Biomedicinos studijos ir papuošalų gamyba – kaip šie du dalykai persipynė tavo gyvenime? Regis, visiškai nesusiję, net nesuderinami pasirinkimai. Ar protas ėjo link medicinos, o širdis – link kūrybos? O gal jau studijuodama atradai tau pačiai netikėtą pašaukimą kurti grožį?
Sakoma, kad vaikai yra nuoširdžiausi, tad nuo ankstyvos vaikystės, kiek save atsimenu, mane traukė kūrybinė veikla, mano visas moksleiviškas laikas buvo dedikuotas kūrybai, tačiau pasaulis nėra paprastas, savo schemomis, taisyklėmis vis bando įtraukti į tą kapitalistinį ratą. Aplinka stengiasi kreipti tave ten, kur sistemoje gyventi būtų lengviau, o aš, dar neturėdama rimtų argumentų, pasidaviau postūmiams. Menas niekada nebuvo lengva profesija, o turbūt liūdniausia dalis, kad visuomenė dar ne visuomet meną geba laikyti profesija.
Taigi, buvau pastūmėta ieškoti naujų domėjimosi sričių, taip mano gyvenime ir atsirado studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Vis dėlto, net studijuodama, aš vis ieškojau būdų kurti. Tai tarytum liga ar apsėdimas – jei galėčiau nekurti, gal ir nekurčiau, bet tik taip jaučiuosi gyva. Taigi, iš to nevalingo noro ar aistros gimė dizaino studija CELSIUS 273. Pajutusi, kad nelabai galiu rinktis ir galiausiai, kad ir kur eičiau, atsiduriu ten pat – kūryboje, studijas tęsiau Vilniaus Dailės akademijoje, dizaino katedroje. Ten turbūt pirmą kartą pasijaučiau, kad esu, kur ir turiu būti.
Tad negaliu teigti, kad pašaukimą atradau netikėtai, tačiau baimės ir kompleksai stabdė pasirinkti tai, ko troškau. Tam reikėjo išsukti ne iš vieno kelio, ne kartą nudegti, kol supratau, kad miškas nėra baisus, kad ir koks tamsus kartkartėmis atrodytų. Džiaugiuosi, kad susiklostė taip, nes, mano galva, menui reikia troškimo, nenumaldomo noro. Jei abejosi, ar čia tavo vieta, tuomet geriau eiti kitur. Aš į šį lauką kurti sugrįžau jau aiškiai žinodama, kad tai vienintelis, bekompromisis pasirinkimas.
Norėčiau reflektuoti į grožio kūrimo sąvoką. Netikiu grožiu, kūryba neturi būti graži. Ji turi kalbėti, kelti jausmą. M. Abramovič, kalbėdama apie kūrybą, yra pasakiusi labai man rezonuojančius žodžius – net kai stovi nugara į meno kūrinį, turi jausti jo energiją, ta energija turi priversti tave atsisukti. Tai veikiausiai siekiamybė kurti taip, kad kūryba priverstų atsisukti, o grožis – apie jį daug nesvarstau. Didžiausią įspūdį man paliekantis dizainas ar menas dažniausiai nėra gražus, jis paveikus. Grožio sąvoka yra kintanti, subjektyvi, galiausiai pats grožis iš savęs yra tuščias ir vulgarus. Išgirsti, kad mano kūriniai yra keisti, baugūs – kur kas didesnis komplimentas.
Atsimink pačią pradžią, nuo ko tavo didžioji gyvenimo kelionė pradėjo iš esmės keistis? Kada ir koks buvo tas pirmasis žingsnis, po kurio sau ir pasauliui pasakei „Gerda nebus medikė, Gerda bus menininkė“?
Net ir šiandien sakyti, kas aš esu, yra sudėtinga. Mes, žmonės, esame daugiau nei profesija. Galiausiai, kaskart ištarę, kas esame, keičiamės. Žodžiai ir mintys, tylūs ir įgarsinti, kiekvieną akimirką keičia mūsų vidų. Tas procesas labai žavus, chameleoniškas, tarytum kiekviena mintis nusidriektų per visatą ir grįžtų pripildyta daugiau.
Apskritai, turbūt, esame įstrigę logocentrinio mąstymo spąstuose, iš kurių sunku ištrūkti. Kalba apibrėžia kur kas mažiau, nei mes jaučiame, tad, mano galva, apskritai kalba savo ribotumu neretai trukdo mums susikalbėti vieniems su kitais. Turbūt daugelis esame susidūrę, kai pasakome vieną, o mus supranta visai kitaip. Nors sunku įsivaizduoti žmonių rūšį be kalbos, mano galva, išreikšti save mums trukdo kalba.
Kai sakome „myliu“, šis lakoniškas garsų kratinys negali apibrėžti individualaus meilės jausmo, nes visi mylime skirtingai. Tam mums reikia tiek daug kitų žodžių ir galiausiai vis tiek didžioji dalis lieka nutylėta, kažkur minčių raizginiuose. Galbūt todėl man ir svarbi kūryba, ta energija, kurią gali suteikti meno kūrinys. Ten telpa daugiau, nei tik myliu. Žvelgdami į kūrinį, mes matome ir kodėl, ir kaip, ir kuo mes mylime. Kartais tuose žodžiuose tiek skausmo arba tiek daug laimės, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais, bet ir nereikia. Užtenka stėbėti ir priimti, ką meno kūrinys duoda ar ima mainais.
Karantinas, infliacija, su karu susiję procesai tapo lemiamu išmėginimu ne vienam žmogui ir verslui. Kaip tau pavyko atsilaikyti? Kas padėjo nesugriūti, kai papuošalai sunkmečiu – tikrai ne pirmo būtinumo prekė ir tikriausiai kyla rizikų žlugti tokios srities verslams?
Nuo pirmos akimirkos, kai ėmiausi kurti, nesvarsčiau, kas tai yra – verslas, hobis ar kažkas kitoniško. Dariau dalykus intuityviai ir galiausiai visa tai tapo prekės ženklu CELSIUS 273. Galbūt todėl ir šiandien, visų paklaikusių aplinkybių akistatoje, nemąstau, ar mano verslas gali žlugti.
Verslas tėra sąvoką, o man bet kokiu atveju svarbiausia ne skaičiai, o kūrybinis procesas. Karantinas, karas yra dalykai, apie kuriuos mąstyti, kaip neigiamą įtaką darančius verslui, mano galva, būtų net kiek nežmogiška. Miršta žmonės, galiausiai jie gal ir nemirtų, jei mes mažiau galvotumėm apie save ir daugiau apie kitus.
Tavo kaip menininkės kelionėje buvo daugybė įvykių – nuo pasaulinio lygio parodų iki dovanų kūrimo ypatingiems šalies svečiams –, kurie byloja apie tavo kūrybos vertinimą plačiuoju mastu. Pasidalinki, kuris įvykis, įvertinimas, nutikimas tau pačiai paliko didžiausią emocinį pasitenkinimą? Po kurio pasakei sau „va čia tai buvo vau“?
Paprastai, kai viskas vyksta, neturi laiko galvoti. Vėliau emocijos atslūgsta ir mėgautis atsiminimais yra gana sunku. Pamenu vieną rudenį, kuris man buvo gana sėkmingas. kūriau sages popiežiui Pranciškui, mano darbai keliavo į Les Boreales festivalį Prancūzijoje, laimėjau nacionalinį dizaino apdovanoijimą GERAS DIZAINAS, o aš pati pristatinėjau savo kūrybą Tokijuje, Broadbean galerijoje. Išties, kaip porai mėnesių, veiklos buvo nemažai, bet aš tiek stresavau, tiek bijojau, kad pamiršau mėgautis. Tik praėjus keliems mėnesiams gebėjau įvertinti, kas čia įvyko.
Dabar stengiuosi mėgautis kiekviena diena, kūrybiniu procesu, daryti tai, kas patinka, nesitikėdama kažką gauti mainais. Tai labai padeda ir tuomet net mažas įvertinimas reiškia labai daug. Jau daugiau nei pusę metų bendradarbiauju su Guggenheim muziejumi. Jie pristato ir pardavinėja mano papuošalus savo fizinėje dizaino muziejaus parduotuvėje.
Niekada nesvajojau, kad tokio lygio, tarptautiniu mastu žinomas, muziejus galėtų susidomėti mano kuriama juvelyrika ir labai apsidžiaugiau, kai praeitą rudenį gavau kvietimą skaityti pranešimą ir pristatyti savo kūrybą Ispanijoje, Bilbao dizaino savaitėje, susitikimas su Guggenheim muziejumi net nebuvo mano svajonių sąraše, tad net jų susidomėjimas manimi pradžioje man atrodė pernelyg idiliškas ir negalintis tapti realybe. Džiaugiuosi, kad jie parodė iniciatyvą ir galiausiai mano darbai yra ten.
Moteris ir verslas – kaip tau atrodo, ar mes vis dar turime problemų su tam tikrais stereotipais apie tai? Ar tau pačiai teko susidurti su požiūriu „kurk tuos savo papuošaliukus, bet skaičius ir strategijas palik vyrams“? O gal tokio požiūrio nelikę nė kvapo, verslo pasauly moteris ir vyras vertinami visiškai vienodai?
Turbūt labai priklauso nuo verslo ar veiklos, kuria užsiimi. Bendrąja prasme, tikrai esu linkusi manyti, kad stereotipų vis dar yra, tačiau tai labai priklauso ir nuo socialinio burbulo, kuriame esi. Mane supa daug veiklių, įdomių moterų ir vyrų, kurie neskirsto žmonių ir neprimeta tam tikrų standartų, tačiau kartkartėmis tenka susidurti, kad gali būti ir kitaip.
Tiesą sakant, didesnę problemą galbūt aš matau net ne lyčių skirtumuose, bet nepaliaujamame nore pranokti, konkurencijoje ir sėkmės trorškime bet kokia kaina. Ir su tuo, mano galva, susiduria tiek vyrai, tiek ir moterys. Neretai sėkmė, protas yra matuojami pinigais, kas yra visiška klaida. Nei profesija, nei finansinė padėtis neapsprendžia, kas mes esame, todėl kaskart svarbiau paklausti žmogaus – kuo domiesi, ką skaitai, kaip leidi savo laiką.
Socialinė medija taip dažnai iškreipia realybę, kad kartais net sunku suvokti, kas mes esame ir su kuo turime reikalą. Nuotrauka meno galerijoje prabangioje kelionėje dar nereiškia, kad domiesi menu, o prabangi vakarienė – kad esi sėkmingas. Manau, kad didesnę dalį savo laiko turėtumėm skirti paprastiems dalykams, savo vidiniam augimui. Turime būti jautresni sau ir savo aplinkai. Su šia šiuolaikybės problema susiduria tiek vyrai, tiek moterys ir ji tikrai yra opi.
Kokie tolimesni tikslai ir siekiai? Apie ką kūrybos, verslo prasme svajoji šiandien? Kai Popiežiaus stalčiuje guli tavo kurti papuošalai, tikriausiai daug kas pasakytų „aukščiau jau nebėra kur“. Bet tu, spėju, turi dar daugybę laiptelių ir norų.
Jau kuris laikas savo dizainerės veiklą plečiu. Nors CELSIUS 273 užima didelę dalį laiko, stengiuosi skaityti, mokytis, nes labai tikiu, kad kokybiškas dizainas yra neįmanomas be dizaino tyrimo. Šiuo metu išlipinėju į didesnius objektus, kūrybinio proceso, metodo tobulinimą, kolekcinių dizaino objektų gamybą. Tad čia susiduriu su naujais iššūkiais – organizaciniais ir kūrybiniais.
Taip pat po truputį stengiuosi savo žinias perduoti kitiems, tad vedu juvelyrikos pamokas CELSIUS 273 studijoje, supažindinu žmones, kurie neturi jokios meninės patirties, su dizaino, juvelyrikos lauku, mokau pasigaminti juvelyrikos dirbinius patiems. Taip pat, žinoma, plėtoju savo kūrybinę veiklą ir meninį tyrimo lauką jau kaip Gerda.
Tikslų ir svajonių yra labai daug, nes, mano galva, aš tik žengiu pirmuosius žingsnius meno lauke, bet kartu stengiuosi nepamiršti, kad pasaulis yra labai platus ir kažkokie pasiekimai tėra visuomenės susitarimo reikalas. Galiausiai, mirsime visi, tad laikas žemėje skirtas pasimėgauti.
Paskutinis klausimas: ką pasakytum moterims, kurios daug metų brandina mintį apie savo verslą, bet svajonės lieka svajonėmis dėl aplinkos trikdžių: vienas stabdo neužtikrintumas dėl finansinės ateities, kitas – šeiminė situacija, vaikai, trečias – baimė suklysti? Kai tenka rinktis tarp saugumo ir svajonių – ar visada turi laimėti pastarosios?
Galėčiau pasakyti daug ką, tačiau tiesa ta, kad išties man buvo paprasčiau. Pradėdama savo veiklą aš vis dar buvau studentė, neturėjau labai didelių atsakomybių, vaikų. Kita vertus – gyvenime turime dėlioti prioritetus. Mano prioritetas – kūryba, aš tiesiog kitaip negaliu. Manęs nelabai domina tradicinės šeimos idilė, kita vertus, tikiu, kad atsakomybės yra susikuriamos.
Pasaulis nesugriūna, kad ir kokioje duobėje bebūtumėm. Atsikeli ir eini toliau, nes nueina tik tie, kurie eina. Visos griūtys tėra mūsų galvose. Jeigu kažko labai nori – turi daryti. Gyvenimas yra fikcija, surežisuota iliuzija, kai pabandai praskleisti šį šydą, tai gali aiškiai matyti. Aš esu svajotoja, priimu pasaulį, kaip savo laikinus namus, kuriuose galiu svajoti ir susapnuoti realybę. Be tų sapnų neįsivaizduoju kūrybos, bet tikriausiai nebūtinai turi laimėti svajonės. Man atrodo, kad apskritai mes per daug galvojame, kaip gyvename, ir per mažai gyvename.