V. Lenino kino direktyvoje, publikuotoje 1925 m., nurodyta išlaikyti atitinkamą pramoginių ir propagandinių filmų proporciją. Pramoginis turinys turėjo pritraukti reklamą ir pajamas, o propagandiniu siekta formuoti visuomenės nuomonę TSRS viduje. Tarp nurodytų priimtinų propagandinių temų įrašytos Britanijos kolonijinė politika Indijoje, Tautų lygos veikla, badaujantys berlyniečiai ir kt. Direktyvoje V. Leninas įsakė skatinti kino kūrėjus įsitraukti į propagandinių filmų kūrimą, juos remti bei kontroliuoti tokiuose filmuose transliuojamą turinį. Kad propaganda pasiektų savo tikslą ir nebūtų jokių klaidų, filmus iki jiems pasirodant ekranuose turėjo peržiūrėti senieji marksistai ir rašytojai. „Ypatingą dėmesį reikėtų skirti filmų rodymui kaimuose ir Rytuose, kur jie yra naujiena ir kur mūsų propaganda dėl to bus dar veiksmingesnė“, – kalbėdamas apie auditorijos pasirinkimą pabrėžė V. Leninas.
Nelygi kova su Holivudu ir išmoktos pamokos
Tiesa, Sovietų Rusijos tyrinėtojai pabrėžia, kad, nors turėdami didelių ambicijų, TSRS lyderiai greitai suprato, kad vietinė kino produkcija nepajėgi konkuruoti su amerikiečių Holivudo kūriniais. Kino kūrėjus skatinti ir remti turėjusi kino mokykla neturėjo ne tik lėšų, bet ir kamerų, o dauguma to meto sovietinių filmų buvo primityvi edukacinė dokumentika, perspėjanti gyventojus dėl utėlių ir raginanti laikytis švaros. Net 1925 m. išleistas ir kritikų liaupsių sulaukęs „Šarvuotis Potiomkinas“, turėjęs atspindėti bolševikišką 1905 m. Rusijos „revoliucijos“ versiją, nelygioje kovoje buvo nukautas Douglaso Fairbankso „Bagdado vagies“, akimirksniu išpopuliarėjusio tarp sovietų žiūrovų.
Praėjus dešimčiai metų sovietai suprato, kad sėkmę ekranuose gali garantuoti mokymasis iš amerikiečių. Holivudas žiūrovams garantavo gerai praleistą laiką, pramogą, po kuria galėjo slėptis ir svarbios propagandinės žinutės. 1934 m. sovietų auditorija sulaukė vieno pirmųjų kino hitų – brolių Vasiljevų sukurto „Čepajevo“. Pagal romaną sukurto filmo herojus buvo tikras, paprastas kareivis, Pilietinio karo metu pakilęs iki vado posto. Pradžioje vaizduotas kaip politiškai neišprusęs, bet charizmatiškas karys, supratęs bolševikų reikalą, greitai ėmėsi mokyti kitus disciplinos ir bolševikų idėjų, ragino siekti tikslo, aukojant savo asmeninius įsitikinimus. Filmu, kuris žiūrovams suteikė pramogą stebėti įdomiai vystomą kareivio portretą, buvo perduotos pagrindinės bolševikams palankios idėjos.
1939 m. pasirodęs filmas „Traktoristai“ taip pat tapo svarbiu sovietų valdžios žinučių nešėju. Filmo herojai trys vyrukai – gruzinas, ukrainietis ir rusas – turėję įkūnyti draugiškų tautų sąjungos idėją, grįžta iš karo prieš japonus, kur buvo tanko įgulos nariais ir atstovavo modernią Raudonąją armiją. Vienas iš filmo herojų Klimas Iarko grįžta į kolektyvinį ūkį, kur jo laukia traktorininko darbas. Puikiai pasirodęs naujose pareigose, herojus pavergia vairuotojos Marijanos širdį. Filme atspindėta svarbi propagandinė žinutė apie naujausių technologijų svarbą. Traktoriai buvo diegiami ūkiuose taip, kaip tankai modernioje kariuomenėje.
Antrojo pasaulinio karo metu kine dar labiau sustiprėjo militaristiniai siužetai. Iki karo pabaigos sovietai sukūrė 102 vaidybinius filmus, iš kurių 48 buvo tiesiogiai susiję su karu. 1943 ir 1944 m. tokie filmai susišlavė daugiausiai Stalino skiriamų apdovanojimų. Iš 9 filmams skirtų premijų, 6 atiteko kariniams filmams.
Militaristiniuose siužetuose pasirodydavo ir moterys, siekiant perteikti žinutę, kad šalies gynyba – ne tik vyrų reikalas. 1943 m. išleistame filme „Ji gina tėvynę“, kuris vėliau rodytas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), vaizduojamos karo išvakarės. Jauna ir graži traktoriaus vairuotoja Paša stengiasi evakuoti savo kaimo gyventojus, tačiau viename sunkvežimyje, kuriuo vežami žuvusieji, ji išvysta žuvusį savo vyrą ir jos sūnų nužudo demoniškas vokietis. Galiausiai vokietis išprievartauja pačią Pašą ir per vieną naktį iš gyvybingos žavios moters ji tampa keršytoja akmeniniu veidu, primenančiu tuo laiku populiarų karių verbavimo plakatą „Tėvynė tave šaukia“. Pagauta įkarščio Paša iš išgyvenusių kaimo gyventojų suformuoja partizanų būrį ir puldinėja vokiečius, kol galiausiai gauna savo atpildą ir tanku pervažiuoja jos sūnų nužudžiusį karį. Šiuo filmu sureikšmintas paprasto žmogaus vaidmuo didžiuose mūšiuose vėliau taps vienu pagrindinių Sovietų Rusijos, o vėliau ir šiuolaikinės Rusijos, karinių filmų leitmotyvu.
Makalesterio koledžo rusų ir tarptautinių studijų profesorius, Rusijos studijų katedros vedėjas Jamesas von Geldernas savo esė pastebi, kad karui pasibaigus militaristinių filmų gerokai sumažėjo, ekrane tarsi bandyta apsimesti, kad karto visai nebuvo. Kino kūrėjai neatliepė karo paliktų traumų, vietoje to rodytas gausos pasaulis, tvirtas šeimas kuriantys vyrai ir moterys. „Tokiuose filmuose rusų vyrai ir moterys elgėsi garbingai, drąsiai kovojo, tyliai kentėjo ir be žodžių pakluso“, – pastebi J. von Geldernas.
Iš kitų išsiskiria 1957 m. režisieriaus Michailo Kalatazovo sukurtas filmas „Skrenda gervės“, radęs kelią ne tik į sovietų žiūrovų širdis, bet ir 1958 m. Kanuose pelnęs garbingą „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą. Jame papasakota lyriška istorija apie moters bandymą išgyventi karo metais.
Nuo „sąstingio“ iki maišto prieš cenzūrą
Žiūrovai išvysdavo anaiptol ne visus Sovietų Rusijoje sukurtus filmus. Plačius įgaliojimus turintiems cenzoriams pakakdavo nurodyti menką priežastį, kodėl vieno ar kito kūrinio nereikėtų rodyti, ir jis būdavo paslepiamas stalčiuose. Dažnai taip nutikdavo tuo atveju, jei filmo kūrėjai analizuodavo sudėtingesnes problemas, siekdavo parodyti situacijų nevienpusiškumą. Taip nutiko ir 1968 m. sukurtam Kiros Muratovos filmui „Trumpi susitikimai“ – jame Vladimiras Visockis suvaidino vieną pirmųjų savo didžiųjų vaidmenų. Šis filmas viešai parodytas tik praėjus 20 m. po sukūrimo.
Kitoks likimas laukė tais pačiais metais pasirodžiusios legendinės komedijos „Briliantinė ranka“, kurią rusai iki šiol prisimena ir žiūri. Jame vaizduojama komiškų įvykių virtinė po to, kai vieną Sovietų Sąjungos pilietį kruiziniame laive piktadariai supainioja su kontrabandininku, kuris jo rankos gipsu pasinaudoja deimantams paslėpti. Filmas buvo toks populiarus visose sovietų respublikose, kad vėliau net ir iširus Sovietų Sąjungai, jis mielai rodytas jau nepriklausomos Lietuvos kino ekranuose kartu su kitomis nostalgiją žadinančiomis komedijomis – 1965 m. sukurtu „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ ir 1967 m. išėjusiu Šuriko nuotykių tęsiniu „Kaukazo belaisvė“.
Dėl griežtos Sovietų Sąjungą kausčiusios cenzūros laikotarpis tarp 1966–1980 m. vadintas „sąstingiu“. Daugelis šiuo laikotarpiu uždraustų filmų parodyti tik Mikhailui Gorbačiovui pradėjus vykdyti „glasnost“ arba „atšilimo“ politiką. 1986 m. pavasarį meno darbuotojai, vadovaujami kino kūrėjų, šturmavo cenzūros bastioną ir SRRS įvyko ilgai laukta kultūros pasaulio pertvarka. Cenzūrai švelnėjant, kine leista nagrinėti rimtesnius politinius ar net seksualinius klausimus. Išleisti net filmai, kuriuose keliami klausimai apie Antrąjį pasaulinį karą, rusų vadinamą Didžiuoju tėvynės karu. Tokia laisvė iki M. Gorbačiovo atėjimo buvo neįsivaizduojama, nes ekranuose Sovietų Sąjungai svarbūs įvykiai galėjo būti nušviečiami tik taip, kaip pageidavo sovietų valdžia.
Nepriklausomos Lietuvos vaikus augino sovietinė animacija
Vis dėlto, net iš pažiūros apolitiški lengvo siužeto filmai ar animaciniai filmukai vėliau, jau žlugus Sovietų Sąjungai, buvo išnaudojami Rusijos švelniąjai galiai didinti, ypač buvusiose Sąjungos teritorijose. Jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusius vaikus tėvai migdė per televiziją transliuojamais senosios sovietinės animacijos seansais, o suaugusieji ir toliau žiūrėjo populiariausias sovietines dramas ir komedijas, kol situacijos radikaliai nepakeitė 2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą. Tik tada Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Vakarų valstybės, nusprendė atsiriboti nuo Rusijos per kultūrą daromos įtakos ir atsisakyti per televiziją ir kino teatruose transliuojamos rusiškos produkcijos.
Krašto apsaugos ministerijos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupės vyr. specialistas viršila Tomas Čeponis pastebi, kad jei anksčiau Rusija tautas pirmiausiai stengdavosi pavergti ginklu, informaciniame amžiuje ši strategija keičiasi.
„Buvo toks skrajojantis pasakymas, kai Rusijos imperija plėtė savo teritorijas, kad pirmą žingsnį žengs kariai, o darbą pabaigs mokytojai ir dvasininkai. Vietinių kalbų naikinimas, švietimas per rusiško pasaulio prizmę, poveikis per religiją ir tikėjimą buvo tie paskutiniai žingsniai. Bet dabar mes gyvename informaciniame pasaulyje ir galime teigti, kad pirmieji žingsniai eina per minkštąją galią, įtakojimą, informacinę erdvę ir tiktai jau paskutiniai žingsniai yra žengiami kinetinėje erdvėje. Tai matėme Krymo okupacijos ir aneksijos operacijos metu, kad paruošiamoji fazė buvo labai ilga, mes galime kalbėti apie dešimtmečius, o žaliųjų žmogeliukų operacija, netikri suorganizuoti rinkimai, referendumas Kryme, Dūmos nutarimas, patvirtintas prezidento, jau buvo tik tie paskutiniai žingsniai“, – prisimena T. Čeponis.
Dauguma šiuolaikinėje Rusijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, sukurtų produktų buvo skirti vietinei auditorijai. Kai kuriais iš jų perduotos režimui naudingos žinutės, siekiant užauginti lojalius valstybei piliečius. „Tas kultūrinis poveikis tikrai duoda savo rezultatus, nes nežiūrint to, kad mes Vakaruose tikėjomės, jog po 1990-ųjų metų Rusija pakito, panašu, kad ta informacinė, kultūrinė erdvė užaugino praktiškai tokią pačią kartą. Tie žmonės, užaugę tokioje erdvėje, eina į karą. Jie daro tas baisybes, kurias mes matome dabar kare Ukrainoje“, – pastebi T. Čeponis.
Per rusiškus filmus ir animaciją siekta išlaikyti aktyvų ryšį su šalimis, kurias su Rusija sieja bendra praeitis, jose nemažai rusiškai kalbančių gyventojų, taigi, ir Lietuva. Nors akivaizdžiai propagandiniai kūriniai Lietuvos kino teatruose ar per televiziją nerodyti, Rusijai palankios žinutės transliuotos subtilesniais būdais, pasitelkiant simbolius, Rusijos įprastai vartojamus terminus ar žodžius, šiek tiek iškraipant tikruosius faktus ar skatinant nostalgiją sovietmečiui.
Pastaroji strategija buvo pasitelkiama dažniausiai. Pavyzdžiui, dar beveik tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vaikai per televiziją galėjo žiūrėti senąją sovietinę animaciją. Paskutiniai raginimai žiūrėti šiuos filmukus televizijos „TV8“ socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje publikuoti 2017 m. Pristatydamas sovietinę animaciją žiūrovams, televizijos kanalas „TV8“ naudojo tokius epitetus, kaip „jaukus“, „šiltas“, „pamokantis“, o filmukų veikėjus pristatė kaip „visų pamiltus vaikystės herojus“.
KAM ekspertas T. Čeponis pabrėžia, kad nostalgija yra labai stiprus jausmas, kurį nelengva pakeisti kažkuo kitu, o sovietinius filmukus vaikams tėvai dažniausiai rodydavo, norėdami perduoti geriausias savo pačių vaikystės akimirkas. „Jie sako, bet žiūrėkite, senoji sovietinė animacija tokia jauki, rami, ten nėra prievartos. Aš ir dabar rodau ją savo vaikams. Na, tada reikia eiti į gilesnes diskusijas ir tiesiog paklausti, ar nėra kažkokio analogo pasaulyje. Mano giliu įsitikinimu, šiuo metu pasaulyje sukurta įvairių animacijos produktų, kurių labai aukšta meninė vertė. Jeigu mes pasižiūrėtume į tai, ką kuria Japonija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, JAV ir artimesni mūsų kaimynai, mes tikrai galime atrasti neįsivaizduojamą kiekį animacijos, kurią galėtume rodyti savo vaikams. Galime rasti produktų be prievartos, ramių, edukuojančių mūsų vaikus ir panašiai.“
Net „nekalti“ filmai gali pakenkti valstybei
Nostalgija sovietmečiui pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiais televizijos ekranuose vilioti ir suaugusieji. Vos prieš kelis metus žiniasklaidoje kilo diskusijos, kaip efektyviai sumažinti rusiškos produkcijos populiarumą tuo pačiu nepažeidžiant vartotojo teisės rinktis jiems patinkantį turinį. Ekspertai diskutavo, ką televizijoms daryti su populiaria sovietine komedija „Šuriko nuotykiai“. Viena iš pasiūlytų išeičių – įgarsinti filmą lietuviškai, nes, pasak ekspertų, išvertus žiūrovams gerai atpažįstamas frazes iš rusų į lietuvių kalbą, prarandama dalis nostalgijos ir žavesio, dėl kurio žmonės tokį turinį vartoja.
Be „legendinių rusiškų komedijų“ per televiziją, švenčiant Naujuosius metus, Lietuvoje dažnai rodyta sovietinė drama „Likimo ironija, arba po pirties“. Kaip prisimena T. Čeponis, tokie naujametiniai „sveikinimai“ patikdavo ne visiems gyventojams. „Jeigu mes grįžtume ir panagrinėtume mūsų žiniasklaidą tuo laikotarpiu, tai tikrai ne viena žiniasklaidos priemonė buvo nustebusi ir sulaukdavo žmonių kreipimosi, ar tikrai yra normalu nepriklausomoje Lietuvoje rodyti tokius produktus“, – prisimena ekspertas.
Pasak jo, greičiausiai seni sovietiniai produktai televizoriaus ekranuose atsidurdavo dėl pragmatiškų priežasčių – todėl, kad tokią produkciją rodyti pigu, o nostalgijos faktorius prie ekranų gali suburti nemažai žiūrovų. Kita priežastis – galimai menkas darbuotojų supratimas apie tai, kaip veikia švelnioji galia ir kad net iš pažiūros apolitiški kūriniai prisideda prie Rusijai palankių naratyvų sklaidos.
T. Čeponis įsitikinęs, kad net ir „nekaltų“ sovietinių filmų, serialų ar animacijos rodymas nepriklausomoje Lietuvoje kenkia valstybei. Tokiu būdu parodoma, kad Lietuva vis dar yra rusiško pasaulio dalis, siunčiama klaidinanti žinutė į šalį atvykstantiems turistams, o konflikto atveju Rusijai būtų lengviau įtikinti pasaulį, kad Lietuva artimesnė Rusijai, o ne Vakarams.
Jaunimas nostalgijos rusiškai televizijai nejaučia
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pateiktais 2008 m. patikrinimo duomenimis, tikrinimo laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 24 d. iš trijų patikrintų televizijos kanalų – LNK, BTV ir TV3 – daugiausia rusiško turinio transliavo BTV televizija, jis sudarė 24,7 proc. visos kūrinių programos. Mažiausiai – 7,7 proc. – rusiškos produkcijos transliavo TV3. Pasak Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Rinkos tyrimo analitiko Nerijaus Maliukevičiaus, panašus rusiško turinio procentas Lietuvos nacionalinėse televizijose vyravo ilgus metus, greičiausiai todėl, kad toks turinys buvo pigesnis už europietišką ar amerikietišką. Tačiau dabar Lietuvos televizijos jokio rusiško turinio nebetransliuoja, o jei rusų kalba, su lietuviškais subtitrais ar vertimu į lietuvių kalbą, rodomi serialai, tai yra Ukrainoje, o ne Rusijoje, pagaminti produktai.
Agresija prieš kitas valstybes palaipsniui pakirto Rusijos galimybes pasiekti lietuvius per TV ekranus, tiek per turinį, rodomą nacionaliniuose kanaluose, tiek kanalais, transliuojamais tiesiai iš Rusijos. Tai rodo ir „Kantar“ surinkti duomenys. Jei 2013 m., kai žengti pirmieji žingsniai, siekiant riboti iš Rusijos transliuojamų ir su Rusija siejamų kanalų turinį, rusiškus kanalus Lietuvoje žiūrėjo 15,5 proc. visos televizijos auditorijos, tai iki 2019 m. sausio tokių žiūrovų skaičius susitraukė trigubai, iki 5,4 proc.
Naujausia, 2024 m. gegužę atlikta, „Kantar“ apklausa parodė, kad iš 1123 apklaustų Lietuvos gyventojų 14 proc. žiūri Rusijoje transliuojamus TV kanalus. Dažniau tai – vyresni šalies gyventojai arba rusų ar lenkų tautybės asmenys. Tiesa, paklausti, ar pasigenda rusiškų kanalų Lietuvoje, keturi iš penkių apklaustųjų tvirtino trūkumo nejaučiantys. Mažiausiai rusiškos televizijos pasigenda jaunimas iki 29 m. Šioje amžiaus grupėje net 90 proc. apklaustųjų rusiškos televizijos nepasigedo.
Kino teatruose rusiški filmai didelės sėkmės nesulaukdavo
Nuo 2022 m. Lietuvoje nebetransliuojami ne tik rusiški televizijos kanalai, šalies kino teatruose neberodomi ir Rusijoje pagaminti filmai. Lietuvos kino centro pateikta statistika rodo, kad rusiškų filmų populiarumas taip pat palaipsniui slopo, nors per pastarąjį dešimtmetį niekada ir nebuvo itin didelis. Daugiausia žiūrovų žiūrėti Rusijoje pagamintų filmų į kino teatrų sales susirinko 2017 ir 2019 m., tada, atitinkamai, tokių žiūrovų skaičius sudarė 5,33 proc. ir 5,84 proc. visos Lietuvos kino teatrų auditorijos. Prasčiausi metai tokiai produkcijai buvo 2018 m., kai rusiškus filmus žiūrėjo tik 1,81 proc. visos auditorijos, ir 2022 m., kai tokių žiūrovų buvo tik 0,56 proc., tačiau būtent nuo 2022 m. vasario mėnesio kino teatruose neberodyti jokie rusiški filmai.
Kaip prisimena „Forum Cinemas“ kino teatrų vadovas Gintaras Plytnikas, iki 2022 m. Lietuvoje rusiškus filmus daugiausia platino „Garsų pasaulio įrašai“, „Acme film“ ir „Volga Films“, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą pakeitę pavadinimą į „Adastra“. Tačiau rusiška produkcija niekada nebuvusi labai populiari. „Ji nebuvo top prioritetas nei pagal poreikį, nei pagal kokybę, nors surinkdavo gana stabilią 4000 – 8000 žiūrovų auditoriją Lietuvoje (daugiausiai Vilniaus ir Klaipėdos kino teatruose. Kaune, Šiauliuose ar Panevėžyje pasirodydavo vienas kitas kultiškesnis filmas, pvz. „Likimo ironija 2“). Apie 2019 metus kai kurie platintojai, supratę, kad iš rusakalbių filmų (ypač šeimos) – monkės biznis, ėmėsi juos dubliuoti į lietuvių kalbą. Naudos atsirado daugiau, bet kovidukas nutraukė eksperimentus, o nuo 2022 metų vasario jau niekas apie kiną iš Kremliaus kuorų nebegalvoja, nes kino teatrai kategoriškai atsisakė juos rodyti“, – pasakoja G. Plytnikas.
Pasak jo, kiek daugiau žiūrovų surinkdavo rusiškos komedijos, tačiau po nepriklausomybės atkūrimo pasitaikė tik vienas atvejis, kai filmas iš Rusijos į kino sales surinko netikėtai didelį žiūrovų skaičių. „Populiariausias Nepriklausomybės laikotarpio filmas, kurio rezultatai patenka į Naujųjų laikų TOP-100, yra „Likimo ironija, arba laimingų Naujų!“. Matyt, atėjo visi gyvi pirmojo TV filmo žiūrovai Lietuvoje (jų buvo 119 000!). Rodė visuose miestuose veik visi kino teatrai. Tai buvo 2007 metų gruodžio 21 d., Naujųjų išvakarės... Daugiau tokių sėkmių per savo 25 metų darbo kino srityje patirtį nepamenu. Nes jų nebuvo“, – aiškino „Forum Cinemas“ vadovas.
Telefonu kalbinta „Garsų pasaulio įrašų“ kino skyriaus vadovė Daiva Laskauskienė taip pat sakė, kad daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukdavo rusiškos komedijos. Kalėdiniu laikotarpiu pilnas kino teatrų sales surinkdavo filmų serija „Eglutės“. Vis dėlto, D. Laskauskienė patvirtino, kad nustojus pirkti rusišką produkciją ir ją pakeitus kitų šalių kūriniais didelio neigiamo pokyčio įmonė nepajuto, naujas turinys organiškai pakeitė senąjį.
Pakeista istorija ir slaptos žinutės Ukrainai
Nors lietuvius labiausiai domino lietuviškos komedijos, kartais Lietuvą iš Rusijos pasiekdavo vienas kitas stipresnę propagandinę žinutę nešantis filmas. Prie tokių kūrinių KAM Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupės vyr. specialistas viršila T. Čeponis priskiria tokius filmus, kaip 1997 m. pasirodęs „Brolis“ ir 2003 m. išleistas jo tęsinys „Brolis 2“, kuriame pasakojama apie į kriminalinį pasaulį patekusius brolius, grįžusius iš karo Čečėnijoje, tačiau taip pat piešiamas negatyvus Ukrainos paveikslas, JAV vaizduojama kaip vieta, kurioje klesti organizuotas nusikalstamumas.
Ekspertas taip pat mini 2007 m. Lietuvos kino teatruose rodytą Kremliaus įsakymu sukurtą filmą „1612“. Juo bandoma paaiškinti, kodėl rusai mini spalio 4-ąją – Liaudies vienybės dieną, kai iš Maskvos buvo išstumtos ją užėmusios jungtinės lietuvių ir lenkų pajėgos, o Rusijoje baigėsi sudėtingas nesantaikos ir bado paženklintas laikotarpis. Filmui pasirodžius ekranuose oponentai palygino jo siužetą su sovietine propaganda dėl iškraipytų istorinių faktų ir tendencingos nuomonės formavimo, o jo kūrėjas buvo apkaltintas itin neigiamo požiūrio į lenkus formavimu.
Į KAM akiratį taip pat buvo patekęs 2016 m. išleistas ir Lietuvoje rodytas filmas „Vikingas“. Filmas sulaukė didžiulio populiarumo Rusijoje ir tuo metu buvo vadintas vienu brangiausių filmų Rusijos istorijoje. Jį viešai liaupsino pats Vladimiras Putinas ir jo komanda. Kritikai atkreipė dėmesį, kad filmu bandoma perrašyti istoriją, pateikiant Rusijai patogią jos versiją ir Kyjivo Rusią vaizduojant kaip Rusijos palikimą. Iškalbingas ir faktas, kad didžioji dalis filmo buvo nufilmuota 2014 m. aneksuotame Kryme. T. Čeponis paaiškina, kodėl, pasirodęs Lietuvoje, šis filmas sukėlė institucijų nerimą. „Buvo platinami tokie laiškai, kad, štai, jeigu jūs esate istorijos mokytojas ir surinksite bent 10 vaikų grupę, tai galite gauti, kaip mokytojas, bilietus nemokamai. Tai mums sukėlė susidomėjimą ir, aišku, mes kaip tik rekomendavome tokių ekskursijų į tą filmą nedaryti“, – prisimena ekspertas.
Tačiau ko gero įsimintiniausias pavyzdys, kai į Lietuvos kino teatrus bandyta pernešti propagandines Rusijos žinutes – 2017 m. rodytas filmas „Šaltasis tango“, kurį platino „Garsų pasaulio įrašai“. „Forum Cinemas“ vadovas G. Plytnikas prisimena, kad dėl filmo „kilo skandalas, kad Chuilostanas sugeba įlįsti į Lietuvos rinką su savo minkštųjų galių politika. Filmo buvo atsisakyta, o nuo šio fakto atsirado griežtesni kino teatrų savireguliacijos metodai ir kino teatrai pradėjo reikalauti iš platintojų parodyti filmus, o į peržiūras savo iniciatyva kviesdavosi specialistus iš Saugumo struktūrų.“
Filme Rusijai palankios žinutės gudriai paslėptos po meilės istorija, kuri prasideda 1941 m. tarp Lietuvoje gyvenančio žydo Makso ir lietuvės Laimos. Kritikai atkreipė dėmesį, kad filme lietuviai bandomi vaizduoti kaip sužvėrėję žydšaudžiai, o į miškus pasitraukę partizainai – kaip nacių pakalikai ir banditai. Be to, viso filmo metu girdimi Rusijos naudojami su Lietuvos okupacija susiję terminai, siekiant sušvelninti okupacijos faktą, pateikiami netikslūs istoriniai duomenys.
Propagandines Kremliaus režimui palankias žinutes Rusija stengėsi perduoti ir per animacinius filmus. Supratus, kad jaunesnei kartai sovietinė produkcija, ilgai rodyta per televiziją nepriklausomoje Lietuvoje, jau nebeaktuali, imta kurti naujus standartus atitikančią animaciją – joje daug veiksmo, palyginti nedaug kalbama, todėl tokie filmukai priimtini net žiūrovams, kurie nesupranta rusų kalbos.
Vienu ryškiausių tokios animacijos pavyzdžių galėtų būti serialas „Maša ir lokys“, kuriame nevengiama naudoti sovietinių simbolių. Lokys pats savaime gali būti siejamas su Rusija, o Maša keliose serijose nevengia demonstruoti sovietinių simbolių, pavyzdžiui, pasirodo su penkiakampe žvaigžde ant kepurės ar tankisto šalmu. Filmuke taip pat matyti sovietiniais simboliais pažymėti lėktuvėliai.
T. Čeponis primena, kad įdomi ir filmuko atsiradimo istorija: „Rusijos išeiviai užsienyje sukūrė pirmą seriją ir pamanė, kad jiems gerai pavyko, bet, vis dėlto, kūryba tuo metu buvo labai brangus užsiėmimas ir jie suprato, kad reikia daugiau lėšų. Jie parodė tą produktą Rusijos vyriausybės atstovams, kurie suprato, kad tai yra geras produktas ir prisidėjo su finansavimu. Mes galime į tai žiūrėti, kaip į valstybės politiką atitinkantį produktą, kurio sklaida yra milžiniška. Jeigu pasižiūrėtume duomenis socialiniuose tinkluose, jis yra plačiai žiūrimas nuo europinės dalies iki Pietų Amerikos ir kitų valstybių.“
Eksperto teigimu, yra ir daugiau sėkmingų Rusijos animacinių produktų, kurie plačiai paplito ir kitose šalyse. Jais taip pat bandoma pernešti Rusijos režimui palankius naratyvus. Pavyzdžiui, animacinių filmų serijoje „Trys didvyriai“, kuri taip pat rodyta Lietuvoje, subtiliai pabrėžiama Kyjivo priklausomybė Rusijai. Pasitelkiant žaismingą siužetą tarsi paneigiamas Ukrainos, kaip atskiros tautos, egzistavimas.
Nors per Lietuvos televiziją rusiška produkciją jau neberodoma, rusiški televizijos kanalai blokuojami, o kino teatrai Rusijai įsiveržus į Ukrainą 2022 m. atsisakė rodyti rusiškus filmus, tai nereiškia, kad šalyje agresorėje sukurta produkcija nepasiekia žiūrovų. Dalis žmonių rusišką kiną ar televiziją žiūri, naudodamiesi VPN paslaugomis, kiti ją randa socialiniuose tinkluose ar piratinėse platformose. Pasak T. Čeponio, švelniosios galios stiprybė yra ta, kad ją labai sudėtinga apriboti, remiantis įstatymo galia. Dažnai meniniuose ar animaciniuose filmuose propagandinės žinutės užkoduojamos subtiliai, pasitelkiant tik užuominas ar nutylint svarbius faktus, todėl tokiai produkcijai nepavyksta pritaikyti jokių poveikio ją apriboti priemonių.
Apie tai, kaip Rusija stengiasi išlaikyti savo švelniąją galią tarptautinėje arenoje po 2022 m., kodėl kai kurie lietuviai vis dar žavisi Rusijoje kurtais filmais ir serialais ir kuo galima būtų juos pakeisti skaitykite antroje straipsnio dalyje.
Šaltiniai
James von Geldern. KINO: Creating a Socialist Cinema
James von Geldern. Popular Film Industry
James von Geldern. Tractor Drivers
Denise J. Youngblood. Women in War Films
James von Geldern. War Films
James von Geldern. The Limits of Expression
James von Geldern. Vasilii Shukshin
James von Geldern. The Lost Movies
Lenin. Directives on the Film Business. 1922.01.17
James Von Geldern. Russian and International Studies, and Chair of Russian Studies
„Labanakt vaikučiai“ į ekranus grąžino nostalgiškuosius herojus. 2012.06.14
Vilija Andrulevičiūtė. Tęsia kovą su rusiškos TV turiniu: kas laukia „Šuriko nuotykių“. 2017.09.01
Alina Nychyk. ’Viking’ is Yet Another Way to Annoy Ukraine. 2017.02.20
Vaidas Saldžiūnas. Nustėro dėl Lietuvoje rodomo filmo: rusai apie mūsų okupaciją kuria propagandą, o mes tylime. 2017.06.23
Susirašinėjimas elektroniniu paštu su Lietuvos radijo ir televizijos komisijos Rinkos tyrimo analitiko Nerijaus Maliukevičiumi. 2024.12.04
Susirašinėjimas elektroniniu paštu kino teatrų „Forum Cinemas“ vadovu Gintaru Plytniku. 2024.12.04
Susirašinėjimas elektroniniu paštu su Lietuvos kino centros Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Jana Mikulevič. 2024.12.04
Vaizdo interviu su Krašto apsaugos ministerijos Atsparumo hibridinėms grėsmėms grupės vyr. specialistu viršila Tomu Čeponiu. 2024.11.13
