Skrydžio metu prasidėjo autopiloto išdaigos: švieslentėje pasirodė įspėjamieji pranešimai, kokių pilotams dar neteko matyti

Gegužės 30-ąją „airBaltic“ lėktuvu skrendame iš Vilniaus į Amsterdamą. Ten reikia palaukti beveik tris valandas, o toliau – į Atlantą (JAV, Džordžijos valstija). Laikas netrunka prabėgti, ir jau stovime eilėje lipti į bendrovės „Delta“ lėktuvą. Kelionė truks devynias valandas ir penkiolika minučių.

Pakilus lėktuvui pavalgome ir imamės kartoti skrydžių taisykles Šiaurės Atlanto oro erdvėje. Skraidome ten ne kasdien, ir smulkmenos pasimiršta. Lėktuvas, kuriuo šįkart teks skristi, neturi trumpųjų bangų radijo stoties, todėl nagrinėjame, kokie galimi maršrutai ir taisyklės. Iškyla klausimas: ar operatorius turės leidimą skrydžiams Šiaurės Atlanto didelių aukščių (NA HLA) oro erdvėje. Tai yra patys populiariausi aukščiai tarp 290 ir 410 skrydžių lygių. Be to, mums reikės prisitaikyti prie vadinamosios organizuotų maršrutų sistemos (Organised Track System). Tikimės, kad skrydžių planuotojai į viską atsižvelgs.

Lėktuvo tipas: „Embraer 190“ MSN: 19000071.

Lėktuvo registracija: HB-JVV.

2019 m. birželio 2–3 d..

Macon (KMCN) – Bangor (KBGR, JAV) – Keflavik (BIKF, Islandija) – Zürich (LSZH, Šveicarija).