„Paradoksas – kuo geriau ateityje gyvensime, tuo sparčiau augs socialinių darbuotojų poreikis. Tiesa, jis jau ir dabar auga. Ne visi spėja prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, ryškesni tampa ir visuomenės narių skirtumai, gebėjimai, todėl svarbu tinkamai atliepti individualius žmogaus poreikius“, – apie šiuolaikinei visuomenei būtiną profesiją kalba Socialinį darbą ir sistemų teoriją Vilniaus universitete dėstanti doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė.
Tam, kad visuomenė darniai vystytųsi, pasak docentės, padėti, taigi, ir aprūpinti ją socialiniais darbuotojais, turi valstybė. O kuo šalis ekonomiškai stabilesnė, tuo pajėgesnė užtikrinti socialinę žmonių gerovę ir ugdyti specialistus, gebančius atliepti individualius kiekvieno žmogaus poreikius.
„Vienaip socialiniai darbuotojai dirba su vaiku, kuris yra išsigandęs, nesaugumo situacijoje ir nėra kam juo pasirūpinti, ir visai kitaip su senjoru, patiriančiu daugiau fizinių sunkumų, egzistencinio nerimo ir gyvenimo permąstymo“, – pasakoja dėstytoja.
Žmogus nėra vien fizinis kūnas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja doc. dr. Rasa Naujanienė socialinį darbą vadina demokratinių valstybių darbu, o tokios valstybės turi prisiimti atsakomybę už žmonių patiriamus iššūkius. Tad socialinių darbuotojų poreikis augs daugelyje sričių: užtikrinant senyvo amžiaus žmonių psichosocialinius poreikius, vaiko teises, vaiko ir šeimos gerovę, tinkamą visuomenės narių fizinės ir psichinės sveikatos priežiūrą ir darbą su bausmes atliekančiais asmenimis.
„Per pastaruosius 10 metų socialinių paslaugų spektras Lietuvoje labai plėtėsi, atitinkamai augo ir socialinių darbuotojų skaičius. 2006 m. pradėjus teikti socialinio darbo su šeima paslaugą, priskaičiuota apie 500 šeimos socialinių darbuotojų. Dabar šis skaičius išaugęs dvigubai. 2018 m. įvykus vaiko teisių apsaugos reformai, buvo įsteigti atvejo vadybininkų etatai, kuriuos mažesnėms savivaldybėms užpildyti tapo gana nemenku iššūkiu – ieškota net kitą išsilavinimą turinčių darbuotojų. Šiuo metu aktyviai vykdoma ir vaikų dienos centrų plėtra“, – apie augantį socialinių darbuotojų poreikį vaiko ir šeimos gerovės srityje kalba doc. dr. R. Naujanienė.
Psichosocialinė pagalba, pastebi docentė, aktuali ir senstančiai visuomenei. Ir nors senyvo amžiaus žmonėms steigiami privatūs globos namai, erdvės socialiniams darbuotojams juose nėra tiek, kiek norėtųsi. Švedai, pavyzdžiui, itin stipriai akcentuoja globos namų vadovų profesinį pasirengimą – jie pirmiausia turi įgyti socialinio darbo išsilavinimą.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad socialinių darbuotojų lėtai, bet daugėja ir sveikatos priežiūros sistemoje: jie dirba ir ligoninėse, ir poliklinikose, o dabar vis garsiau kalbama ir apie tai, kad socialinio darbuotojo etatas turėtų atsirasti ir kiekviename šeimos sveikatos centre.
„Pradedama suprasti, kad žmogus nėra tik biologinis kūnas, o sveikata yra ir fizinė, ir psichinė, ir socialinė. Nors psichologai ir socialiniai darbuotojai dar turi skintis kelią į reabilitacijos centrus ar sanatorijas, pokyčiai jau vyksta ir čia“, – sako doc. dr. R. Naujanienė.
Naujovės teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos sistemose
Visiška naujove docentė vadina ir socialinį darbą teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos sistemose. Probacijoje, pasak jos, socialinio darbuotojo pareigybės dar nėra, tačiau laisvės atėmimo bausmes vykdančiose įstaigose tokie etatai jau įvesti.
„Šiose įstaigose jau ir anksčiau dirbo turintieji kompetencijų, tačiau jie nebuvo vadinami socialiniais darbuotojais. Probacijoje perspektyvos taip pat didelės – neapribojant žmogaus laisvės, čia bausmes atlieka keliskart daugiau nuteistųjų, nei bausmių vykdymo įstaigose“, – apie socialinio darbuotojo pareigybės perspektyvas pasakoja doc. dr. R. Naujanienė.
Sritis, kurioje, pasak mokslininkės, mes dar turime kur tobulėti, yra vaiko teisių apsauga. Kita vertus, ji džiaugiasi, kad nuo 2018 m. socialinio darbo išsilavinimą turinčių darbuotojų vaiko teisių apsaugos srityje daugėja, socialiniai darbuotojai dirba mobiliose komandose.
Svarbiausia – žmogaus orumas
Doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė pastebi, kad nuo to laiko, kai prieš 28 metus mokslus baigė pirmoji Lietuvos kvalifikuotų socialinių darbuotojų karta, socialinis darbas susiformavo kaip savarankiška profesija, o ir pati socialinio darbo sistema tapo nuoseklesnė, kompleksiškesnė, darbuotojams į situacijas neretai leidžiama pažvelgti kūrybiškai.
Tačiau net ir šiandien socialinio darbuotojo profesija lydima klaidingų įsitikinimų. Dažnas mano, kad socialiniam darbuotojui pakanka jautrumo, noro padėti ir gebėjimo gražiai pakalbėti. Be šių išties svarbių savybių, sako doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, svarbu gebėjimas suprasti individualaus žmogaus poreikį ir dirbti tokiose situacijose, kurių baigties prognozuoti kartais neįmanoma.
„Kartais žmonės būna tokioje krizėje, kad ir patys negali tiksliai įvardyti, kas jiems nutiko. Taigi, reikia suprasti, išskaityti tarp eilučių. Nes kol nėra gilaus situacijos suvokimo, padėti neįmanoma. Kartu, kiekvienas atvejis bus kitoks, kaskart bus neaiški baigtis, sunku nuspėti, kas suveiks“, – sako doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė.
Tačiau bene svarbiausia socialiniame darbe, pasak jos, – gerbti žmogaus orumą. „Žmogaus orumas yra aukščiau visko. Nesvarbu, kuriame gyvenimo etape ar į kokią nelaimę žmogus įkliuvęs, ar jis krizėje tik šiuo momentu, ar tokios būsenos yra lydimas visą gyvenimą, tai pirmiausia yra žmogus, kuris vertas pagarbos, ir svarbiausia – jo orumas“, – apie tai, į ką studijų metu kreipia itin daug dėmesio, pasakoja docentė.
Universiteto duris užveria tarsi kitomis akimis
Vilniaus universiteto mokslininkė sutinka, kad socialinio darbo studijos tarp populiariausių būsimųjų studentų pasirinkimų išlieka jau ne vienerius metus.
Ji pastebi, kad dažnam studentui tai jau būna nebe pirmos studijos. Vieni jas renkasi atlaikę gyvenimo smūgius ir dabar norintys padėti panašaus likimo žmonėms, kiti, atvirkščiai, turi daug teigiamų gyvenimiškų patirčių ir šitaip save įprasmina, tarsi atiduoda duoklę visuomenei už visa, kas gero įvyko jiems patiems. Treti tiesiog nenori dirbti techninio, rutininio darbo, keičia profesiją.
„Socialinio darbo studijos apima ir psichologijos, ir politologijos, ir filosofijos, ir sociologijos mokslus, suteikia galimybes pažinti save. Studentai, baigę bakalauro studijas, o kartais ir tęsiantys jas magistrantūroje, neretai sakosi, kad universiteto duris užveria tarsi kitomis akimis: kitaip mato gyvenimą, mus supančią aplinką, žmones, tarpusavio santykius ir visuomenę, kurioje gyvename“, – sako doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė.
Palyginti su praktika, anot jos, studijos visada yra truputį priekyje: mokslininkai dalyvauja tarptautinėje konferencijose, tyrinėja praktiką, ieško sprendimų, kaip konkrečiose situacijose elgtis.
„Praktikoje kol kas ne viską galima padaryti taip, kaip tai darytume idealiu atveju. Tačiau mūsų, akademikų, tikslas yra įkvėpti jaunus, universitetą su šviežiausiomis žiniomis ką tik baigusius žmones, kad jie praktikoje įgyvendintų dar daugiau teigiamų pokyčių“, – apibendrina doc. dr. Birutė Švedaitė-Sakalauskė.
Mobilieji kiemai ir kiti nauji užimtumo metodai
Kalbėdama apie praktiką, doc. dr. R. Naujanienė vardija kintančius socialinio darbo metodus: didėja dėmesys psichosocialiniam konsultavimui, plėtojamas socialinis darbas grupėse, atvejo vadyba, konsultavimas priklausomybių atvejais, porų tarpusavio santykių konsultavimas, individualus tėvų konsultavimas vaikų auklėjimo klausimais, ypatingai vaikams pasiekus paauglystės amžių.
Apie vis modernesnius socialinio darbo metodus pasakoja ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro vadovė Dalia Beliukevičiūtė. Šalia ilgalaikių, kompleksinių paslaugų, organizuojame vadinąmsias „žemo slenksčio“ paslaugas, į kurias būtų kuo lengviau įsijungti jaunuoliams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais: veikia atvira jaunimo erdvė, vyksta darbas su jaunimu gatvėje, o šiltuoju metų laiku daugiabučių kiemuose veikia programa vaikams ir paaugliams „Mobilus kiemas“.
Tiesa, emocinių ir elgesio sutrikimų turinčiam vaikui vaikų dienos centro nepakanka – tokiu atveju reikalinga individualizuota, kompleksinė pagalba, o intensyvaus terapinio darbo programų yra vienetai ir viso poreikio jos kol kas negali atliepti.
„Sisteminis požiūris ir nuoseklus veiksmų derinimas tarp skirtingų institucijų Lietuvoje jau yra paaugęs, kita vertus, visi kartu dar turime daug nuveikti, kad vyktų sklandus bendradarbiavimas“, – sako socialinio centro vadovė.
Mažais žingsneliais didelio pokyčio link
Intelekto sutrikimą turintys suaugusieji, pasakoja D. Beliukevičiutė, centre jungiasi ugdomąsias užimtumo grupes ir į darbinių įgūdžių tobulinimą orientuotas socialines dirbtuves.
„Žmonės su negalia, padedami asistento, mokosi gaminti žvakes, jų piešiniai „keliauja“ ant marškinėlių, atvirukų, užrašų knygelių“, – apie kasdienybę centre pasakoja D. Beliukevičiūtė ir pažymi, kad toks įsitraukimas žmonėms padeda suprasti draugystės, asmeninio dėmesio svarbą.
Ji sako, kad svarbiausia – įsiklausyti, ko nori pats žmogus, ką jis gali, o tuomet, įdarbinant įvairius žmogiškuosius ir aplinkos resursus, žmogus mažais žingsneliais vedamas už rankos didelio pokyčio link.
Socialinio darbo studentė Marija Bočiarovaitė: „Tai, visų pirma, yra pagalbos žmonėms profesija. Kartu tai – perspektyvu, prasminga ir reikalinga. Jaučiuosi gerai padėdama kitiems žmonėms, dirbdama komandoje, bendraudama, o tokia ir yra socialinio darbo kasdienybė. Kaip būsima socialinė darbuotoja noriu prisidėti prie teigiamų pokyčių visuomenėje. Tam svarbu įgyti socialinio darbo žinių, apimančių psichologijos, sociologijos ir kitų disciplinų žinias, leidžiančių suprasti, kaip veikia visuomenė, iš kur atsiranda problemos, nuo kurių neapsaugotas nė vienas iš mūsų, ir kaip jas įveikti.“
Tuo pat metu ir studijuojantis, ir Visų Šventųjų šeimos paramos centre pagalbą paaugliams, jaunimui ir šeimoms teikiantis Vilmantas Benesevičius: „Galimybė į žmones pažvelgti per mokslo prizmę padeda ir kasdienybėje. Dirbant su jaunimu ir paaugliais, dažnu atveju jaučiama visuomenės stigmatizacija. Studijuodamas išmokau, kaip pažvelgti į žmogų iš skirtingų perspektyvų, kaip tarpdiscipliniškai bendradarbiauti ir domėtis platesniu asmens suvokimo lauku. Tad šios studijos man asmeniškai darbe leidžia pilnavertiškai atliepti žmonių poreikius.“
Ugnė Dunčytė, socialinio darbo magistrantė ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio socialinio centro socialinė darbuotoja: „Šią profesiją pasirinkau atsitiktinai, o dabar tai vadinu likimu. Studijos labai įdomios, turiningos. Bakalauro studijos puikiai sekėsi, kiekvieną semestrą iki pat studijų pabaigos gaudavau skatinamąsias stipendijas. Universitetas puikiai paruošia būsimuosius socialinius darbuotojus, o įgytos žinios kasdieniame darbe leidžia įgyvendinti inovatyvias darbo su jaunimu formas, pavyzdžiui, darbą su jaunimu gatvėje, patyriminius neformalaus ugdymo seminarus jaunuoliams. Ir pats darbas man be galo įdomus, nemonotoniškas, prasmingas, jį dirbdama jaučiuosi save realizuojanti, laiminga. Man rūpi žmonės, gera prie jų gyvenimų truputį „prisiliesti“, palydėti juos priimant įvairius sprendimus, palaikyti ir pakonsultuoti sudėtingose situacijose, padėti įveikiant sunkumus.“