Krauju pažymėta paskutinio caro istorija: neįtikėtinas bolševikų sadizmas ir jauniausios caraitės paslaptis

Romanovų dinastija, valdžiusi Rusiją nuo XVII a. iki XX a. pradžioje įvykusios vasario revoliucijos, baigėsi žiauriu caro Nikolajaus II nužudymu. Bolševikų žiaurumo įrodymas, ritualinis visos šeimos nužudymas ar žiauri egzekucija, kurią išgyventi pavyko jauniausiajai caro dukrai?

Nuo dinastijos iki gyvenimo baigties

1917 m. kovo mėnesį Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto: tuomet jis vadovavo armijai, buvo iškviestas iš fronto ir priverstas atsisakyti savo statuso. Kaip vieningai liudija istoriniai šaltiniai, sosto caras atsisakė tikėdamasis, kad valstybės vairas atiteks jo broliui Michailui Aleksandrovičiui ir daugiau nei 300 metų trukęs Romanovų dinastijos viešpatavimas Rusijoje bus pratęstas. Tačiau tų pačių metų spalį po įvykusios bolševikų revoliucijos tuometėje Rusijoje prasidėjo komunistų valdymas.

Imperijos valdovo titulo atsisakiusiam Nikolajui II kartu su šeima buvo skirtas namų areštas – caras, jo žmona ir keturios dukros bei sūnus buvo įkalinti Carskojė Selo. Kiek vėliau visa imperatoriškoji šeima buvo pasiųsta į tremtį Tobolske. 1918 m. už valstybės vairo stojęs Vladimiras Iljičius Leninas visą caro šeimą išsiuntė į Jekaterinburgą ir apgyvendino Ipatjevo rūmuose, kur netrukus ir baigėsi visos šeimos istorija.

Beje, kai kur rašoma, kad Ipatjevo rūmai tais laikais buvo pelnę „specialiosios paskirties namų“ vardą. Pastatas buvo „apstatytas“ gausiomis sargybinių pajėgomis, apsuptas aukšta, medine tvora, jo langai – uždangstyti.