„Didysis ketvertas“: kaip susikūrė įmonės, kurios dirba su „Fortune 500“ ir per metus gauna beveik 100 mlrd. dolerių pajamų

Valstybinių institucijų bei privačių įmonių finansų apskaita ir priežiūra, kurią vykdo nuo jų nepriklausomi asmenys, yra labai sena veikla, siekianti net antikos laikus. Valstybės pareigūnų išlaidos buvo stebimos senovės Kinijoje ir Egipte, taip pat – Graikijoje, kurioje, beje, ir įvyko tai, kas labiausiai ir primena nūdienos auditorių darbą. Apie 350 metų prieš mūsų erą Aristotelis aprašė Atėnuose visuomenės išrinktų dvidešimt stebėtojų, kuriems buvo suteikti įgaliojimai apklausti visus tuometinio miesto-valstybės tarnautojus, o tiems tarnautojams įsakyta suteikti viską reikalaujamą informaciją. Graikų „stebėtojai“ savo surinktą informaciją pateikė teismui, kuris taip įvertino įstatymui nusižengusius: kiekvienas valstybės pareigūnas turėjo sumokėti dešimt kartų didesnę sumą už tą, kurią, „stebėtojų“ nuomone, jis panaudojo netinkamai arba pavogė. Tuo pačiu principu buvo nubausti ir korumpuoti pareigūnai, tik jiems reikėjo sumokėti dešimt kartų daugiau nei kyšis, kurie jį gavo (ir baudą, beje, reikėjo sumokėti per devynis mėnesius, nes po to laiko ji padvigubėdavo).

XII amžiuje Anglijos karaliaus dvare atsirado iždininko pareigybė, o juo skiriamas asmuo privalėjo užtikrinti, kad visos valstybės pajamos ir išlaidos būtų fiksuojamos popieriuje. Iždininko samdomi regioniniai pareigūnai, vykdantys tokią veiklą buvo vadinami „auditoriai“ (nuo lotyniško žodžio „audire“ – „girdėti“), nes pagrindinis jų darbo įrankis buvo gandai ir paprastų žmonių teikiama informacija. Tuometiniai auditoriai turėjo aiškią nuostatą – išsiaiškinti apgavystes bei vagystes, ir jų įgaliojimai buvo milžiniški, iš esmės prilygstantys inkvizitoriams.