Šis žmogus sukūrė „panaudojau ir išmečiau“ pasaulį: dėl sėkmės pakeitė dviprasmiškai skambėjusią pavardę

„Žmogus taip mėgsta vienkartinius daiktus todėl, kad pats yra vienkartinis“, –vienoje iš savo knygų rašė garsusis rašytojas Gabrielius Garcia Marquezas. Tačiau dar anksčiau už jį šią gyvenmišką tiesą suvokė išradėjas Marcelis Bichas, pasiūlęs žmonijai masinius vienkartinius daiktus – rašiklius, žiebtuvėlius, skutimosi peiliukus, kvepalus, netgi apatinį moterišką trikotažą. Būtent dėl jo koncepcijos „vienkartiniais“ tapo beveik viskas mūsų buityje – nuo indų iki knygų, o gyvenimo stilius, paremtas nuostata „pasinaudojai-išmetei“, įprastas ir paplitęs.

Marcelis Bichas gimė 1914 metais Italijos mieste Turine, kilmingoje itališkoje-prancūziškoje aristokratų šeimoje, kas savo ruožtu lėmė ir jo auklėjimą bei išsilavinimą. Jo tėvas, baronas Bichas, buvo garsus inžinierius, dažnai važinėjantis po Europą darbo reikalais, todėl šeima nuolat kėlėsi iš vienos vietos į kitą. 

Marcelis iš pradžių mokėsi Italijoje, po to dvejus metus praleido Madride, prestižiniame „Lycee francaise de Madrid“, vėliau mokėsi „Saint-Elme“ mokykloje Arkašone, Prancūzijoje, o vidurinį mokslą 1931 metais baigė Paryžiuje ir įstojo į Sorbonos universiteto Juridinį fakultetą. 

Marcelis laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis, tarp jų lotynų ir senovės graikų, buvo įvaldęs retorikos meną, etiketo taisykles, puikiai fechtavosi, mokėjo šokti ir jodinėti. Su tokiu išsilavinimu ir kilme, Marcelis Bichas lengvai galėjo tapti karjeros siekiančiu valdininku arba salonų liūtu, tačiau mažiausiai jam norėjosi tapti plikbajoriu ar veltėdžiu.