Su kokiomis problemomis jaunuoliai susiduria? Kas motyvuoja keisti nusistovėjusį gyvenimo būdą? Galiausiai, kokie iššūkiai lydėjo socialinių darbuotojų darbą su jaunuoliais pandemijos metu?
Apie tai sutiko papasakoti „Actio Catholica Patria“ savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ koordinatorė, psichologė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė bei Vilniaus socialinio klubo Darbo su jaunimu gatvėje ir Paauglių klubo programų vadovas, socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis.
Koją kiša savarankiškumo stoka
„Actio Catholica Patria“ veikia keturiuose – savanorių, atvirame jaunimo, metodiniame ir savarankiškumo ugdymo – centruose. Pastarojo darbuotojai rūpinasi besirengiančiais palikti (arba jau palikusiais) vaikų globos namus 16–29 metų jaunuoliais. Savarankiškumo ugdymo centrą „Kitaip“ sudaro lydimasis būstas (jame iki 1 metų gali gyventi ir mokytis savarankiškumo su sunkumais susiduriantys jaunuoliai) bei konsultacinis centras, kuriame jauniems žmonėms suteikiama pagalba, įgyvendinamos įvairios programos, organizuojamos stovyklos, išvykos ir pan.
I. Rusinaitė-Vaitkuvienė teigė, kad problemų spektras, su kuriomis susiduria jaunuoliai, yra ganėtinai platus – nuo vagysčių, muštynių iki prostitucijos bei apgaulės būdu paimamų greitųjų kreditų. Taip pat pastebima jų savarankiškumo įgūdžių stoka. Pavyzdžiui, jauniems žmonėms būna sunku planuoti savo finansus taip, kad pinigų užtektų visą mėnesį ir nereikėtų jų skolintis. „Jaunuoliams sunku gyventi žvelgiant į ateitį toliau nei į šią dieną. Šiandien man – gerai, bet kaip gyvensiu po savaitės, ar gyvensiu toje pačioje vietoje, ar man užteks pinigų? Tokio požiūrio stinga“, – dalinosi mintimis pašnekovė.
Jauni žmonės taip pat susiduria su pasitikėjimo savimi stoka. „Dar nepradėjęs skaityti užduoties jaunuolis jau gali sakyti, kad čia nesąmonė ir net nebandyti jos išspręsti. Dėl mažo pasitikėjimo savimi gali būti sunkiau argumentuoti savo nuomonę, išsakyti mintis. Taip pat tai yra konfliktų sprendimo dviem būdais – agresija arba ignoravimu – priežastis“, – teigė „Actio Catholica Patria“ savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ koordinatorė.
Būtina ugdyti pasitikėjimą savimi
Savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi stoka dažnai tampa rimta kliūtimi pasirūpinti savimi. Pavyzdžiui, nors Kauno savivaldybėje yra laikinas bendrabutis, kuriame gali apsigyventi vaikų globos namus palikę jaunuoliai, visgi jiems trūksta įgūdžių tinkamai užpildyti ir pateikti priėmimui į bendrabutį reikalingus dokumentus. „Sistema jau paprastėja, bet kai reikėdavo surasti, kur paskambinti ir kur pristatyti reikiamus dokumentus, susidurdavome su problemomis. Jaunuoliams atėjus pas mus būdavo, kad paskambiname bent į penkias institucijas, kol išsiaiškiname, kokius dokumentus iš tikrųjų reikia pateikti. O kai jaunuolis bijo paskambinti, nežino, ko paklausti arba sulaukia klausimo, kurio nesupranta, jis tiesiog padeda ragelį“, – sakė I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Pasak jos, labai svarbu jaunuolius mokyti savarankiškumo ir leisti jiems „praktikuotis“. Pavyzdžiui, prieš skambinant pasiteirauti reikiamos informacijos, ant lapelio užsirašyti klausimus, skatinti skambinti, klausti, o jeigu lieka neaiškumų – nebijoti pasiteirauti ir dar kartą. „Šis procesas yra labai ilgas. Paprastai specialistai yra tokie užkrauti darbu, kad arba neturi kantrybės, arba žinių apie savarankiškumo ugdymo svarbą“, – teigė pašnekovė.
Santykis – raktas į pokytį
„Pagrindinis dalykas, kuris motyvuoja jaunuolį keistis ir įgyvendinti pokyčius savo gyvenime, tai atviras, nuoširdus, lygiavertis santykis su centro darbuotoju. Toks santykis kuriamas tuomet, kai darbuotojas, pavyzdžiui, parodo galimus problemų sprendimo būdus, tačiau palieka galimybę jaunuoliui pačiam apsispręsti. Tai – jaunuolių priėmimas tokių, kokie jie yra. Nesvarbu, ar jie – pikti, trankosi, ar nukniaukia mūsų mobiliuosius telefonus – jie gali grįžti. Taip, aš tikrai netekusi savo daikto supyksiu, bet skatinsiu sugrįžti, kalbėtis, ką galime su tuo padaryti“, – įžvalgomis dalinosi I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Visgi, pasak pašnekovės, daug su sunkumais susiduriančių jaunų žmonių jaučiasi atstumti, nepriimti, sulaukia nemažai moralizavimo ir menko palaikymo. „Intencija – graži, bet tai neveikia, nepadeda ilgiau pasilikti organizacijose, formuoti įgūdžių“, – teigė ji ir pridūrė, kad jaunuoliai išgyvena nepasitikėjimo savimi jausmą, kuris veikiausiai buvo tėvų, auklėtojų, mokytojų stiprinamas nesąmoningai. Todėl pokyčiams prireikia laiko.
Motyvuoja stipendija, būstas ir maistas
Beveik devynerius metus savarankiškumo centre dirbanti Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė tikina, kad tenka ieškoti įvairių būdų, kaip užmegzti ryšį su jaunuoliais tam, kad jie priimtų pagalbą. Pavyzdžiui, prieš 6–7 metus darbuotojų komanda inicijavo mokslo stipendijos programą. Jos tikslas – skatinti pamokų lankomumą, nes jis su problemomis susiduriančių jaunuolių gretose yra ganėtinai prastas. „Jeigu mokosi, lanko pamokas, jaunuoliai gali gauti 50-ies eurų mėnesinę stipendiją. Tam, kad ją gautų, jie turi pateikti lankomumo ataskaitą ir suplanuoti, kur išleis gautą pinigų sumą. O sekantį mėnesį parodyti, kaip sekėsi įgyvendinti tai, kas buvo suplanuota“, – teigė pašnekovė.
Pasak jos, seniai vykusiame mokslo stipendijos alumnų susitikime buvo galima pamatyti, kiek daug jaunuoliai patobulėjo, pasiekė. Džiugina, kad vis daugiau jaunuolių sėkmingai mokosi aukštosiose mokyklose.
I. Rusinaitė-Vaitkuvienė pažymėjo, kad jaunuolius motyvuoja ir galimybė gyventi saugioje aplinkoje, pavalgyti. Gyvenantieji jau minėtame lydimajame būste yra kviečiami į atvirus maisto gaminimo vakarus. Ypatingai didelio susidomėjimo sulaukia tie, kuriuose gaminami mėsos patiekalai. Taip pat imtis pokyčių motyvuoja ir stovyklos, išvykstamoji veikla su centro darbuotojais.
„Nėra lengva atlaikyti aplinkos spaudimą“
Socialinis darbuotojas Kasparas Laureckis dirba Vilniaus socialinio klubo Darbo su jaunimo gatvėje ir Paauglių klubo programų vadovu. Jis pasakoja, kad pirmąja programa siekiama kurti ryšį su jaunais žmonėmis gatvėje ir, esant poreikiui, teikti pagalbą. Tuo tarpu pagal antrąja – suteikiama specializuota pagalba ankstyvą paauglystę išgyvenantiems 11–14 m. paaugliams. Socialinio klubo darbuotojų komanda dirba su jaunuoliais individualiai bei grupėse, stengiasi kaip įmanoma saugiau padėti išgyventi sudėtingą paauglystės laikotarpį.
„Sunkumai, su kuriais susiduria jauni žmonės, nesikeičia. Su panašiais sunkumais tekdavo susidurti ir prieš šimtmetį, ir šiandien. Paauglystė – pakankamai intensyvus jauno žmogaus gyvenimo laikotarpis, reikia save suprasti, atrasti savo vietą po saule. O suaugusieji nori, kad tai padarytum greitai, mokytumeisi, integruotumeisi į darbo rinką. O jeigu to nedarysi, atrodo, atsitiks kažkas labai baisaus. Atlaikyti tokį spaudimą jauniems žmonėms tikrai nėra lengva. Juolab, kad jauni žmonės, su kuriais dirbame, išgyvena ir daugiau sunkumų – konfliktus šeimoje, problemas tarp bendraamžių, mokykloje“, – teigė K. Laureckis.
Pašnekovas pastebėjo, kad ypatingai sunku yra tiems jaunuoliams, kurie kažkuo išsiskiria iš bendraamžių dėl asmeninių savybių, gyvenimo situacijos, turimų sunkumų dėl elgesio ar emocijų sutrikimų, prastesnės psichinės sveikatos ir kt. Anot jo, „Šiandieninėje švietimo sistemoje jam yra ypatingai sunku. Ji neatliepia sunkumus patiriančių jaunų žmonių poreikių. Todėl nemažai jaunuolių, su kuriais mes dirbame formaliai, yra švietimo sistemos dalyviai, bet realybėje jie nesimoko“.
Be to, socialinio klubo darbuotojams tenka susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai jaunuoliams yra sunku atrasti save, pritapti ugdymo aplinkoje. Tai silpnina jų savivertę, numuša ūpą veikti, būti savarankiškiems, siekti užsibrėžtų tikslų.
Ar tikrai jaunuoliai nėra motyvuoti?
Paklaustas, kokių priemonių ir metodų imasi Vilniaus socialinio klubo komanda, kad motyvuotų jaunuolius imtis pokyčių, K. Laureckis sakė: „Mes su kolegomis priešinamės idėjai, kad turėtume motyvuoti jaunus žmones, nes tai suponuoja, kad jie – nemotyvuoti. Su tuo nesutinkame, matome, kad visi vaikai, jaunuoliai su kuriais dirbame, yra motyvuoti. Tikrai visi. Net pačioje prasčiausioje situacijoje esantis jaunas žmogus vis tiek kažko nori. Juk niekas nenori būti nesavarankišku, išlaikomu, priklausomu nuo kitų, ligotu ar šąlančiu. Papildomu motyvavimu neužsiimame“.
Pasak pašnekovo, pagrindinė darbo ašis – santykio kūrimas su jaunu žmogumi: „Tikime, kad visi vaikai ir jaunuoliai nusipelno turėti bent vieną žmogų gyvenime, kuris būtų su jais nuoširdžiame, atvirame santykyje, ir manome, kad toks santykis palaiko ir augina žmones“. Todėl daug dėmesio ir laiko socialiniai darbuotojai skiria ryšiui su jaunu žmogumi užmegzti. Juk santykis tai ir yra tai, nuo ko prasideda žmogaus gyvenimo gerovė. Juk jeigu santykio nėra, susidoroti su iškylančiomis problemomis yra daug sudėtingiau, ilgainiui viskas tarytum ima griūti.
Pandemija legalizavo prie ekranų praleidžiamą laiką
„Anksčiau, iki prasidedant pandemijai, tikrai daug kalbėdavome, kiek daug laiko jauni žmonės praleidžia prie ekranų, kalbėjome apie kylančias grėsmes, tarėmės, kokiu būdu juos nuo jų atitraukti. O dabar pasaulis apvirto – pykstame, kodėl neimi į rankas telefono, kodėl nesijungi į pamokas?“, – pažymėjo K. Laureckis.
Be to, pandemija išryškino ir mokymuisi nuotoliniu būdu reikalingos technikos trūkumo bei kompiuterinio raštingumo stokos problemas. Prieš pradedant nuotolinį mokymą Lietuvoje per pirmąjį karantiną buvo skaičiuojama, kad 30 tūkst. vaikų neturėjo galimybės visavertiškai dalyvauti ugdymo veikloje. „Tai reiškia, kad jie ne tik neturi kompiuterinio raštingumo įgūdžių, bet net ir norėdami, neatranda savęs internete, nuotoliniame ryšyje. Mums pandemija leido pamatyti savo, kaip gatvės darbuotojų, darbą kitaip, leido permąstyti, kodėl esame reikalingi ir kuo svarbus mūsų daromas darbas“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovas.
Jis teigė, kad Vilniaus socialinio klubo darbuotojai ir anksčiau stengdavosi kalbėti apie tai, kad gatvės situacijos nereikia demonizuoti: „Jeigu paauglys leidžia laiką su bendraamžiais kieme, aikštelėje, prekybos centre, tai nėra blogis. Jaunas žmogus ten socializuojasi, atranda savo tapatumą, kuria ryšius, kurie gali jį sudėtingu laikotarpiu palaikyti. Todėl per pandemiją, kai prasidėjo nuotolinis mokymas, išėjimas į lauką jaunam žmogui tapo itin svarbus ne tik dėl fizinės, bet ir psichologinės gerovės“.
Atliepti į poreikius ir – siaučiant virusui
„Miestai tveriasi tvoromis. Bent jau Naujininkuose visi stadionai, mokyklos yra apjuosti tvoromis ir į juos lengvai nepateksi. Tuo tarpu naujos ir gražios aikštelės yra pritaikytos šeimoms su vaikais, jauniems žmonėms ten nėra ką veikti“, – pažymėjo socialinis darbuotojas K. Laureckis. Anot jo, jeigu anksčiau buvo intensyviai investuojama į uždaras vidaus erdves, tai pandemija parodė, kaip svarbu turėti ir erdvių lauke, kur jauni žmonės turėtų galimybę tiesiog saugiai pabūti.
Galima prisiminti, kad per karantiną visi stengėsi sąžiningai laikytis Vyriausybės įvestų apribojimų. Tačiau jų ne visuomet laikėsi paaugliai. Todėl viešoje erdvėje ne kartą nuvilnijo pasipiktinimo bangos – kodėl jie susitinka, būriuojasi? Ar jie supranta kylančią grėsmę? Tačiau būtent tai, kad jauni žmonės pandemijos metu mieliau rinkosi būti lauke nei namuose, išryškino šeimoje kylančias problemas, prastėjančią jaunuolių savijautą. „Dalis jaunuolių gavo baudas už tai, kad buvo gatvėje. Man tai atrodė neteisinga. Jeigu tavo šeimoje smurtaujama arba susiduriama su dideliu skurdu, tu išeini į kiemą, kur tiesiog jautiesi geriau ir... gauni baudą, sulauki antstolių“, – sakė K. Laureckis.
Vilniaus socialinio klubo Darbo su jaunimo gatvėje ir Paauglių klubo programų vadovas teigė, kad socialinių darbuotojų komanda per pandemiją greitai persiorientavo ir tęsė darbą kaip anksčiau: „Mūsų komanda eidavo aplankyti lauke besirinkusių žmonių. Stengėmės veikti pagal bendras rekomendacijas ir specialiai nekurti progų būriuotis, nekvietėme specialiai susitikti. Mūsų užduotis buvo klausti jaunų žmonių, kaip jie laikosi, kaip gyvena, ar žino tuo metu galiojusius įstatymus. Taip pat dalindavome kaukes, dezinfekcines priemones, prireikus siūlydavome kitokią pagalbą.“