Jam negalėjo atsispirti karališkoji šeima, Johnas Lennonas ir ponas Bynas: automobilis, kurį galima įsimylėti, jei nebūtų toks bjaurus

Automobilistai – rimti žmonės. Jie jau daugiau kaip šimtą metų vis varžosi tarpusavyje variklių galingumu, kėbulo ilgiu, degalų suvartojimo kiekiais, o jei pramoniniai dizaineriai nebūtų turėję bent kiek sveiko humoro jausmo, tai ir dar dabar visi važinėtų dideliais, žvėriškai galingais, griežtų formų ir nuobodžiais automobiliais. Laimei, automobilių gamintojus ir jų vartotojus kartais sugundo neįprasti sprendimai – taip atsiranda „vabalai, „smartai“, ir dvispalviai automobiliukai su Didžiosios Britanijos vėliava per visą stogą ir pavadinimu „Mini“.

Nors, savaime suprantama, tokių automobilių atsiradimo priežastis slypi ne vien humoro jausme, bet ir elementariausioje ekonomikoje. Naftos krizių laikais dideli ir rajūs agregatai tampa nenaudingais ir nerentabiliais, o tie, kas nenori iš savo kišenės mokėti už dizainerių kaprizus ir savo vyriško instrumento analogus, persėda į kuklesnes mašinas. Tokia mašina gali būti ir „golfukas“, ir „fiatukas“, o gali būti ir „Mini“, nes prie utilitarinės ekonomijos užduoties galima prieiti visai kūrybiškai, ką ir įrodo šio prekės ženklo istorija.

Ji prasidėjo praeitame amžiuje, šeštojo dešimtmečio Anglijoje, kurioje dvi automobilių kompanijos „Austin Motor Company“ ir „Morris Motors“ gamino gana populiarias kompaktiškas mašinas „Austin A40“ ir „Morris Minor“. Ir nenustojo jų gaminti net po 1952 metų, per kuriuos jos susivienijo į bendrą kompaniją „British Motor Corporation“ (BMC).