Nesulaukęs atsakymų iš darbdavių, 63-ejų Regimantas nuvyko į Užimtumo tarnybą: nuotykiai čia prasidėjo nuo pat pirmo žingsnio

Automobilių stovėjimo aikštelė prie Užimtumo tarnybos buvo atidaryta, pakeltas šlagbaumas. Štai kokie šaunuoliai, įleidžia ne tik savus darbuotojus pasistatyti savo automobilius, bet ir klientus pacientus, vargšus bedarbius. Buvo net dvi laisvos vietos. Maloniai išsišiepęs aš pastačiau savo automobilį. Gera dienos pradžia, pagalvojau. Tokiame užkimštame automobiliais rajone taip lengvai radau parkingą.

Tik išlipau iš automobilio ir iš pastato plūstelėjo minia moterų. Bars dabar mane, kam pastačiau į jų vietą automobilį? Koks negeras vyriškis, ir dar bedarbis. Bet ne, jos lengvai apibėgo mane ir manąją Kia. Kas vyksta? Nes moterys aiškiai bėgo ne liemenėlių matuotis po medžiais, o šiek tiek susirūpinę rinkosi į lengvos panikos ištiktą ratą. Na, bet aš pagalvojau, kad mano metuose bėgioti paskui moteris ir burtis su jomis į neaiškios kilmės ratelius jau kažkaip nebe lygis ir numarširavau į tarnybą. Nes man ten reikia.

Priartėjus prie tarnybos išgirdau ir aš. Žviegė signalizacija. Mirksėjo lemputės. Pastate kažkas vyko. Įdomai susidėliojo žmonių srautai. Tarnybos darbuotojos bėgo lauk, o bedarbiai veržėsi į vidų, nes jiems reikia.

Per smegenis kalantys signalizacijos garsai paveikdavo ir net atbukusius nuo gyvenimo nesėkmių bedarbius. Jie bandydavo rasti vietinius ir klausė ką daryti. Bet vietiniai skubėjo į lauką ir neturėjo laiko diskutuoti su bedarbiais.