Tad čia į pagalbą skuba socialiniai darbuotojai – žmonės, siekiantys teigiamų pokyčių tiems, kam vieniems tampa per sunku atlaikyti gyvenimo smūgius .
Apie socialinių darbuotojų pagalbą šeimoms bei naujus darbo metodus kalbamės su ne vienerius metus šioje srityje dirbančiomis socialinėmis darbuotojomis.
Sprendimus priima pati šeima
Šiandien krizę išgyvenančiai šeimai taikomi pagalbos modeliai ir priemonės įgalina šeimas burtis į šeimos konferencijas, kurių metu svarbius sprendimus priima pačios, be tiesioginio socialinių tarnybų įsitraukimo. Kad tai efektyvu ir jau spėjo pasiteisinti, įrodo iki šių metų birželio jau įvykusios 38 sėkmingos šeimos konferencijos.
Prie šio šeimai dar palankesnio pokyčio ženkliai prisidėjo 2019–2020 m. vaikų dienos centro LPF „Dienvidis“ įdiegtas Šeimos konferencijos metodas. Jo pagrindu visoje šalyje buvo organizuojami Šeimos konferencijos mokymai, kurių rezultatas – 120 kvalifikuotų Šeimos konferencijos koordinatorių ir 15 Šeimos konferencijos koordinatorių supervizorių. Padedant vystyti ir tobulinti šį inovatyvų prevencinį metodą, 2021 m. balandį įkurta ir Šeimos konferencijos koordinatorių asociacija.
„Šeimos konferencija ypatinga tuo, jog sprendimų ieškoma be tiesioginio socialinių tarnybų įsitraukimo, tačiau su jų žinia. Tai yra prevencinė priemonė, kurios pagrindinė ašis – vaikas ir jo gerovė, taigi visi tolesni šeimos veiksmai ir pareigos iš to ir seka. Nesvarbu, kokia krizė ištiko šeimą: skyrybos, ligos ar kiti atvejai, Šeimos konferencija suburia visą šeimą ir jai artimą aplinką, o patys šeimos nariai gali aiškiau suprasti svarbiausius vaiko poreikius“, – pasakoja Šeimos konferencijos koordinatorių asociacijos prezidentė Jurgita Kulevičienė.
Tam, kad vaikas augtų su savo šeima, šios priemonės iniciatoriais, kaip aiškina J. Kulevičienė, dažniausiai tampa skaudesniems įvykiams už akių norintys užbėgti socialiniai darbuotojai – jie tiki, kad savo darbu gali ženkliai pagerinti susiklosčiusią situaciją šeimoje.
„Problemų iškyla visiems, jų pasitaiko netgi tvarkingose šeimose. Tokiais atvejais socialiniai darbuotojai gali šeimą nukreipti pas mūsų koordinatorius ir išvengti atvejo vadybos procesų“, – aiškina pašnekovė.
Nors dauguma atvejų baigiasi sėkmingai, tačiau, pasak J. Kulevičienės, pasitaiko ir iššūkių. Kartais su problemomis susiduriančios šeimos pačios pagalbos neprašo: nedrįsta, užsiveria, vengia kontakto su išoriniu pasauliu. Kitos, šeimos konferencijas jau pradėjusios šeimos, staiga nutraukia bendradarbiavimą ar nerodo tolesnio noro priimti sprendimus.
„Būna, kad į konferencijas šeimos įsitraukia vien dėl to, kad tokius nurodymus gavo iš specialisto. Ne visi dar supranta, kad pagalba skiriama dėl jų pačių gerovės, iš noro padėti, o ne pakenkti. Tačiau tikiu, kad didėjant žmonių sąmoningumui, augs ir sėkmingesnių rezultatų skaičius“, – teigia pašnekovė.
Vaikui tai – tarsi šventė
Pagrindinis Šeimos konferencijos koordinatoriaus darbas, pasak J. Kulevičienės, yra atrasti tą šeimos narius siejančią giją, atkurti ryšius tarp jų ir suburti į šeimos konferenciją. Vietą paprastai leidžiama išsirinkti pačiam vaikui – kartu jis laikomas ir svarbiausiu konferencijos dalyviu.
„Vaikui tai – tarsi šventė, kurios metu susiburia visa šeima. Paties vaiko dalyvavimas taip pat labai svarbus: jis klausia, išsako savo nuomonę, įvardija, kas jį neramina. Per šiuos susitikimus tėvai geriau išgirsta ir pažįsta savo vaiką ir kartais nustemba iš vaiko išgirdę dalykus, apie kuriuos jie net nenutuokė, kad tai vaikui rūpi, kad tai jam svarbu. Tuomet, kai vieniša mama ar tėtis susiduria su sveikatos problemomis, ar tėvai skiriasi ir keičiasi vaiko gyvenamoji vieta, įsitraukia ir giminaičiai: globoja vaiką, pasirūpina jo kelionėmis į ugdymo įstaigas“, – apie artimųjų teikiamą pagalbą pasakoja J. Kulevičienė.
Nors gali pasirodyti, kad prakalbinti vaiką ir leisti jam atsiverti yra vienas sudėtingiausių darbų, taikant šeimos konferencijos metodą, J. Kulevičienės teigimu, užmegzti glaudų ryšį su vaiku yra gana paprasta.
„Koordinatoriams taip pat atrodo, kad bus sunku, tačiau šiame darbe tai – paprasčiausia dalis. Galbūt ne iš karto, tačiau vaikas pats pajaučia, kada gali prieiti prie žmogaus ir jam atsiverti. Kai vaiko nuoširdžiai ir atidžiai klausomasi, jis gali papasakoti labai daug“, – sako Šeimos konferencijos koordinatorių asociacijos prezidentė.
Padeda šeimoms išgyventi krizes
Daugiau nei 12 metų su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, dirbanti Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro Pagalbos šeimai skyriaus vyresnioji socialinė darbuotoja Donata Amšiejūtė pasakoja, kad kiekviena socialinio darbuotojo darbo diena yra nenuspėjama, įdomi bei dinamiška, o socialinis darbas su šeimomis – išskirtinis ir atsakingas.
„Socialiniams darbuotojams tenka įsilieti į šeimą itin jautriomis aplinkybėmis – prieiti, pajausti, suprasti artimą tėvų ir vaikų aplinką, reguliariai lankytis jų namuose, išsiaiškinti ir padėti spręsti gilumines problemas, motyvuoti šeimos narius teigiamiems pokyčiams. Tai yra sudėtingas procesas, kadangi šeimos dažniausiai pačios nesikreipia pagalbos. Tad, norėdami šeimai padėti spręsti problemas, socialiniai darbuotojai kartu su atvejo vadybininkais rengia šeimos atvejo vadybos posėdį. Jo metu sprendžiama, kokia individuali pagalba šeimai geriausia ir priimtiniausia“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Pasak jos, kasdienėje veikloje pasitaiko ir iššūkių: neretai šeimos nepriima specialistų pagalbos, nenori bendradarbiauti. Pasitaiko visko: ir agresijos, ir grasinimų, ir bandymų manipuliuoti. Vis tik kiekvienoje situacijoje socialinis darbuotojas ieško visoms pusėms palankių išeičių.
„Kad ir kokia sudėtinga situacija vyrautų šeimoje, atvejo vadybininkai kartu su socialiniais darbuotojais visada stengiasi padėti sunkumus patiriančioms šeimoms, o viena iš svarbiausių vertybių laiko jų orumą. Kartu jie deda dideles pastangas, siekdami ugdyti atsakingą požiūrį į tėvystę bei sudaryti sąlygas vaikams turėti laimingą vaikystę“, – sako D. Amšiejūtė.
Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro specialistai teikia socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir atkūrimo paslaugas bei taiko atvejo vadybą socialinę riziką patiriančioms ir su iššūkiais susidūrusioms šeimoms. Paprastai tai būna priklausomybės, skyrybos, konfliktai, nedarbas, silpni tėvystės įgūdžiai, mokyklų nelankymas.
Siūlydami sprendimų alternatyvas, socialiniai darbuotojai tarpininkauja šeimai ir dėl kitų pagalbos priemonių: konsultuoja dėl psichologinės pagalbos ar taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos), paslaugų vaikų dienos centre, specialiųjų pagalbos priemonių gavimo. Teikiama emocinė bei socialinė pagalba, šeimos nariai palydimi į reikalingas institucijas ir organizacijas. Tai padeda jiems ugdyti kasdienius įgūdžius ir išgyventi krizes.
Šeimos socialinius darbuotojus vertina palankiau
Apie iššūkius pasiteiravus D. Amšiejūtės, ji išskiria pastaruoju metu ypatingai išaugusius skyrybų atvejus, darbą su kitų tautybių ir kultūrų žmonėmis, karo pabėgėliais. Ir nors socialinio darbuotojo tikslas – padėti, kartais į juos dar žiūrima nepatikliai.
„Socialinio darbo misija – pagalba šeimoms. Šeimos dažnai priešinasi siūlomai pagalbai. Tokiais atvejais reaguojame konstruktyviai ir pirmiausia ieškome būdų, kaip pelnyti šeimos narių pasitikėjimą. Darbuotojų profesionalumas, ilgas ir nuoseklus darbas bei kantrybė ilgainiui atneša pozityvių pokyčių“, – teigia socialinė darbuotoja.
Ji džiaugiasi šiandien stebėdama malonią tendenciją – šeimų požiūris į socialinius darbuotojus kinta, ir šis pokytis yra teigiamas.
„Pastaruosius keletą metų stebint socialinio darbo profesijos įvaizdžio pokyčius mūsų šalyje, viešojoje erdvėje vis dažniau galima išgirsti padėkų socialiniams darbuotojams už suteiktą pagalbą, gerosios praktikos pavyzdžių ir sėkmingų atvejų“, – situaciją palankiai vertina D. Amšiejūtė.
Pozityvus socialinio darbo profesijos įvaizdžio įsitvirtinimas Lietuvoje, kaip pastebi ji, įgauna pagreitį. Tai, turi įtakos ir šioje srityje per ilgus metus sukaupta patirtis, ir nuolat papildomas šviežiausių žinių bagažas.