Iš įniršio gimęs fotoaparatas, kuris sukėlė tikrą sensaciją: nuo bankroto kompaniją išgelbėjo sumanus ginekologas

Kiekvienas, nors kartą gyvenime susidūręs su fotografija ar darbu biure žino ir pažįsta šį pavadinimą - „Canon“. Juo žymimi ne tik mums puikiai pažįstami fotoaparatai, spausdintuvai, skaneriai, kopijuokliai ar fakso aparatai, bet ir tūkstančiai mus dažniausiai net nematomų optikos, vaizdo fiksacijos, apdirbimo ir spaudos įrengimų, televizijos transliacijos sistemų, IT gaminių ir medicininės-diagnostinės įrangos. Kompanija yra viena didžiausių Japonijoje - šiuo metu „Canon“ verslo holdingui priklauso 367 bendrovės, kuriose dirba 200 tūkstančių darbuotojų visame pasaulyje.

O šio koncerno atsiradimą sąlygojo gana neįprasta smulkmena – paprasto žmogaus įtūžis.
„Canon“ istorija prasidėjo nuo to, kai jaunas pameistrys Goro Jošida (1900-1993), Tokijuje dirbantys kinoprojektorių taisymo firmoje ir dažnai siunčiamas į užsienį parvežti reikiamų detalių, 1932 metais Kinijos mieste Šanchajuje išvydo tuometinį fototechnikos šedevrą – vokišką „Leica Model II“ fotoaparatą. Jis buvo brangus (kainavęs šešis vidutinius Japonijos atlyginimus), tačiau jam įsigyti G. Jošida nepagailėjo visų savo santaupų – jis nebuvo fotografijos entuziastas, bet vertino tai kaip progą tiesiogiai pažinti europietiškos technologijos paslaptis, kurioms nebuvo abejingas. 

Išnarstęs fotoaparatą, jo žodžiais, „be jokio ypatingo plano ateičiai“, G.Jošida nustebo neradęs jame jokio brangakmenio, nors daikto kaina buvo tokia aukšta, kad joje neabejotinai turėjo būti kažkas brangaus. Vietoje to, jo įsigyta „Leica“ buvo pagaminta iš vario, aliuminio, geležies ir gumos. G.Jošidos nustebimą greitai pakeitė įniršis, tuo pačiu ir pagimdęs netikėtą tikslą – sukurti dar geresnį fotoaparatą, tik pigesnį ir prieinamą viso pasaulio žmonėms.