Istorijoje yra išlikęs pasakojimas apie žydų gydytoją, kurį XVI amžiuje Osmanų imperijos valdovas Suleimanas Nuostabusis atsiuntė į Europą išgydyti chronišką Prancūzijos karaliaus Fransua I vidurių užkietėjimą. Gydytojas atsivežė fermentuoto avies pieno, kurį jis vadino „jogurtu“ (pavadinimas kilęs nuo turkiško žodžio „yogul“, reiškiančio „tirštas“, „klampus“) – būtent tas jogurtas ir išsprendė visas karaliaus žarnyno problemas. Gydytojo vardo istorija neišsaugojo, tačiau „jogurto“ pavadinimas išliko.
Jogurtas vėl pasirodė Prancūzijoje XX amžiaus pradžioje, po pasterizacijos korifėjaus Louis Pasteuro institute dirbančio rusų mokslininko Iljos Iljičiaus Mečnikovo (1845-1916) mikroskopu. I. Mečnikovaspagal išsilavinimą buvo zoologas, tačiau išgarsėjo visame pasaulyje žmogaus imuninės sistemos tyrimais. 1908 metais jis kartu su vokiečių bakteriologu Pauliu Ehrlichu (beje, taip pat žydu) buvo apdovanoti Nobelio Medicinos premija būtent už imuninės sistemos tyrimus, kurie ir tapo naujos mokslo šakos – imunologijos – pagrindais. I. taip pat sukūrė ir terminą „gerontologija“ – jau nuo 1903 metų jis tyrė žmogaus senėjimo procesus ir išvystė teoriją, kad senėjimas iš principo yra gyvybingų ląstelių susidėvėjimas, su kuriuo gali kovoti... bakterijos. Jis moksliškai įrodė, kad dvi specifinės laktinės bakterijos, esančios laktozės rūgštyje, kurio daugiausiai yra rūgpienyje, kefyre ar kituose bakterijomis fermentuotuose pieno gaminiuose, organizmo senėjimo procesus stabdo efektyviausiai.