešųjų ir privačiųjų interesų. Kaip žinia, galiausiai jis atsistatydino ir net išėjo iš Seimo, tačiau jo bendražygiai suformavo darbo grupę, kuri ieškojo korupcijos atvejų Vilniaus miesto savivaldybėje“, – to meto kontekstą priminė pats A. Zuokas.
Anot jo, V. Adamkus vėliau plačiai aptarto LNK televizijos reportažo metu taip ir neištarė juo nepasitikintis ar siūlantis atsistatydinti iš mero pareigų, tai esą padarė žurnalistas.
„Abejonių, vertinimų išsakyta buvo. Kontekstas buvo labai sudėtingas, prezidentas negalėjo likti nuošalyje. Tačiau mes ir po to bendravome su V. Adamkumi, bendraujame ir dabar, tai niekada nepadarė įtakos mūsų santykiams, nes tokio pasakymo nebuvo“, – įsitikinęs A. Zuokas.
Vis dėlto pats V. Adamkus savo knygoje rašo kiek kitaip.
„Su didele širdgėla turėjau viešai A. Zuokui pasakyti, kad jam vis dėlto reikėtų pagalvoti apie atsistatydinimą iš Vilniaus mero pareigų, jei jis nori likti didžiojoje politikoje“, – aiškiai nurodė V. Adamkus.
Anot jo, atstatydinti tuometinį Vilniaus merą jam nebuvo labai lengva, tačiau jis negalėjo daryti jokios išimties ar taikyti dvejopų standartų.
„Man ir taip vis buvo prikaišiojama, kad asmeniškai bendrauju su A. Zuoku ir esu jo sūnaus krikšto tėvas, tarsi dėl to būčiau jį kaip nors protegavęs. Niekada to nedariau. <...>Beje, manau, kad jei A. Zuokas tuomet būtų atsistatydinęs, jo sugrįžimo į politines aukštumas kelias būtų buvęs lengvesnis. Tai buvo sunkios dienos. Ištisą mėnesį net neturėjau noro rašyti dienoraštį“, – pripažino V. Adamkus.
Siekė Lietuvą paversti regiono centru
Dar vienas ryškus antrosios V. Adamkaus kadencijos akcentas – idėja Lietuvą paversti regiono centru. Jis stengėsi atrasti bendrystę su Ukraina ir Gruzija, bandyta veikti net Baltarusijoje, svarstyti strateginės partnerystės klausimai su Lenkija.
„Ukraina, Gruzija – tai ryškiausi V. Adamkaus užsienio politikos darbai, iš karto galiu sakyti. Rytų kaimynystė, demokratijos plėtra, pagalba kovojantiems kaimynams. Be jokios abejonės, tai buvo strateginiai ir ilgalaikiai projektai“, – mintimis dalijosi R. Lopata.
M. Laurinavičiaus teigimu, Rytų partnerystės idėja yra sveikintina, tik Lietuvai didelių nuopelnų prisiimti dėl to nepavyks.
„Lietuva gana aktyviai prisijungė prie šios idėjos įgyvendinimo, bendradarbiavimo su minimomis valstybėmis ir tai yra gerai, atitiko ir pačios Lietuvos nacionalinius interesus, davė dividendų ir užsienio politikai, bet vis dėlto ne mes esame šios idėjos autoriai“, – priminė pašnekovas.
Rezultatas skyrėsi vos 5 proc.
V. Adamkus antrajame prezidento rinkimų ture 2004 m. surinko 52,65 proc. balsų, K. Prunskienė – 47,35 proc.
Vėliau svarstyta, kad pralaimėti K. Prunskienė galėjo ir dėl reklamos ir lėšų stygiaus, partijų paramos stokos, žiniasklaidos vaidmens, geresnės V. Adamkaus šalininkų drausmės.
Politologas Algis Krupavičius tuomet aiškino, kad V. Adamkaus štabas ieškojo oponentą kompromituojančių istorijų ir jas rado. Jo teigimu, „tauta patikėjo, kad K. Prunskienė ves į Rytus“. Pranešėjas tuomet taip pat pridūrė, kad K. Prunskienei esą pritrūko natūralių sąjungininkų, o labiausiai – socialdemokratų paramos.
Savo ruožtu V. Adamkus, kreipdamasis į tautą, žadėjo siekti visuomenės santarvės, kryptingų valstybės pastangų įveikiant skurdą, biurokratizmą ir korupciją bei valdžios institucijų ir politinių jėgų santalkos, sprendžiant žmonėms rūpimas problemas.
„Šiandien nėra pralaimėjusių rinkimus. Yra tik Lietuva, kuri laukia mūsų atkaklaus kūrybingo darbo. Kviečiu į šią talką visus Lietuvos žmones, atmesdamas visokius dirbtinius skirstymus į kaimiečius ir miestiečius, į elitą ir likusius“, – sakė V. Adamkus.
Dėmesį savo kalboje jis skyrė ir Lietuvos vaidmeniui ES – esą turime konkuruoti ne tik pigia darbo jėga, bet ir aukšta darbuotojų kvalifikacija, gamybos efektyvumu, inovacijomis, pavyzdine kokybe.
„Pasididžiavimas savo valstybe įmanomas tik tuomet, kai žmonės jaučia, kad gyvena šalyje, kur viešpatauja teisingumas ir teisybė“, – sakė tuometinis šalies vadovas.
Primena šių metų rinkimus
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimų“ vadovė, sociologė Rasa Ališauskienė DELFI yra sakiusi, kad aptariami rinkimai yra panašiausi į šių metų rezultatų nenuspėjamumu.
„Ten buvo intriga. Praktiškai iki paskutinio ketvirtadienio prieš rinkimus į antrą turą turėjo išeiti V. Adamkus ir P. Auštrevičius. Bet tada per televiziją jis (R. Paksas – DELFI) parėmė K. Prunskienę, pridėjo jai 10 – 15 proc. (balsų), ir per kelias dienas iš ketvirtos-penktos vietos reitinguose ji šoko į antrą turą“, – nurodė R. Ališauskienė.
Jos teigimu, dabar tokią didelę įtaką galėtų padaryti nebent Dalia Grybauskaitė.
„Jeigu, pagal nerealistinį scenarijų, ji ketvirtadienį prieš rinkimus išeitų ir paremtų kokį kandidatą, ir tas skirtumas reitinguose būtų nedidelis, kokį dabar turime, tai pridėtų tam kandidatui apie 10 proc. neapsisprendusių rinkėjų balsų“, – aiškino R. Ališauskienė.
Ar tai pasiteisintų šiandien?
Tiesa, R. Lopatos įsitikinimu, analogijų šiuo atveju ieškoti neverta. Jis pastebėjo, kad, nors, atrodytų, itin mėgiamas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis artėjančiuose prezidento rinkimuose akivaizdžiai remia premjerą Saulių Skvernelį, krepšinio varžybose pastarasis buvo nušvilptas kone visos arenos.
„Panašu, kad kito įtakingo žmogaus parama Lietuvoje paskutiniu metu nulemia priešingą efektą. Galbūt keičiasi rinkėjų požiūris, gal daugiau galime stebėti skepticizmo. Nemanau, kad ir, pavyzdžiui, V. Adamkaus pozicija dėl Gitano Nausėdos gali jo rezultatams padaryti įtakos. Man atrodo, kad ta parama buvo daugiau išprovokuota“, – kalbėjo jis.
Savo ruožtu pilkuoju valstybės kardinolu vadintas V. Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Albinas Januša pridūrė, kad R. Pakso parama K. Prunskienei anuomet buvo kone vienintelis tokius aiškius rezultatus padėjęs pasiekti panašus atvejis.
„Faktas, kad šiandien rinkdamiesi merą ar reikšdami paramą žinomam politikui, žmonės nebūtinai renkasi jį sau kaip politinį patarėją. Pavyzdžiui, esminės reikšmės S. Skvernelio reitingams V. Matijošaičio parama neturėjo. Kita vertus, matome, kad Ingridą Šimonytę remia gana daug viešųjų intelektualų, o tai gali būti svarbu rinkėjams.
Kaip ir 2004 m., taip ir šiemet, išlieka intriga, kas gi pateks į antrąjį rinkimų turą. I. Šimonytės sėkme (kaip tuomet V. Adamkaus) kažin, ar verta abejoti. Tai sakau dėl jos elektrotato stabilumo ir santykinio aktyvumo. Tačiau S. Skvernelio pasirinkta taktika, kad jis prezidento poste galės padaryti daugiau nei būdamas premjeru, visiškai neįtikina“, – apibendrino A. Januška.