Kraupi Hitlerio taktika pasižymėjo kantrumu: „alkio žiema“ per mėnesį pareikalaudavo iki 100 tūkst. gyvybių

Jei esate dirbantis civilis, jums per dieną priklauso 250 g duonos. Jei esate vaikas, senukas ar bedarbis, pasisekė mažiau – priklauso tik 125 g arba kitaip tik trys mažos riekelės duonos. Taip atrodė „Alkio žiema“ Leningrade. Užuot vykdęs tiesioginį puolimą Adolfas Hitleris pasirinko šiurpinančią alternatyvą – paprasčiausiai laukti, kol miesto gyventojai mirs iš bado.

„Fiureris nepajudinamas – jis nori sudeginti Maskvą ir Leningradą iki pamatų, kad visiškai atsikratytų miestų gyventojų, antraip žiemą juos maitinti teks mums“, – 1941 m. liepos 8 d. prasidedant operacijai „Barbarosa“ savo dienoraštyje rašė Vyriausiosios vermachto vadovybės viršininkas Franzas Halderis. Armijų grupė „Šiaurė“ greitai skynėsi kelią per Baltijos respublikas ir dar 1941 m. vasarą pasiekė Leningradą. Tuo tarpu Suomijos kariuomenė artėjo prie miesto iš Karelijos pusės.

Pasirinkta taktika veikė puikiai: alkstantys žmonės valgė viską – nuo vazelino ir tapetų klijų iki žiurkių, balandžių ir naminių gyvūnų. Kad sušiltų, degino baldus, spintas ir net knygas iš savo pačių bibliotekų. Davinių kortelių vagystės ir net žmogžudystės tapo įprastos, o pareigūnai galų gale suėmė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių už kanibalizmą.

872 dienos – tiek laiko truko Leningrado blokada (nuo 1941 metų rugsėjo iki 1944 metų sausio). Per šį laikotarpį žuvo apie 2 milijonus miesto gyventojų. O kaip iš tiesų atrodė Leningrade buvusių pasmerktųjų gyvenimas per „Alkio žiemą“?

Pabaigos pradžia