Mažoje virtuvėje susirinkę draugai Albertai pasiūlė genialią idėją: užmigti neleidusi mintis tapo verslu

Kai „Molinės virtuvės“ svečiai paklausia, kaip Albertos Saukaitytės namuose atsirado keramikos studija, verslininkė įspėja, kad pasakos ilgai. Netikėtumų, džiaugsmo, klaidų ir neįkainojamų pamokų kupina istorija išties priverčia prisėsti, ir dar kartą įrodo, kad sėkmingo verslo pradžiai galima pasiruošti net ir neturint didelių investicijų: savo svajonei įgyvendinti nuo mokytojos atlyginimo Alberta atsidėdavo vos po 50–100 eurų kas mėnesį.

Lipdė virtuvėlėje, kurioje vos tilpo: draugų idėja neleido užmigti

Baigusi taikomosios keramikos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, A. Saukaitytė Lietuvoje neužsibuvo ir išvyko padirbėti į Ameriką. Ten, už Atlanto, ji atliko praktiką lituanistinėje mokykloje, o grįžusi į Lietuvą nusprendė, kad nori dirbti mokytoja didelėje gimnazijoje. Netrukus moters noras išsipildė – ji rado darbą gimnazijoje, o dalį laiko skyrė ir keramikos būreliams. Net ir grįžusi namo, molio paleisti iš rankų nenorėjo, o savo pomėgį paversdavo dovanomis draugams.

„Esu vienas iš tų žmonių, kuris yra visiškai pamišęs dėl Kalėdų. Kai tik ateina spalis, aš jau žinau, kad reikia pradėti ruoštis. Savo artimiesiems dovanoju rankų darbo dalykus, vienas iš jų – indai. Pirmuosius indus artimiesiems kūriau savo nuomojamo seno buto, kuriame gyvenau su drauge, virtuvėje. Virtuvėlė buvo tokia maža, kad joje vos galėjo prasilenkti du žmonės. Visi paviršiai buvo nukloti lipdymo įrankiais“, – sako A. Saukaitytė.

Darbas ir pomėgis lipdyti pareikalaudavo viso moters laiko, todėl ilgainiui draugai jos pasigedo. Todėl A. Saukaitytė nusprendė pasikviesti draugus ir pamėginti lipdyti kartu su jais.

„Pradėjau kviesti draugus į virtuvę ir pabandžiau su jais lipdyti. Jiems taip patiko, kad vienas iš draugų tiesiog pradėjo vaikščioti kiekvieną savaitę – kaskart susitikę lipdydavome, šnekėdavome. Ir vieną dieną mano geriausia draugė paklausė, kodėl tu nenori savo studijos įkurti“, – prisimena ji.

A. Saukaitytė suprato, kad studijos įkūrimas reikalautų investicijų, kurių tuo metu ji neturėjo. Tačiau tai moters nesustabdė, ir ji nutarė vis vien taupyti.

„Tuo metu dirbau mokytoja. Atlyginimas nėra kosminis, ir atsidėti finansus buvo tikrai sudėtinga. Neturėjau absoliučiai jokių žinių apie verslą, kaip ir nuo ko pradėti. Tačiau tą naktį neužmigau, ir galvojau: Alberta, viskas yra įmanoma, tereikia tik pradėti. Taip ir pradėjau kas mėnesį nuo mokytojos atlyginimo atsidėti po 50 ar 100 eurų, už kuriuos pirkdavau priemones – molį, įrankius, prijuostes“, – sako keramikos studijos įkūrėja.

Nenorėjo gyventi viena: į namus atvykę klientai pakelia nuotaiką

Kaip tik tuo metu A. Saukaitytės tėvai pasiūlė padėti jai įsigyti savo būstą Vilniuje – taip moteris susirado naujus namus, kuriuose ir gimė idėja įkurti „Molinę virtuvę“.

„Per porą savaičių susiradau „Molinės studijos“ vietą ir iškart ją įsimylėjau. Supratau, kad nenoriu gyventi viena, o noriu studijos namuose, kurioje lankytųsi žmonės, ateitų palipdyti. Jie man pakelia nuotaiką, aš nuo jų pasikraunu, ir tai būna didžiulis malonumas“, – sako ji.

Šiandien jai kelia šypseną prisiminimai apie pirmąjį „Molinės virtuvės“ užsiėmimą. Jis įvyko anksčiau, nei A. Saukaitytė tikėjosi – dar net nebaigus įsirengimo darbų. Moteris nemano, jog būtų pradėjusi veiklą taip anksti, jei nebūtų sulaukusi netikėto draugų prašymo.

„Vieną dieną man skambina draugas, ir sako, kad nė viena keramikos studija Vilniuje negali priimti jų draugų kompanijos atšvęsti gimtadienio. Klausia, ar galėčiau priimti. Tuo metu buvau visiškai pasimetusi, nes studijoje buvo tik pagrindiniai baldai, net tinkamo apšvietimo nebuvo. Supanikavau, bet, kita vertus, pagalvojau, kad tai būtų geras šansas pabandyti. Jiems atvykus, aš turėjau reikiamas priemones, ir pirmasis lipdymas vyko žvakių šviesoje, nes apšvietimo nebuvo. Tikriausiai tai buvo jaukiausias lipdymas visoje „Molinės virtuvės“ istorijoje“, – prisimena A. Saukaitytė.

Kai „Molinės virtuvės“ įkūrėja atvėrė naujos studijos duris, jas tuoj pat uždarė netikėtai prasidėjęs karantinas. Nors gali atrodyti, kad baisesnio dalyko naujam verslui ir negalėtų nutikti, A. Saukaitytė sako, kad idėjų, kaip išsaugoti ir auginti verslą karantino metu, netrūko.

„Karantinas viską sustabdė ir tai tikrai buvo labai sunkus laikotarpis. Teko užsidaryti namuose ir vesti pamokas nuotoliniu būdu. Tačiau antro karantino dėka gimė geniali idėja – tą pačią paslaugą žmonėms taip pat teikti nuotoliniu būdu. Nusipirkau keturis lagaminus, į juos sukraudavau visus rakandus ir išveždavau į klientų namus. Jie palipdydavo nuotoliniu būdu kartu su manimi, ir jiems net nereikėdavo išeiti iš namų, nes aš viskuo pasirūpindavau – paimdavau iš jų keramiką, išdegdavau. Karantino metu tai leido „Molinei virtuvei“ augti“, – pasakoja studijos įkūrėja.

Moliu dažniausiai susidomi tie, kurie nori pailsėti nuo kompiuterių

Iš pradžių A. Saukaitytė nuotoliniu būdu lipdė su draugais, o netrukus keramika susidomėjo jų pažįstami – taip pradėjo augti „Molinės virtuvės“ klientų ratas. Anot studijos įkūrėjos, karantino metu ši veikla sulaukė nemažai susidomėjimo, mat namuose užsidariusiems žmonėms trūko naujų įspūdžių. Susidomėjimas keramika augo ir karantinui pasibaigus.

„Dažniausiai ateina lipdyti žmonės, kuriems tai visiškai pirmas. Todėl kaskart, kai ateina pas mane žmogus, aš ir klausiu: kodėl jūs atėjote, kas jus traukia, kaip tai sugalvojote? Dabar žmonės dažniausiai dirba prie kompiuterių, ypač Vilniuje, jie visur skuba. Ir iš tikrųjų, kai mes išsikalbame su klientais, jie prisipažįsta, kad pasiilgsta to darbo su rankomis, jiems trūksta to rezultato matymo. Kai dirbi kompiuteriu, tu dažnai net nepamatai galutinio rezultato – tiesiog dirbi, dirbi, praleidi laiką prie to ekrano, ir nieko tarsi nepadarai. Atėję į keramiką, jie jaučia pokytį. Tai veikia kaip terapija – kiekvienas pailsi, atsijungia, įsikvepia“, – sako A. Saukaitytė.

Šiandien „Molinės virtuvės“ įkūrėja neslepia, kad papildoma reklama jai nereikalinga – žinia apie užsiėmimus plinta per socialinius tinklus. O štai naujai prisijungusiems klientams tenka priminti, kad keramika – ilgas procesas, ir iškart po pirmojo užsiėmimo savo gaminio greičiausiai nepavyks parsinešti namo.

„Sukurta indo forma išdžius po dviejų ar trijų dienų, ir tik tada galėsiu ją supakuoti ir vežti degti į specialią krosnį. Krosnyje indai dega apie parą, pusantros, tada juos reikia atsivežti glazūruoti, kad indai įgautų blizgų paviršių ir juos būtų lengva plauti. Ir tik dar po vieno degimo ir glazūravimo indą galima pasiimti ir naudoti buityje. Vidutiniškai visas procesas trunka 2–3 savaites“, – sako keramikė.

Kurdama verslą neišvengė klaidų ir kuriozinių situacijų

Nors nuo pat pradžių savo idėja tikėjo ir neketino pasiduoti, A. Saukaitytė neslepia, kad pirmaisiais veiklos metais teko padaryti ir skaudžių klaidų. Tačiau klaidos virsta patirtimi, ir moteris neabejoja, kad iš klaidų gavo vertingų pamokų, leidusių patobulėti.

„Nepasidaviau, kad ir kaip buvo sunku. Kartą prieš Kalėdas buvau sukūrusi beveik 5 tūkstančius rankų darbo žaisliukų, prie kurių dirbau be sustojimo 3 mėnesius. Galų gale, man pavyko parduoti vos 100 ar 200 žaisliukų. Nusivyliau ir galvojau – tiek laiko prašvaisčiau, tiek širdies įdėjau, ir tarsi niekam tai nėra aktualu. Priėmiau tai kaip puikią pamoką, iš kurios išmokau, kad esu nepataisoma optimistė, kartais reikia save pristabdyti ir protingai priimti sprendimus“, – prisimena A. Saukaitytė.

Anot jos, ši praeities nesėkmė jai leido suprasti, kad svajoti reikia atsakingai. „Molinės virtuvės“ įkūrėja mano, jog tąkart jai pakišo koją žinių trūkumas marketingo srityje ir nepakankamas studijos žinomumas – ji visą laiką skyrė produkto gaminimui, o ne jo pateikimui ir pardavimui. Sunkumų kilo ir dėl to, jog karantino metu nebuvo galimybės dalyvauti mugėse, kuriose pavyksta savo kūryba sudominti daugiau žmonių.

Nors mugėse gali pasirodyti, kad rankų darbo gaminiai – brangūs, A. Saukaitytė juokiasi prisimindama vieną nutikimą, kuomet klientei teko pačiai pajusti, kodėl viskas turi savo kainą.

„Ateina pas mane klientė, kuriai tai pirmas kartas. Ir ji sako: noriu nusilipdyti puodelį. Sakau – gerai, nusilipdom tą puodelį. Ji pradėjo lipdyti, ir suprato, kad tai padaryti užtrunka valandą, pusantros. Ji lipdo, dūsauja ir sako: žinote ką, aš nueisiu į Kaziuko mugę, ir tiems amatininkams, kurie pardavinėja puodelius, pasakysiu, kad jie per mažai už juos ima. Tie puodeliai Lietuvoje kažkur apie 15–30 eurų gali kainuoti, priklausomai nuo medžiagų ir technikos. Bet, iš principo, rankų darbo puodeliai labai daug kainuoja. Kol žmogus pats nepabando jo pagaminti, nesuvokia, kodėl jis tiek kainuoja“, – pastebi A. Saukaitytė.

Daugiau – laidos įraše.