Kaip aš ieškojau vyro Tinderyje: apšaukęs, kad esu kvaila, šiaulietis ryžosi žingsniui, kurio nesitikėjau

Tinderis yra tarsi loterija, kurioje gali išlošti kelias valandas malonaus bendravimo, juoko, gerų emocijų, o gal net dar daugiau – pažintį su artimu žmogumi, kas, matyt, prilygsta aukso puodui. Arba gali skaudžiai pralošti – kalbu ne tik apie laiką, bet ir neigiamas emocijas, kurios po nevykusių pasimatymų užplūsta net mane – atrodo, jau užkietėjusią pažinčių asę. Jei būčiau jaunesnė, tikiu, kad kai kurie pasimatymai mane stipriai traumuotų, gal net numuštų pasitikėjimą savimi, bet, laimei, amžius ir patirtis turi savų privalumų – nesu tokia naivi, moku už save pastovėti ir žinau, ko noriu. Tad šį kartą jūsų teismu – du pasimatymai, kurie buvo tikra tragedija.

Martynas parašė ir iškart pasiūlė susitikti. Būtinai šiandien, būtinai dabar. Turėjau laiko, tad sutikau. Nieko prašmatnaus – kavos į degalinę. Nuėjau be automobilio. Nusipirkome kavos ir įsėdome į jo mašiną. Jis laiko veltui nešvaistė ir iškart pasiūlė važiuoti pas jį. Sako, gyvenu už Trakų, išgersime vyno. Stabdyk arklius.