23-ejus metus gyveno po atviru dangumi
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojas Valentinas pasakoja, kad benamiu tapo daugiau nei prieš dvidešimtmetį – po to, kai buvo deportuotas iš Prancūzijos į Lietuvą. Išvykęs su tris mėnesius galiojančia viza į Prancūziją, svečioje šalyje prabuvo tris metus.
Grįžęs į Lietuvą vyras neturėjo net kur apsistoti: „Draugai savo šeimas turi, o kam aš reikalingas, svetimas žmogus? Iš artimųjų turėjau brolį, bet jis augino tris vaikus, gyveno barake. Jie jau ir taip gyveno penkiese viename kambaryje, tai kur dar ten aš? Juolab, kad jau ne mažas vaikas buvau, už brolį net ir vyresnis šešeriais metais. Kuo jis man galėjo padėti?”
Valentinas pasakoja įsikūręs tiesiog Neries pakrantėje, Kaune. Ir taip, besikeičiant metų laikams, be stogo virš galvos, gyveno nuo 1997-ųjų iki 2020-ųjų. Iš viso – 23-ejus metus.
Susimąstyti privertė išgirsta frazė
Keisti savo gyvenimo būdą po tiek metų ryžtųsi tikrai ne kiekvienas, o ir pačiam Valentinui pavyko tikrai ne iš karto: ne kartą siūlytos pagalbos vyras prisipažįsta atsisakydavęs.
„Jei atvirai, aš ir pats nežinau, kaip viskas čia įvyko. Tiesiog pas mane pradėjo lankytis Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus darbuotojai. Vieną kartą atvažiavo, kitą… Nežinau, kaip jie sužinojo, kur gyvenu, tačiau pagalbos atsisakydavau. Galiausiai atvažiavo net ir pati skyriaus vedėja. Aš, aišku, tuo metu apie tai nežinojau, iš kur galiu žinoti?“, – prisimena pašnekovas.
Paklaustas, kas pakeitė jo apsisprendimą, Valentinas atviras: viena socialinės darbuotojos ištarta frazė. „Sako – tu neturi jokių dokumentų, todėl tarsi neegzistuoji, tavęs paprasčiausiai nėra. Be jų negali gauti ir pensijos. Pradėjau galvoti ir galiausiai sutikau vykti su jais“, – pasakoja pašnekovas ir džiaugiasi, kad dabartiniame gyvenimo etape viskas klostosi kuo puikiausiai – šiandien jis turi asmens tapatybės kortelę, stogą virš galvos ir asmeninių pinigų, mat po tiek metų pagaliau gauna pensiją.
Valentinas pasakoja, kad naujas gyvenimo būdas turėjo reikšmingų pokyčių ir jo asmenybei: „Kuo daugiau laiko gyvenau po atviru dangumi, tuo labiau laukinis dariausi. Atpratau nuo bendruomenės, nuolat buvau vienas. Man nereikėjo kompanijos“.
Suprantama – po tokio ilgo laiko tarpsnio vėl įsilieti į bendruomenę ir socializuotis buvo nelengva. Juolab, kad koją kišo baimė ir nerimas – o ką pagalvos kiti? Vis tik socialinių darbuotojų atkaklus noras padėti Valentinui suteikė galimybę sėkmingai žengti pokyčių link. Dabar svarbiausia – nepaklysti ir negrįžti prie senojo gyvenimo būdo.
Į pagalbą skuba mobiliojo darbo komanda
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė pasakoja, kad informaciją apie gatvėje gyvenančius žmones gauna iš pilietiškų Kauno miesto gyventojų ar kitų organizacijų ar įstaigų. Į vietas, kuriose yra įsikūrę benamiai, skuba minėto skyriaus mobiliojo darbo komanda. Ją sudaro socialiniai darbuotojai, socialinio darbuotojo padėjėjai, psichologas bei pati skyriaus vedėja.
„Niekada neišskiriame benamių kaip kitokių žmonių. Tikrai su jais bendraujame betarpiškai, bandome juos „prisijaukinti“, užmegzti santykį“, – teigia pašnekovė ir prisimena, kad prireikė trijų susitikimų įtikinti Valentiną priimti pagalbą. Vis tik benamių, kurie siūlomos pagalbos nuolatos atsisako, išties netrūksta.
„Jeigu žmogus gatvėje praleidęs daugiau nei 6 metus, tikrai labai sudėtinga jį motyvuoti. Tačiau atvykę niekada iškart nepuolame įtikinėti vykti kartu su mumis. Pirmiausiai prisistatome, pabendraujame, išklausome. Taip pat suteikiame informaciją, pakonsultuojame. Ir tada, po truputį pradedame įkalbinėti keisti gyvenimo būdą, siūlome vykti kartu su mumis į Laikino apgyvendinimo skyrių“, – sako N. Gudėnaitė.
Anot pašnekovės, 70 proc. benamystę patiriančių žmonių yra priklausomi nuo alkoholio. Todėl, jei tik žmogus sutinka priimti pagalbą, jis yra vežamas į reabilitacijos centrą. Tai – tarsi pirmas žingsnis kitokio, naujo gyvenimo link. Kai žmogus sustiprėja, jis grįžta iš reabilitacijos centro į laikino apgyvendinimo skyrių ir tuomet jau galima sėkmingai dirbti, spręsti socialines problemas.
Darbui gatvėje svarbus emocinis tvirtumas
Pagalbos teikimas gyvenantiems gatvėje – tai darbas, kuriam neabejotinai reikalingas pašaukimas: „Visų pirma, žmogus turi būti emociškai stiprus. Dirbdami gatvėje mes patiriame visko – esame išvaromi, plūstami necenzūriniais žodžiais. Antra, svarbu, kad darbuotojas neturėtų neigiamų nuostatų prieš gatvėje gyvenančius žmones. Šios savybės yra neatsiejamos nuo pagalbą benamiams teikiančio darbuotojo darbo sėkmės“.
Pasak pašnekovės, esama įvairiausių metodų ir programų, kuriomis galima vadovautis, tačiau neretai geriausiai gelbsti vidinė nuojauta ir situacijos pojūtis – kada labiau suveiks švelniai, o kada griežtai ištartas žodis.
Paprastai aplinkiniams sunku patikėti tokio darbo prasmingumu ir reikalingumu, mat sėkmės istorijų – ne tiek daug, kiek norėtųsi. Tačiau kiekviena iš tų sėkmingųjų verta įdėtų pastangų. „Man atrodo, kad nėra nieko nuostabiau už tai, kai daug metų gatvėje praleidęs žmogus yra pastatomas ant kojų. O vėliau, prasilenkiant gatvėje su praeiviu, gali tik suvokti, kad jo bruožai tau jau kažkur matyti, – teigia N. Gudėnaitė. – Kai gali žmogui padėti, tiesiog apima azartas – nori padėti daugiau ir daugiau. Kartais didžiausia pagalba gali tapti ne kokie nors grandioziniai dalykai, bet tiesiog bendravimas su žmogumi, jis jau suteikia optimizmo, inicijuoja pokytį.“
Tikslas – ugdyti bendravimą ir bendruomeniškumą
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyrius taip pat teikia ir saugios nakvynės (neblaiviems ar apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenims) bei laikino apnakvindinimo (iki 7 parų) paslaugas. Jeigu per šį laikotarpį neišsprendžiamos problemos, su kuriomis susiduria žmogus, tuomet yra galimybė jį apgyvendinti nakvynės namuose ilgesniam laikotarpiui. Paprastai toks apgyvendinimas trunka iki vienerių metų, kartais – ilgiau.
Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojai dalyvauja Bendravimo ir bendruomeniškumo įgūdžių ugdymo programoje, kurios tikslas – pasitelkiant įvairias veiklas skatinti socializaciją, bendravimą, pasitikėjimą savimi bei tarpusavio bendrystę. Psichologo ir socialinių darbuotojų vykdomoje programoje organizuojamos išvykos, bendros pilietiškumą ir atsakomybę ugdančios veiklos. Pavyzdžiui, pagalba gyvūnų prieglaudoje, apleistų kapų tvarkymas, pagalba buityje vienišiems žmonėms ir kt.
Visa tai nėra vien formalumas. Šios veiklos iš tiesų įtraukia Laikino apgyvendinimo skyriaus gyventojus, o pastarieji džiaugiasi galėdami būti naudingi. Visa tai padeda žmonėms įgauti savarankiškumo, imtis atsakomybių ir atėjus laikui žengti žingsnius, keičiančius gyvenimą.