Ir tai ne vien legenda. Ne tik „Peršingai“ Šaltojo karo metu buvo Vakarų pasaulio ginklai (juoba taip niekada ir nepanaudoti). „Hiltono“ viešbučiai taip pat buvo ginklas – tikras ir naudojamas. Conradas Hiltonas buvo ne tik uolus katalikas, jis buvo ir aršus antikomunistas, prieš mirtį 1979 metais Harvardo absolventams kalbėjęs: „Pasakysiu jums, vyručiai, štai ką – mes statome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir čia – uždirbti pinigų savo akcininkams. Tačiau, jei išties tikime tuo, kai kalbame apie amerikietiškąją svajonę, laisvę, komunizmą ir laimę, turime, kaip ir kiekviena didi nacija, gėrio kovoje prieš blogį parodyti savo tikrąją jėgą. Jei iš tiesų tuo tikime, tai kiekvieno iš mūsų, mūsų organizacijų ir industrijų pareiga aukotis šiam reikalui visais ištekliais ir sugebėjimais. (...) Sakau jums nuoširdžiai, vien palydovais ir vandenilinėmis bombomis karo nelaimėsi.“
(Visgi toks požiūris neapsaugojo nuo kitokio blogio užgimimo ten, kur buvo komunizmo širdis, o ir dabartinė šios kompanijos politika Rusijos ir karo Ukrainoje atžvilgiu kol kas ne visai atspindi šias jos pirmtako vertybes, red. past.)
Conradas Hiltonas gal ir nelaimėjo Šaltojo karo, tačiau jis, kaip ir „McDonald‘s“, peliukas Mikis ar „Pepsi-Cola“, nusipelnė komunizmo žlugimui daugiau nei visi NATO generolai kartu sudėjus. Amerikos korporacinė istorija kupina keistų, bet neįtikėtinai patriotiškų sprendimų. Sovietams paleidus savo pirmąjį sputniką, „McDonald‘s“ vadovas Ray Krocas įsakė prie visų savo restoranų pastatyti stiebus JAV vėliavoms, kurios plevėsuodamos gražintų amerikiečiams nacionalinio pasididžiavimo jausmą. O „Hilton“ viešbučiai Europoje ir Azijoje buvo statomi kuo arčiau „geležinės uždangos“ (pvz., Berlyno sienos) ar TSRS ambasadų ir specialiai projektuojami kaip prabangą spinduliuojantys pastatai, turintys komunistams pademonstruoti Amerikos modernumą ir stiprybę.