Ekologijos mokslus krimtusi Agnė pasakoja, kad nors ši sritis yra glaudžiai susijusi su jos gyvenimo būdu, noras dirbti su žmonėmis, padėti vargstantiems ir nerandantiems savo kelio visada buvo ir tebėra kur kas stipresnis.
„Savanoriauti pradėjau dar paauglystėje – vienoje Kaune įsikūrusioje jaunimo organizacijoje nešiojau maistą senoliams. Tai tęsėsi porą metų, vėliau pradėjau dirbti su grupėmis. Darbas teikė malonumą ir netrukau suprasti, kad tęsiu tai ir toliau: dar aktyviau dalyvavau įvairiose socialinėse programose ir socialinio darbuotojo mokymuose“, – prisimena pašnekovė.
Agnė: „Vieno atsakymo, kaip padėti, nėra“
Per ilgus socialinio darbo metus Agnei teko susidurti ir su skirtingų amžių žmonėmis, ir įvairiomis tikslinėmis grupėmis. Šiandien ji dirba su aukštos rizikos jaunimu, nes, kaip sako pati, noras padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai, yra išties didelis.
„Mano didžiausia aistra – dirbti su tais, kuriems gyvenimas meta didžiausius iššūkius. Kartu manau, kad ir mano asmeninės savybės, ir būdas labiausiai tinka dirbti su jaunais žmonėmis. Būdama tarp jų, geriausiai jaučiuosi ir aš pati“, – prisipažįsta Agnė.
Paklausta, ar darbas su į aukštą rizikos grupę patenkančiais jaunais žmonėmis skiriasi nuo kitų tikslinių grupių, moteris atvira – vieno atsakymo, kaip padėti jaunimui, tiesiog nėra.
„Galima perskaityti visus vadovėlius, išklausyti visas įmanomas paskaitas ar kursus, tačiau pasakyti, kad reikia daryti taip, o ne kitaip, tiesiog neįmanoma. Kiekvienas jaunuolis – su skirtinga gyvenimo patirtimi ir reakcija į pagalbą. Tad pirmiausia šiame darbe reikia labai daug empatijos ir vidinio supratimo, nuoširdaus bendravimo ir noro padėti. Santykius ir ryšius su jaunu žmogumi aš pradedu kurti jau per pirmąjį susitikimą ir stengiuosi laviruoti: žmogui būti ir vadove, ir drauge. Mes visi norime, kad mus gerbtų, bet pirmiausia, reikia gerbti tą, kuriam reikalinga pagalba“, – tikina Agnė.
Apleistą sodybą pavertė jaukiu vaikų dienos centru
Prieš šešerius metus kartu su kolege Agnė įsteigė viešąją įstaigą „Žvaigždynai“, jai iki šiol ir vadovauja. Antalieptėje, Zarasų rajone veikiančiame vaikų dienos centre po pamokų susiburiantis jaunimas ruošia namų darbus, kuria, užsiima edukacine veikla, ugdo socialinius įgūdžius, gauna reikalingą pagalbą ir tiesiog džiaugiasi vaikyste.
Iniciatyvi ir idėjų nuolat kupina Agnė pasakoja, kad komfortiškos ir rutininės darbo sąlygos jos netraukė niekada.
„Darbas „šiltnamio“ sąlygomis – ne man. Mieliau ateinu į tuščią vietą ir ją kažkuo paverčiu. Nėra tualeto, trupa tinkas nuo lubų ir sienų – puiku, padarykime šią vietą jaukiu ir šiltu vaikų dienos centru. Tokios iniciatyvos mane „veža“, ir aš džiaugiuosi būdama jų dalimi“, – šypsosi socialinė darbuotoja.
Stovyklose moko ir kepti tortą, ir apdirbti medieną
Vaikų dienos centru Agnės darbo diena nesibaigia. Jos iniciatyva gimė kol kas vienintelė Lietuvoje „Įgūdžių laboratorija“, rengianti stovyklas patiems pažeidžiamiausiems jaunuoliams. Dažniausiai tai – žmonės iš globos namų, probacijos tarnybų, socializacijos centrų, įkalinimo įstaigų, šeimų, kuriose patiriamas smurtas, prievarta, skurdas.
Po vieną mėnesį stovyklose gyvenantiems žmonėms organizuojamos įvairios veiklos, jie mokomi rašybos, higienos ir kitokių socialinių įgūdžių, skatinami skaityti. Didžiausias šių stovyklų išskirtinumas, pasak Agnės, yra pameistrystės mokymai – jaunuoliai mokosi virėjų ar stalių profesijų subtilybių.
„Pats mokymosi procesas yra individualizuotas. Pavyzdžiui, gal pirmiausia jaunam žmogui reikia pagalbos mokantis išplauti indus, todėl netikslinga jį iš karto mokyti kepti tortą. Turime tikslą jauną žmogų sėkmingai sugrąžinti į visuomenę, todėl labai svarbu ugdyti ir socialinius įgūdžius, kurie išėjus iš stovyklos pravers tiek buityje, tiek socialiniame gyvenime, tiek ieškant darbo“, – patirtimi dalijosi „Įgūdžių laboratorijos“ vadovė.
Ji pasakoja, kad kiekvieno jaunuolio ugdymo planą sudaro atsižvelgdama į tikslą: vienam vaikui reikia neiškristi iš mokyklos, kitam – išgyventi šeimos krizes, trečiam – atsisakyti priklausomybių. Pagal poreikį stovyklą baigusiems jaunuoliams padedama įsidarbinti.
Nuo menkystos iki šefo padėjėjo
Agnė atvira – iššūkių pasitaiko, tačiau progreso, sėkmingų ir laimingai pasibaigusių istorijų kur kas daugiau. Vieną jų socialinė darbuotoja prisimena su didele šypsena veide ir vadina tai neabejotinai įsimintiniausia patirtimi dar ir todėl, kad iš pradžių su istorijos herojumi jai teko nemažai paplušėti.
„Visą jaunystę globos namuose praleidęs vaikinas persikraustė pas tėtį, tačiau dėl labai įvairių priežasčių, negalėdavo grįžti namo. Jo paties asmenybė taip pat buvo ne iš lengvųjų, o visuomenė jį jau buvo spėjusi pasmerkti ir priklijuoti būsimo vagies etiketę. Nors iš pradžių mudviejų bandymas užmegzti ryšį buvo bevaisis, aš nuo jo nusigręžti tiesiog negalėjau, nes net ir iš įtemptų pokalbių supratau, kad jam išties yra labai sunku. Priminiau vaikinui, kad jis yra vertas geresnio gyvenimo, tačiau jis tepasakė, kad negali būti kažko vertas, kai visus 19 metų buvo laikomas menkysta. Tai mane sujaudinimo iki sielos gelmių – tikriausiai pirmą kartą gyvenime neturėjau, ką atsakyti“, – prisimena socialinė darbuotoja.
Tačiau moteris nenuleido rankų, skyrė jaunuoliui visą įmanomą pagalbą, suteikė galimybes mokytis ir savanoriauti. Tai davė puikių rezultatų – šiandien šis vaikinas kabinasi į gyvenimą ir vienoje Vilniaus kavinių dirba šefo padėjėju.
Tokios istorijos, pasak jos, motyvuoja padėti dar šimtams kitų ir kelti socialinio darbuotojo profesijos kartelę dar aukščiau.
„Bėgant metams socialinio darbo srityje įvyko daug pokyčių, jie vyksta ir dabar. Keitėsi ir požiūris į jauną žmogų, ir pati aplinka. Augant socialinių darbuotojų kompetencijoms, daugėja ir įvairių jaunimą įtraukiančių projektų, veiklų. Šiandien džiaugiuosi tuo, ką jau pavyko įgyvendinti, ir nepailsdama galvoju, kaip tokių sėkmingų istorijų ateityje turėti dar daugiau“, – džiaugiasi socialinė darbuotoja.