Karas, negrįžtamai pakeitęs Rusiją: Maskva įrodė, kad dėl politinių tikslų pasiryžusi žudyti net savus

„Šis karas davė pradžią Rusijai, kurioje gyvename iki šiol“, – taip apie pirmąjį ir antrąjį Čečėnijos karą praėjus ne vieneriems metams rašė rusų leidinys „Novaja gazeta“. Jei pirmąjį karą Čečėnijoje Maskva gėdingai pralaimėjo, jau po trejų metų prasidėjęs antrasis karas nepaliko jokių galimybių čečėnams. Nuo to laiko jiems teko pamiršti apie laisvą valstybę, o Rusija pajuto „pergalingo mūšio“ skonį, todėl vėliau dar ne kartą pasiryš karui su nepriklausomomis šalimis.

1991 m. Čečėnijos prezidentu buvo išrinktas Džocharas Dudajevas, į atsargą išėjęs sovietų oro pajėgų generolas. Jam valdant Čečėnija greitai ir vienašališkai atsiskyrė nuo Rusijos Federacijos.

Per ateinančius trejus metus įtampa su Maskva nuolat augo, nes Dž. Dudajevas ėmėsi veiksmų kurti nacionalinę kariuomenę, siekdamas paremti Čečėnijos nepriklausomybę. Tuo metu Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas svarstė, kaip sugrąžinti maištingąjį generolą į savo gretas.

Galiausiai, po kelių bandymų per įgaliotinius jėga nuversti Dž. Dudajevą, 1994 m. lapkričio 29 d. Maskva paskelbė ultimatumą. Rusijos nacionalinio saugumo taryba nurodė Čečėnijos vyriausybei nusiginkluoti ir paklusti Maskvai, antraip jos laukia atsakomieji veiksmai.

Pirmasis karas

1994 m. gruodžio 11 d. į Čečėniją įžengė Rusijos kariuomenė. Oficialiai jų misija buvo atkurti Maskvos valdžią atsiskyrusioje respublikoje.