„Fiureris nepajudinamas – jis nori sudeginti Maskvą ir Leningradą iki pamatų, kad visiškai atsikratytų miestų gyventojų, antraip žiemą juos maitinti teks mums“, – 1941 m. liepos 8 d. prasidedant operacijai „Barbarosa“ savo dienoraštyje rašė Vyriausiosios vermachto vadovybės viršininkas Franzas Halderis. Armijų grupė „Šiaurė“ greitai skynėsi kelią per Baltijos respublikas ir dar 1941 m. vasarą pasiekė Leningradą. Tuo tarpu Suomijos kariuomenė artėjo prie miesto iš Karelijos pusės.
Pasirinkta taktika veikė puikiai: alkstantys žmonės valgė viską – nuo vazelino ir tapetų klijų iki žiurkių, balandžių ir naminių gyvūnų. Kad sušiltų, degino baldus, spintas ir net knygas iš savo pačių bibliotekų. Davinių kortelių vagystės ir net žmogžudystės tapo įprastos, o pareigūnai galų gale suėmė daugiau kaip 2 tūkst. žmonių už kanibalizmą.
872 dienos – tiek laiko truko Leningrado blokada (nuo 1941 metų rugsėjo iki 1944 metų sausio). Per šį laikotarpį žuvo apie 2 milijonus miesto gyventojų. O kaip iš tiesų atrodė Leningrade buvusių pasmerktųjų gyvenimas per „Alkio žiemą“?
