Tokio dalyko piloto praktikoje dar nebuvo: teko nusileisti „pievoje“ ir kovoti su nuolatiniais lėktuvo gedimais

Pernakvojęs Singapūre, išskrendu kaip keleivis į Filipinus. Laukia „Embraer 190“ perskraidinimas į Štutgartą (Arkanzaso valstija). Kelias gana ilgas. Maršrutas suplanuotas su trimis tarpiniais tūpimais: Saporas (Sapporo), Kamčiatkos Petropavlovskas, Ankoridžas (Anchorage), Štutgartas, įskaitant dvi nakvynes Japonijoje ir Aliaskoje.

Lėktuvo tipas: „Embraer-190“ MSN: 19000217.
Lėktuvo registracija: M-ABKU.

2018 m. rugpjūčio 11–14 d.

Angeles City-Diosdado Macapagal (buv. Clark) (RPLC, Filipinai) – Sapporo New Chitose (RJCC, Japonija) – Petropavlovsk-Kamčiatskij (UHPP, Rusija) – Anchorage (PANC, Aliaska) – Stuttgart(KSGT, JAV).

Klarkas (Clark) yra Filipinų šiaurėje, liūčių sezonas jo taip pat neaplenkia. Lyja. Važiuojame į oro uostą. Saugumas, pasienio kontrolė. Kaip įprastai. Prie išėjimo į peroną užstringame. Pasirodo, mūsų lėktuvas yra kitoje aerodromo pusėje ir dar užstatytas kitu lėktuvu. Laukiame apie valandą. Pagaliau aptarnaujanti kompanija atidaro duris į peroną. Įlipame į smarkiai padėvėtą autobusiuką ir netrukus jau esame prie lėktuvo.

Pasiskirstome pareigomis ir – prie darbo. Šiame segmente aš būsiu kontroliuojantysis pilotas, todėl einu apžiūrėti lėktuvo, pilti degalų, paimti maisto ir atlikti visus kitus man priklausančius pagalbinius darbus. Pripilu pilnus degalų bakus. Degalų svoris mūsų neriboja. Lėktuvas atrodo „pagyvenęs“, nors internete tikrinome, kad jam tik dešimt metų. Visos sistemos veikia. Uždarome duris. Visi pasitraukia ir mes važiuojame link kilimo tako. Netikėtai išsijungia dešinysis kondicionierius.