Volodymyras karo pradžioje tris mėnesius nepaliko komisariato: majorui teko prieš tanką stoti tik su rankšluosčiu

Dviejų vaikų tėvo, vieno bataliono vado pavaduotojo, majoro, keturiasdešimt trejų Volodymyro Končyciaus karo istorija – kaip ir daugelio: karas jį ir jo šeimą užtiko lovoje. „Pabudau ketvirtą ryto nuo drebančių langų ir drebančios žemės“, – sako dabar jau majoras, tuometinis atsargos kariškis. Sugriebus svarbiausius daiktus, žmonai su vaiku išvykus pas savo tėvus, kitus artimiausius pervežęs į, kaip tuomet atrodė, saugesnę vietą nei Kyjivas, pats išvažiavo saugoti ir ginti savo Tėvynės.

Ir vis tik su juo šis interviu ne visai apie tai – šis interviu apie… humorą. Kodėl būtent apie jį? Na, jūs turbūt dar labai gerai prisimenate, kaip karo pradžioje mes kovojome būtent su juo. Mes labai gerai žinojome, kad juoktis negalima, nes juk – karas. Žmonių iš karo argumentai, jog kare juoktis privaloma, mums „negaliojo“ – kaip ir daugumą dalykų, taip ir reikalus su humoru mes išmanėme „geriau“. Tiesa, kažkuriuo momentu mūsų santykis su humoru kare apsivertė ir tada mes ėmėme stebėtis ir savęs klausinėti, kaip jie taip sugeba: juos žudo, naikina, sprogdina, o jie – juokiasi. Juokiasi ir kuria vis naujus „memus“ apie tai, kaip bobutės su trijų litrų stiklainiais dronus numušinėja.

Žmonės mums nešė viską, net ir Molotovo kokteilius