Sovietams jis buvo „blogiausias iš blogiausių buržujų“: kaip legendinis vokietis „užvedė“ mūsų automobilius

Raudoną „Bosch“ kompanijos logotipą yra matęs ir neabejotinai pažįsta kiekvienas žmogus, nors kartą vairavęs automobilį – akumuliatoriai, žvakės, valytuvai, laidai, netgi automobilių servisai būna juo papuošti. O ir patį kompanijos įkūrėją Robertą Boschą taip pat visada buvo lengva pažinti bet kurioje nuotraukoje – jis nešiojo ilgą barzdą netgi tais laikais, kai barzdos ir ūsai jau seniausiai buvo išėję iš mados. Kai jo prieš mirtį 1942 metais kažkas paklausė, kam reikalinga ta ilga, jau tapusia legendine barzda, Robertas Boschas atsakė: „aš ja rūpinuos kiekvieną rytą, ir kai ją šukuoju, man ji primena, kad taip pat turiu rūpintis tuo, kas man brangiausia šiame pasaulyje – savo pirkėju“.

„Verčiau prarasti pinigus nei pasitikėjimą“, – ši sakralinė vieno didingiausių Vokietijos pramoninko R. Boscho frazė, nuolat kartojama kompanijos gaminių reklamose prieš keliolika metų buvo spėjusi atsibosti kiekvienam lietuviškų radijų klausytojui, tačiau ir šiandien yra ne vieno mūsų verslininko veiklos motto. „Neužtenka vien norėti, reikia dar ir dirbti“, – tokia ir panašios kompanijos įkūrėjo citatos kabojo ant kiekvienos „Bosch“ gamyklos sienų. Mums, išaugusiems „Agitpropo“ lozungų apsuptyje, tai gal ir galėtų kelti nuobodulį, tačiau R.Boscho pasakymai, skirtingai nuo V. Lenino ar jo bendražygių frazių, skambėjo kur kas prasmingiau. „Niekada neužmiršk, kad esi žmogus ir visi, su kuriais turi reikalų, taip pat yra žmonės, gerbk tai“, – mokė savo gaminių pardavėjus R.Boschas jau prieš šimtą metų.

Ir jo kompanija, skirtingai nuo tuščių lozungų kūrėjų sukurtos valstybės, išliko iki šių dienų.