Kaip lietuviai seksą pažino. Smetonos laikais sarmatos vis mažėjo: drovumo šydą keitė atviros nuogybės

Versdama kasdienybės istorijos lapus priėjau mūsų senelių ir prosenelių epochą – XX a pradžią – tarpukarį. Ką jie galvojo apie seksą? Ar buvo laisvi ir nevaržomi, ar slėpėsi po drovumo šydu? Mėginsiu išsiaiškinti. Svarbiausia, kad tai didelių pokyčių metas, epocha, kurioje labai greitai mainėsi ne tik mados, bet ir pažiūros. Kaimuose jau nebesiskandino veronikos, literatūroje seksas ne vien vedė į pražūtį, o Kaune atsirado suvis naujas ir įdomus reiškinys – bohema.

Ar išties „Nekuklioji Lietuva“?

Traukiu iš lentynos Aurelijos Savickienės knygą „Nekuklioji Lietuva“ ir įdėmiai skaitau dar kartą. Joje surinkta daugybė įdomiausių faktų apie nepriklausomos Lietuvos metus. Knyga akivaizdžiai parodo, kad tuomet būta visko – nuo nepadoraus moteriškumo teismo iki erotinio turinio filmų ir spaudos. Tiesa, nežinau, ar galiu drąsiai sutikti su knygos pavadinimu – ar išties „nekuklumas“ nusvėrė svarstyklių lėkštę?

A. Savickienė savo knygoje pasakoja apie 1929 metais viešoje erdvėje įvykusį moters, griaunančios dorovingos lietuvaitės įvaizdį, teismą. Jį inicijavo savaitraštis „Sekmadienis“ ir kas savaitę spausdino kaltintojų bei gynėjų pasisakymus. Moterys buvo kaltinamos svetimavimu, nesaikingu gundymu, vyro apgaudinėjimu kosmetikos pagalba. „Ji nesidrovi viešoje vietoje pasirodyti pusnuogė arba rūbuose, kurie ryškiai parodo visą jos kūno formą ir dargi to kūno linijas. Vyrams matant ji pudruojasi ir dažosi lūpas. Šokiuose ji begėdiškai spaudžiasi prie partnerio.“