Skrynių „kraustytojas“ tapęs prabangaus kelioninio bagažo simboliu: jo klientų sąraše – ir caras, ir Madonna

Ar dar pamenate tokį senovinį žodį „skrynia“? Rodos, ją paminėjus, iš atminties iškyla kažkas iš pasakų apie karalius ar iš Žemaitės apysakų, kažkas apie piratus, Sezamą ir pan. O juk per visą savo istoriją žmonija ilgiausiai neturėjo svarbesnio bendrakeleivio, nei skrynia, kuri atstojo ir lagaminą, ir rūbinę, ir lovą. Šiame viename balde buvo galima sukrauti visą turtą, ant jo – išsimiegoti, o ryte pakrauti į karietą, diližansą ar furgoną ir – pirmyn! Gyvenimas juk ištisais šimtmečiais nebuvo toks ramus, kaip šiandien: tai karas, tai gaisras, tai potvynis, o tai ir maras. Ir visada reikėjo būti pasiruošusiam pavojui: kas greičiau susipakavo, tas išgyveno ir laimėjo. Ir svarbiausia priemonė šiose lenktynėse buvo būtent skrynia.

Viskas tilpo į skrynią: patalai, drabužiai, vaistai, virtuvės reikmenys, servizai, tabakas, skustuvai, o ir prausimosi staliukas su ąsočiu. Tai tik prasčiokai keliaudavo su pundeliu ant lazdos, permestos per petį. O štai išsilavinusiam ir pasiturinčiam žmogui su pretenzija reikėjo kur kas daugiau. Mat, įvertinant senų laikų kelionių greitį, ir norint, pavyzdžiui, pakeliauti po Europą, savo namus reikėjo palikti ilgam ir pasiimti į kelionę gausybę reikalingų daiktų. Tarkime, kad ir knygas – kad kelionėje nebūtų nuobodu.

Skrynių „gulbės giesmė“ baigėsi, kai Europoje buvo pradėti tiesti patikimesni ir modernesni keliai – geležinkeliai. Išvyka į kurortą nustojo priminti tautų kraustymąsi, miestuose atsidarė turistiniai biurai, o keliautojai rimtai susimąstė, kaip padaryti bagažą lengvesniu. Taip pasaulį išvydo lagaminas.