Erika, kai šiandien pas jus ateina darbintis jaunas žmogus, kas jį motyvuoja?
Daugelis niekada nedirbusiųjų renginiuose įsivaizduoja, kad darbe gers šampaną ir darysis selfius su žvaigždėmis (juokiasi). Mane neretai stebina šios kartos keliamas atlyginimo klausimas. Dažnai neturintys nei patirties, nei reikiamo išsilavinimo, nei suvokimo apie darbą patikina, kad dirbs ne mažiau nei už 1000 eurų, tada priduria, kad kas mėnesį jo alga turėtų didėti, nes ir kainos kyla, ir motyvacijos reikia. Paklausus, ką moka, kokius įgūdžius ir gebėjimus turi, kokia jo, kaip kolegos, vertė mūsų komandai, kur jaučiasi stipriausias, kiek ir kaip planuoja dirbti, investuoti savo laiką ir patirtį, kad kartu sukurtume gerą renginį, žmogus ramiu veidu sako, kad patirties neturi, bet čia ne problema – tuoj įgis, o jo indėlis – ateiti į darbą. Vis dėlto, džiugu, kad yra gausu ir puikių specialistų, kurie į renginių sektorių ateina žinodami savo kainą, tačiau ji adekvačiai dera su jų sukuriama verte.
Ar sulauki savanorių, kurie iš tikrųjų nori pamatyti renginių virtuvę iš vidaus?
Taip, sulaukiu ir tai dažnai tokie žmonės mane pačią įkvepia. Tai yra pirmasis žingsnis, iš kurio matai, kad žmogus yra labai rimtai nusiteikęs, atsakingas, suprantantis, kad ne tik jis stengsis ir dirbs, bet ir mes į jį investuosime, įdėsime daug energijos, pastangų. Aš ir pati pradėjau taip dirbti. Kai mane dar neturinčią praktinės patirties pasikvietusi renginių organizavimo įmonė paprašė surežisuoti renginį ir paklausė, kokio atlygio tikiuosi, nuoširdžiai prisipažinau, kad aš nežinau, kiek aš galiu norėti. Nežinau, ar aš atitiksiu jų lūkesčius, nežinau, kaip man seksis, nes niekada to nedariau už pinigus ir prašiau leisti man režisuoti ir tik po renginio sumokėti tiek, kiek jie manys, kad vertas mano darbas. Man sumokėjo 3000 litų. Tai buvo tikrai nemaža suma, bet jie turbūt pamatė, kad man visai verta tiek mokėti (juokiasi). Visi darbdaviai stengsis išsaugoti motyvuotą žmogų, kuris kuria vertę. Todėl net su praktikantais sutariame, kad jų sėkminga praktika bus apmokama ir sutariame motyvuojančias jos sėkmės sąlygas.
Kas pačią atvedė į šią sritį?
Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais, kai organizuodavau visus mokyklinius renginius. Puikiai žinojau, kad noriu būti režisiere, tad po mokyklos tikslingai įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti teatro ir renginių režisūros ir organizavimo. Kai sutinku buvusius mokyklos draugus ir šie paklausia, ką veikiu dabar, tai atsakau, kad nieko naujo – tą patį, ką ir mokykloje, tik dabar už tai gaunu pinigus (juokiasi). Po studijų dirbau kazino įmonėse, kur organizuodavau marketingo renginius, vėliau dirbau laisvai samdoma renginių režisiere. Vieną dieną net nesupratau, kas įvyko ir kodėl, bet man pradėjo skambinti didelės, žymios šalies įmonės, bankai ir kviesti suorganizuoti jiems renginius.
Pasirodo, kad savoje uždaroje grupėje Marketingo asociacijos nariai ėmė rekomenduoti mane vieni kitiems, kaip puikiai organizuojančią renginius, savo srities profesionalę. Taip iš rekomendacijų ir gimė visas mano verslas, kuris tuo pačiu – rekomendacijų principu – gyvuoja iki šiol. Pradžioje dirbau su individualia veikla, bet klientai vis ragino pagaliau susitvarkyti UAB dokumentus, kad būtų patogesnė apskaita, nes renginiai ir jų apimtys buvo dideli. Tuomet UAB'as man atrodė labai rimta, toks jau tikras verslas ir baugino. Tai buvo prieš daugiau nei 10 metų, ir sakau, kad ne kas kitas, o mano klientai privertė įsteigti savo įmonę (juokiasi).
Girdėjau kalbant, kad esate griežta vadovė. Tiesa?
Atsakomybe visada eina koja kojon su su sveiku griežtumu. Susiformavo tas mano „kietumas“ dar pirmame kurse. Laikėme renginių režisūros egzaminą. Vyko renginio repeticija, kurioje repetavau su savo kursiokais. Jie manęs klausia: mes alkani, ar galime dabar eiti pavalgyti ? Po to: mes einame parūkyti. O aš sutikdavau ir leisdavau, nes vis norėjau būti gera, patikti. Repeticija, deja taip ir neįvyko. Nes vis kažkas rūkė, valgė, vėlavo, plepėjo. Renginio metu patyrėme visišką fiasko, nes niekas nežinojo, ką daryti. Buvau per nuolaidi ir tai buvo tik mano, kaip organizatorės atsakomybė. Tada labai greitai atėjo suvokimas, kad tik aš esu atsakinga už galutinį tikslą ir vienintelė suinteresuota jo kokybe, todėl turiu prisiimti atsakomybę vesti komandą į jį. Jei visiems stengsiesi įtikti, nuolaidžiausi, nepasieksi norimo rezultato. Todėl čia labai svarbus balansas, kad ir koks nuvalkiotas šis žodis bebūtų. Džiaugiuosi, kad dabar mano komanda yra kaip kumštis, kartu dirbame dėl bendro tikslo, vėliau kartu švenčiame ir džiaugiamės rezultatu. Svarbiausia yra būti reikliems sau patiems.
Kokios klaidos verslo pradžioje buvo, iš kurių teko pasimokyti?
Esu labai orientuota į galutinį rezultatą ir galiu viską padaryti, ką esu pasižadėjusi klientui tam, kad išpildyčiau galutinę mūsų drauge sukurtą viziją. Galiu neskaičiuoti savo valandų, netaupyti nei savęs, nei kolegų, greitai užsidegti, jei nepavyksta viskas greit ir sklandžiai. Tai, manau, buvo pati didžiausia klaida. Dar ir dabar darau tų klaidų, tačiau gal dabar daugiau suvokiu, kad svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Labai svarbu saugoti ir tausoti ir save, ir savo žmones, svarbu girdėti save ir savo bendražygius, kolegas, nes mūsų darbe galima lengvai perdegti, pervargti. Juk renginių organizavimas pripažintas, kaip vienas labiausiai stresą keliančių darbų pasaulyje. Mes, renginių organizatoriai, esame trejetuke tarp gaisrininkų ir paramedikų.
Deja, pradžioje to nesupratau, o sulig kiekvienais metais vis labiau to mokausi. Mūsų klientai perka streso nuėmimą nuo jų galvų, pažadą, kad viskas bus gerai su jų renginiu. Renginys nėra kėdė ar stalas, kurį kaskart gali nusipirkti lygiai tokį patį, arba jei netiks – pakeisti nauju, pataisyti. Renginio nebepakartosi. O jo kokybė priklauso nuo daugybės žmogiškųjų faktorių, nes jame dirba didžiulė komanda. Šis verslas yra apie žmones, kuriamas su žmonėmis kitiems žmonėms. Tad šiame darbe žmonės yra patys svarbiausi.
Ar buvo kažkoks įvykis, kalbant apie perdegimą, kuris privertė apie savo komandos žmones, o ir save pačią pasaugoti labiau?
Tikrai taip. Esu ne kartą perdegusi, pervargusi, neatlaikiusi įtampos ir pati, ir mano komanda, todėl ir suprantu, koks svarbus yra balansas, mokėjimas pasidžiaugti darbu, kolegomis, nes per lėkimą taip viskas ir lieka kažkur už nugaros. Labai svarbu pajausti, kai žmogus nebedega darbu, gali šypsotis, bet yra pervargęs, ant perdegimo ribos. Renginių ar tas pats kelionių agentūrų verslas, nuolat sulaukia norinčių įsidarbinti žmonių, kurie sako, kad labai mėgsta keliauti, labai mėgsta renginius, todėl nori tokiose įmonėse dirbti. Jie nežino kiek daug sunkaus, juodo darbo slepiasi po visu šiuo švytėjimu. Pas mus darbe gana mažai romantikos, spindesio, nes mes viską atiduodame tam, kad kiti pajaustų tą šviesą, šventę ir džiaugsmą. Ir jau tada mes labai džiaugiamės, kai tai pavyksta! Jau daugiau nei 10 metų užsakovai grįžta ir rekomenduoja mus kitiems. Nes mes visada stengiamės pranokti jų lūkesčius. O tam labai svarbu susikurti patikimą, atsakingą, pastovią komandą, kuri kvėpuotų tuo pačiu oru, turėtų tą patį vertybinį suvokimą.
Kokias asmenines savybes turi turėti renginių organizatorius?
Renginiai turi būti ne darbas, o gyvenimo būdas. Dar jis turi aistringai mėgti šį darbą ir būti ištvermingas! Renginių verslas yra itin sezoniškas, daugiausiai dirbame vasarą, rudens pradžioje ir žiemos sezonu, ypatingai, savaitgaliais, vakarais, grįžtame vėlai naktimis. Tad kai žmonės miega – mes dirbame, kai švenčia – mes irgi dirbame. Aišku, dirbame ir paprastomis darbo dienomis, kai dirba mūsų užsakovai ir partneriai. Tad tokia maratonininko ištvermė šiame darbe yra labai reikalinga. Dar labai svarbus yra jautrumas, kuris galbūt asmeniniame gyvenime ir trukdo, bet čia būtinas, nes turi išjausti savo sprendimus, kiekvieną būsimo renginio žingsnį ir emociją ir vesti į ją renginio dalyvius. Be abejonės, be atsakingumo jausmo nieko nepadarysi.
Kuri renginio planavimo dalis pačiai yra mieliausia?
Vienareikšmiškai – renginio organizavimo režisūra, nes pakviesti muzikos grupę, užsakyti maistą ar vietą renginiui tikrai gali bet kuris žmogus, bet padaryti taip, kad šventėje žmogus pajaustų tai, ko siekiame, perduoti žinutę, kurią išsigryniname su užsakovu – tai jau yra jausmų architektūra ir ji, mano nuomone, yra svarbiausia. Nėra paprasta suorganizuoti renginį taip, kad visi svečiai, nesvarbu, kiek jų bebūtų – 50 ar 5 tūkstančiai, jaustų tą patį jausmą. Bet būtent tai šį darbą man daro be proto įdomiu ir džiaugsmą teikiančiu. Mes visi esame savotiški jausmų ir patirčių kolekcionieriai. Juk dėl to ir keliaujame, lankome parodas, koncertus, filmus, renginius, ragaujame patiekalus. Mūsų darbą pavadinčiau jausmo verslu. Tai šis jausmo kūrimas renginyje man yra įdomiausia dalis, o sąmatos, sąskaitos ne tokios įdomios, tad visada turiu komandoje kolegas, kurie šiuos darbus atlieka daug geriau nei aš ir su daug didesniu malonumu (juokiasi). Man svarbiausia, kad būtų sukurtas kokybiškas, prasmingas renginys, neišleidžiant per daug ir beprasmiškai kliento biudžeto. Tai daug svarbiau už pelną. Galbūt dėl to mums ir sekasi, kad uždirbti kuo daugiau nėra svarbiausias tikslas?
Kiek kainuoja suorganizuoti renginį?
Įmonei vienas renginys gali kainuoti nuo 20 ar 30 tūkst. eurų. Standartinis renginys kainuoja 50 – 100 tūkst. eurų. Organizuojame ir 400 ar 500 tūkst. eurų kainuojančius renginius.
Seniau gan įprasta būdavo, kad įmonė turinti, tarkime, 10 tūkstančių eurų, šventės nori kainuojančios penkiagubai daugiau. Ar keičiasi užsakovų požiūris?
Aš ir pati siekiu, kad žmonės gautų kokybišką ir įvairų turinį už adekvačią, neišpūstą kainą. Visgi, šiandien užsakovai yra priversti keisti požiūrį, nes mes, organizatoriai, nebeturime tiek galių derėtis su patneriais ir atlikėjais. Dabar paklausa viršija pasiūlą! Už nugaros tyko dar penki užsakovai, kurie tik ir laukia, kada mes atšauksime užsakymą ir jie galės nusisamdyti norimą garsų atlikėją ar pačiupti mūsų rezervuotą visų geidžiamą renginio vietą. Šią vasarą, kaip ir visose rinkose, taip pat ir renginių sferoje, viskas brango ir toliau brangsta. Įmonės dažnai turi sudariusios dar priešpandeminius biudžetus, tikisi puikaus renginio ir nustemba, kad viskas taip brangu ir jų perkamoji galia stipriai sumažėjo. Tad drauge tenka paieškoti kūrybingų sprendimų ir kurti kokybišką renginį už tokį biudžetą, kokį įmonė turi. Nes svarbiausia ne programos turtingumas, o patiriamos renginyje pozityvios emocijos.
Kiek uždirba renginių organizatorius?
Sunku pasakyti, kiek uždirba, nes tai nėra fabriko gamybos linijos, kuriame sudarai sutartį keliems metams ir uždirbi sutartą sumą. Esame labai priklausomi nuo išorinių aplinkybių. Nežinome, kas vėl nutiks: pandemija, karas, infliacija mūsų rinką itin blogai veikia. Nežinome ar turėsime daug renginių, ar mažai, nes juos vėl atšauks. Buvo ypač sunku per šį pandemijos laikotarpį, per kurį dirbome, dirbome, tada vėl kilo ir kilo pandeminės bangos ir vėl ir vėl renginius atšaukinėdavo. Atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Tada net negalvojome apie pelną, svarbiausia buvo kažkaip išsilaikyti ir išgyventi.
Dabar daug sumaišties ir nestabilumo atneša infliacija. Su klientais užfiksuojame vieną kainą, o tiekėjai man sako – mes kainas pakėlėme, nes viskas kyla. Ir nebežinai, kaip renginį, kokį planavai, suorganizuoti už tą pačią kainą, neprarandant jo kokybės. Todėl negaliu pasakyti, kiek mes uždirbame, galiu tik pasakyti, kad man pinigai nėra pats svarbiausias dalykas. Daug svarbiau užsakovų pasitikėjimo ir rekomendacijų sukauptas indėlis, kurio jokios krizės, pandemijos ir infliacijos negali paveikti.
Ar yra tokių renginių, kuriuos organizuojate neimant jokio uždarbio?
Tie, kurie vertybiškai man svarbūs: paramos ir labdaros, gerų darbų renginiai. Tada ne tik neimu, bet ir prisidedu pati savo resursais prie tokių renginių, kurie turi pridėtinę vertę, turi prasmę, keičia mūsų visuomenę. Tokių renginių pastaruoju metu organizuojame nemažai. Garsiausi renginiai buvo ,,Ateik barščių ir paremk Ukrainą", tiek Vilniuje, tiek Kaune su "Lions" klubais bei „Ukrainiečių dienos“ Reformatų parke su „Vilniushyvanka”, “Go Vilnius”. Kai kilo karas, niekam komerciniai ir verslo renginiai nebuvo reikalingi, neberūpėjo jie ir mums. Norėjau savo nerimą, liūdesį, pyktį paversti pozityviu ir karo skriaudžiamiems vertingu veiksmu, tad su komanda ėmiausi šių paramos renginių organizavimo. Per mūsų organizuotus paramos renginius surinkome beveik 100 tūkst. eurų paramos ir džiaugiuosi, kad galime reikšmingai prisidėti prie ukrainiečių gerovės nuo pat pirmųjų karo dienų iki dabar, kai aukojimas ir pagalba tapo vangesni. Visada sakau savo klientams : jei norite padaryti gerą darbą, aš su malonumu, nemokamai padėsiu suorganizuoti renginį, gerų darbų, tvarumo ar labdaros projektą, nes man tai yra garbė ir džiaugsmas.
Kuris renginys buvo pats įsimintiniausias? Galbūt kokios vestuvės?
Vestuvių neorganizuoju, nebent draugams, pažįstamiems. Štai buvo Jurgos Baltrukonytės ir Algio Krikščiūno vestuvės. Su komanda organizavome jų žurnalo pristatymus, pažįstu Jurgą ir Algį nemažai metų, tad buvo ne tik nesunku, bet ir labai gera prisidėti. Bet mano profilis ir ilgametė patirtis bei stiprybė – verslo renginiai. Man didžiausią darbinį pasitenkinimą kelia tokie renginiai, kur aš galiu sujungti savo dvi specialybes: renginio ir teatro režisūrą. Tai, mano išskirtinis braižas, ko nedaro kiti organizatoriai. Sukuriu šokio, muzikos ir teatro performansą, būtent tai įmonei ir jos progai, atskleidžiantį įmonės vertybes, svarbiausią misiją per metaforas ir simbolius. Siekiu, kad renginyje užsakovo sukviesti svečiai ar įmonės darbuotojai pamatytų, pajaustų ir atrastų įmonę ir jos vertybes tarsi iš naujo, didžiuotųsi esantys jos dalimi ir kūrėjais.
Kiek pasitaiko, kad nesutampa kliento norai ir jūsų galimybės?
Žinoma, tačiau visada sakau, kad pusė renginio sėkmės priklauso nuo užsakovo ir nuo mūsų bendradarbiavimo drauge. Nors aš ir mano komanda turime daugiau natūralios praktikos, užsakovo žodis visada paskutinis, jis geriau pažįsta ir žino būsimo renginio svečius ir jų poreikius, vidinę įmonės politiką ir vertybes. Visada perspėju apie rizikas. Kartą net esame traukę į sutartį punktą, apie tai, kad klientas nori tokių programos elementų, už kuriuos aš neprisiimu atsakomybės, įvertinusi riziką. Savo ruožtu, aš visada į sąmatą įtraukiu gelbėtojus, greitąją, apsaugą ir pažymiu, kad jei klientas šių dalykų neužsako, jis pats prisiima atsakomybę ir riziką, nes saugumas visuose renginiuose yra svarbiausia. Neretai klientai nori sutaupyti ir sako: mums nereikia tiek šviesų. Bet juk šviesos kuria emociją, šventę, galų gale, jei jų bus nepakankamai, nesimatys programos. Pasitikėjimas savo sprendimais ir realus situacijos vertinimas ateina per savo paties padarytas klaidas ir patirtį.
Sakėte, kad streso darbe nemažai, kaip su juo tvarkotės?
Mano ramybės katalizatorius yra komanda. Jei aš dirbu su patikima komanda, tuomet jaučiuosi saugi. Visi žinome, ko mes susirinkome ir ko siekiame. Komanda turi būti vieninga ir žinoti, ką daro, nes renginyje net klaida trunkanti tik sekundę yra visiems iki vieno matoma „emocinė duobė“. Daugiausiai streso patiriame renginio dieną ir jo išvakarėse. Jei viską esame suplanavę iki smulkiausių detalių, minutėmis ir net sekundėmis, žinau, kad viskas bus gerai, galiu lengviau atsipūsti. Jei pritrūko laiko, planavimo, tada gresia išties yra didelis stresas. Todėl aš maksimaliai stengiuosi viską surepetuoti, susitarti ir suplanuoti. Tai suteikia ramybę ir žinojimą, kad padarei viską, jog renginys būtų sėkmingas. Net kai grįžtu po sėkmingo renginio namo, dar gyvenu juo kurį laiką. Kaip sportininkai ar aktoriai sako, kad negali užmigti po spektaklio ar varžybų, tai mes lygiai taip pat negalime užmigti po renginio, nes dar verda labai daug emocijų.
Kiek tenka susidurti su stereotipais, susijusiais su moterimis verslininkėmis? Na, pavyzdžiui, kad graži, tai kvaila, ar dirbi iš neturėjimo ką veikti, ar kad vyras verslą nupirko.
Oi, tikrai susiduriu. Daug domėjausi šia tema, kodėl taip yra. Viename iš atliktų ir paviešintų tyrimų tos asmeninės vertybės, kurios vyrą sukuria kaip tvirtą autoritetą, moteriai veikia visiškai priešingai. Jai prikaišiojama, kad ji yra isteriška, rėksnė, kuriai yra PMS (priešmenstruacinis sindromas), nors ji elgiasi ir dirba lygiai taip pat, kaip vyras.
Tai patvirtina ir vienas įdomus tyrimas. Jame realių žmonių CV anketa ir jų aprašymai buvo pristatyti studentų fokus grupėms. Tačiau vienai grupei studentų buvo pasakyta, kad tai yra moterys, o kitai, kad tai yra vyrai. Anketos buvo identiškos, buvo užduoti klausimai, ar jums tai atrodo kompetentingas, savo srities profesionalas. Abiem atvejais, abi grupės atsakė – taip. Bet paklausus ar norėtumėte dirbti su šiuo žmogumi komandoje, ar norėtumėte gauti patirties jo komandoje, vyro atveju atsakymas – taip ir argumentuota, kad tai profesionalas ir būtų puiku semtis patirties iš tokio stipraus lyderio. O kai buvo įvardijama, kad CV ir gyvenimo aprašymai yra moterų, apklausti žmonės atsakė, kad su šiomis moterimis dirbti nenorėtų. Nors ir profesionalios, jos per daug valdingos, nemalonios (nes moteris juk privalo būti maloni ir gera). Su panašiomis situacijomis tenka susidurti ir man savo darbe. Dažnai dirbu su vyriška technine komanda: apšvietėjais, garsistais, scenos technikais, renginių vedėjais, atlikėjais, kurių yra daugiau nei moterų. Dažnai jaučiu, kad vyrams sunkoka klausyti moters blondinės (juokiasi).
Renginio dieną, organizuojame renginį per kelias valandas, tad nebelieka laiko komandai koučinti, glostyti, motyvuoti, nes vadovauju šimtams žmonių, viskas vyksta, kaip kariuomenėje, labai greitai, turi būti viskas padaroma aiškiai ir tiksliai, be diskusijų ir pokalbių. Visi turi besąlygiškai klausyti ir daryti tai, ko tu prašai, nes, deja, nėra laiko mąstymams ir pasitarimams. Štai tada ir pasirodo ta pati situacija, kai visiems normalu, kad vyras yra reiklus, griežtas, turi visas lyderio savybes, o moteris, jas turinti, jau yra bjauri, nesivaldanti ragana. Yra ir žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad tai vyras man nupirko verslą. Nors kai jį pradėjau, manęs vyras net nepažinojo. Štai pamatė partneriai, kad su nauja mašina atvykau, ir pagyrė vyrą, koks geras, kad nupirko, nors mašina – mano įmonės (juokiasi).
O ar tenka pajusti nesąžiningą konkurenciją?
Vien Vilniuje yra virš 500 renginių organizatorių. Konkurencijos būna visokios, nesąžiningos irgi, bet žiūriu paprastai – jeigu mane kopijuoja suprantu, kad savo darbus atliekame geriau, nei jie. Sakau, jeigu mėgdžioja, reiškia esame priekyje. Ir džiaugiuosi, kad ne aš esu ta mėgdžiotoja. Pavyzdžiui, mes buvome patys pirmieji Lietuvoje, kurie pradėjome organizuoti festivalius įmonėms. Dabar visi juos organizuoja, o kai tai tampa visuotina – laikas kažką nauja sukurti. Ir kuriame!
Kokie būtų patys esminiai patarimai žmonėms, norintiems užsiimti renginių organizavimu?
Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, atrodo nieko čia nereikia, kad būtum renginių organizatoriumi – užtenka telefono ir kompiuterio. Paskambini, ką reikia – užsakai ir viskas. Bet jei nori būti lyderiu renginių rinkoje, to tikrai neužteks. Mano pirmas patarimas yra mokytis šios profesijos. Juk žinantis ir išmanantis visada yra geriau negu savamokslis. Ar jūs eitumėte pas savamokslį gydytoją? Tikriausiai ne. Ar eitumėte pas savamokslį kirpėją ar pas savamokslį mokytoją?
Labai svarbu mokytis, pakvėpuoti tuo ir pradėti ne nuo savo įmonės steigimo, o nuo darbo net ne vienoje, o keliose renginius organizuojančiose įmonėse. Jeigu turi svajonę – pradėk dirbti kitiems, tada iš kitų klaidų pasimokysi, kaip dirbti ir kaip nedirbti. Dabar atrodo, kad kiekvienas gali būti dainininkas, renginių ar kelionių organizatorius, bet po tais gražiais fasadais slepiasi daug darbo, žinių, smulkių detalių, kurias sužinosi besimokydamas ir per patirtį. Kai esi pridaręs milijoną klaidų ir sukūręs šimtus ryšių, tada gali steigti savo įmonę. Nes jei tiesiog sugalvosi, kad imsi ir dabar organizuosi renginius, taip vargu ar pavyks. Bet jei pavyks, patikėkite manimi, labiau džiuginančio darbo niekur nerasite. Kas gali būti geriau už džiaugsmo kūrimą kitiems?
Per darbus, laiko šeimai nelieka tiek jau ir daug. Kaip kompensuojate tą laiką savo dviem mergaitėms?
Kaip ir visos daug dirbančios mamos, jaučiu nuolatinę sąžinės graužatį, kad būnu su savo mergaitėmis per mažai. Kad esu pernelyg pavargusi po darbų, kad dėmesio tiek negaliu skirti, kiek norėčiau. Kad vakarais ir savaitgaliais dažnai negaliu būti kartu. Aišku, joms iš dalies ir pasisekė, nes jos turi geriausias savo ir mūsų šventes, kokios tik gali būti. Aš mėgstu su jomis dūkti, žaisti, kai būnam kartu. Dėmesio trūkumą kompensuoju kitais dalykais – einame į tą patį mano darbą, kurio dalis yra išbandyti įvairias pramogas. Tad jos išbandžiusios galybę veiklų nuo vaikams jau įprastų atrakcijų iki karo poligono, kuriame važinėjo kariniu transportu, valgė kareivišką davinį. Tad mano vaikai tikrai gyvena spalvingą gyvenimą, kai jų mama turi laiko (juokiasi).
O ar švenčiate savo gimtadienius?
Vis mažiau. Pastaruosius dvejus metus išvis nešvenčiau. Mano gimtadienis vasaros pabaigoje, kas reiškia patį darbymetį ir savo šventėms organizuoti tiesiog vis mažiau belieka jėgų, nes sezonai intensyvūs. Seniau visuomet rengdavau šventę draugams, jie labai jos laukdavo, viskuo su malonumu pasirūpindavau. Mano gimtadienis sutampa su balta vakariene Vilniaus mieste, tad dažniausiai švęsdavome ten. Bet laikai, norai, mano pačios vertybės keičiasi. Ir šį savo gimtadienį atšvenčiau su savo mergaitėmis pramogų parke. Praėjusiais metais kartu grybavome. Ir tiesą sakant, man buvo labai linksma, gera, jaučiausi nuostabiai atiduodama visą savo dėmesį savo dukroms. Panašu, kad kartosime šitą mūsų mergaitišką fiestą ir kitais metais, tik kadangi nemėgstame kartotis, tai dar dėl vietos pagalvosime – neabejoju, kad mūsų trio atras geriausią! (juokiasi).
