Pasak Justinos, viskas prasidėjo nuo mažos svajonės gražinti moteris.
„Buvau maža mergaitė, kuri tiesiog mėgo dažytis ir dažyti kitus, visa tai išaugo į didesnius norus tapti vizažo meistre. Kadangi esu iš Klaipėdos, o Klaipėda nedidelis miestas, ten labai greitai aplinka sužinojo, kad yra jauna mergina, kuri daro makiažą ir tiesiog per rekomendacijas apie mane išgirdo vienas Klaipėdos teatras (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – aut. pastaba), į kurį aš buvau pakviesta būti jų grimuotoja ir išmokti daug įdomių dalykų. Pasimokiusi atvykau į Vilnių ir ten prasidėjo mano didysis kelias į tai, ką dabar turiu”, – kalba ji.
Mokslai universitete
J. Gafarovaitė buvo vos 19 metų, tuo metu ji suprato, kad turi turėti priežastį, kodėl išvyksta gyventi į Vilnių.
„Nes tais laikais ir dar šiais laikais, tikiu, kad yra toks požiūris, kad darbas grožio srityje neatneša didelių pajamų ir darbas ten yra nerimtas ir ne visam gyvenimui skirtas. Tėvai nelabai to linki savo vaikams, nors aš atvirkščiai linkėčiau to savo dukrai, bet tuo metu aš jau supratau, kad man reikia svarios priežasties dėl ko aš galiu išvykti ir tiesiog įstojau į universitetą, kuriame mokiausi bei turiu socialinio darbo bakalaurą”, – pasakoja pašnekovė.
Ši patirtis, kuri buvo priešinga Justinos pomėgiui, atnešė daug naudos, o patarta koučerės, ji grožio sritį integravo ir į savo mokslus.
„Kai atlikinėjau praktiką su neįgaliaisiais ir socialinę atskirti turinčiais asmenimis, man pavyko tą savo pomėgį kažkaip įtraukti į jų kasdienybę. Pravedžiau pamokėles, darėme grožio vakarus, buvo tikrai nuostabi patirtis ir džiaugiuosi, kad iš pirmo žvilgsnio tokia nesuderinama veikla, kaip mokymasis socialinio darbo srityje, gali atnešti daug pliusų mano hobiui”, – kalba vizažistė.
Darbas televizijoje ir nuosavas kabinetas
J. Gafarovaitė neslepia, kad tuo metu makiažas jai tai buvo tik hobis, o daugiausiai iš šios srities pavykdavo užsidirbti 200 litų per mėnesį.
„Bet tos pajamos galiausiai pradėjo augti, nes galėjau daugiau skirti laiko grožio sričiai. Atvažiavusi į Vilnių pasakiau sau, kad duosiu visoms galimybėms kelią ir priimsiu jas – kad ir kokį pasiūlymą gausiu, jeigu tai mano veiklai būtų naudinga, aš pasakysiu „taip” bei perlipsiu per save. Būtent tas jaunatviškas maksimalizmas ir drąsa man padėjo perlipti per savo baimes ir taip aš įsidarbinau į televiziją”, – kalba verslininkė.
Pašnekovė prisimena darbo patirtis televizijoje, kuomet užkulisiuose teko dažyti pokalbių dalyvius.
„Su televizijos laidomis važiavome pas įvairiausius ir įdomiausius Lietuvos žmones, politikus, šou atstovus. Tai buvo geriausia grožio verslo pamoka, nes įsivaizduokite, kad turiu padažyti 20 žmonių per dieną ir tai turiu padaryti labai greitai. Tiesiog žaibišku greičiu turiu padaryti makiažus ir visi žmonės yra su savo įnoriais, o tuo metu už manęs stovi prodiuserė ir sako „Justina, greičiau!”. Būtent ši patirtis privertė mane prakaituoti tuo metu, išmokė dirbti labai greitai ir taip gimė mintis atidaryti savo nedidelę vietelę, kur galėčiau priimti savo asmenines klientes, nuotakas”, – dalinasi pašnekovė.
Po to Justina atidarė savo pirmąją studiją, tai buvo nedidelis kabinetas Vilniaus centre. Pasak jos, tam neprireikė didelių investicijų, o per kurį laiką iš mažo kabineto viskas išaugo į grožio saloną.
„Kadangi tai buvo tik kabinetas, aš jį išsinuomavau už labai nedidelę nuomos kainą ir įsirengiau labai romantiškai, buvau tuo metu labai jauna. Ir pradėjau dirbti viena, priimdama savo klientes ir galiausiai per metus laiko supratau, kad man trūksta žmonių, nes mano klientėms prireikė ne tik makiažo paslaugų, bet ir šukuosenų, antakių procedūrų. Taip komanda prasiplėtė iki 3 asmenų, vėliau iki 4 ir tada mes nebetilpome į tą nedidelį kabinetą. Galiausiai radau didesnes patalpas ir mes persikraustėme į normalų saloną”, – kalba vizažistė.
Kritika
Ji pripažįsta, kad šios veiklos augimas buvo organiškas ir lėtas, kadangi Justina neimdavo paskolų.
„Tas mano augimas vyko 10 metų, tik dabar, per pastaruosius 2 metus, aš jaučiu, kad esu pakankamai aukštai ir ten, kur aš svajojau būti, bet viso to galima pasiekti daug greičiau, net ir per 2 ar 3 metus, jeigu turi galimybę pasiskolinti ar turėti investuotoją. Visi žingsniai, kuriuos aš dabar darau, jau yra apgalvoti labiau ir iš tos 10 m. patirties. Tie žingsniai yra drąsesni, todėl nebijau investuoti į verslą daugiau, nes prieš tai visus tuos 10 m. labai bijojau tai daryti”, – sako J. Gafarovaitė.
Ji pripažįsta, kad savo karjeros pradžioje susilaukė daug kritikos iš aplinkos, konkurentų.
„Tai ir sustabdė nuo didelio tikėjimo, kad man pavyks ir nuo didesnių įsipareigojimų, investicijų, pasiskolinimų. Atlaikyti sekėsi gana skaudžiai, buvo labai daug ašarų, bet tai yra jaunas amžius, aš galbūt į tai nurašau visą tai”, – kalba vizažistė.
Ji priduria, kad paspausta kritikos, ji pabandė atsitraukti nuo savo srities ir išbandyti kažką naujo, kur pasak pašnekovės, visiškai nesisekė.
„Ten net ir investavau bei supratau, kad tai yra visiškai ne man. Tada pagalvojau, Justina, jeigu sugebėjai investuoti į sritį, kuri yra ne tau, tai kodėl tu neinvestuoji į savo svajonę. Ir būtent tada aš nusprendžiau tam skirti pinigų ir keliauti mokytis į Holivudą. Būtent taip ir padariau”, – pasakoja verslininkė.
Kaip teigia ji, nuvykusi ten ji gavo įkvėpimo, drąsos ir pradėjo skirti daugiau laiko žinioms savo svajonių srityje.
„Holivude studijavau savaitę laiko, bet ta savaitė buvo intensyvi ir graži, grįžusi iš ten aš gavau naują įkvėpimą ir daugiau drąsos dirbti savo darbą”, – kalba J. Gafarovaitė.