„Prieš daugiau nei metus, kai baigėsi pirmasis studijų semestras, planavau išnaudoti laisvą laiką mokslinių darbų rašymui ir aktyviai fizinei veiklai, tačiau kasdieną sportuoti darėsi vis sunkiau – įprasti pratimai sporto klube pradėjo kelti nugaros, raiščių skausmus, sunku būdavo užlipti į antrą aukštą neuždusus.
Vėliau pastebėjau, jog naktimis pradėjau itin gausiai prakaituoti, apčiuopiau keletą padidėjusių limfmazgių. Kreiptis į gydytojus paskatino medicinos žinios – įvertinusi visus simptomus, pradėjau pati įtarti onkologinę ligą. Po poros savaičių jau gavau patvirtintą ūminės limfoblastinės leukemijos diagnozę“, – prisimena Agnė.
Kelias iki remisijos
Mergina buvo įtraukta į biomedicinį tyrimą: pirmiausia ji turėjo gauti indukcinį gydymą – tai pradinis gydymo etapas, kurio metu siekiama išnaikinti maksimalų kiekį vėžinių ląstelių. Šis etapas užtruko mėnesį, kurį Agnė praleido ligoninėje.
„Fiziškai jaučiausi gana gerai, tačiau psichologiškai nekaip – ryšį su artimaisiais palaikiau tik nuotoliniu būdu, todėl fizinio kontakto trūkumas labai veikė emociškai. Taip pat tuo metu galiausiai suvokiau ligos įtaką savo gyvenimui – sustabdytos ne tik studijos, bet ir visas gyvenimas“, – pasakoja ji.
Po pirmo gydymo etapo rezultatai gydytojų netenkino, nes vis aptikdavo vėžinių ląstelių smegenų skystyje, todėl buvo įtarti židiniai smegenyse. Tam patvirtinti mergina buvo nusiųsta pozitronų emisijos tyrimui bei magnetiniam rezonansui, tačiau tyrimų rezultatai patvirtino veninių sinusų smegenyse trombozę, kurią sukėlė vieni iš chemoterapijos vaistų.
„Dėl to patekau į didesnės rizikos grupę, kurioje taikė intensyvesnį gydymą ir vėl ligoninėje praleidau daugiau nei mėnesį. Jaučiausi prastai tiek fiziškai, tiek psichologiškai – kovoti su liga reikėjo visų likusių jėgų. Be to, dar susirgau COVID-19 infekcija, kuri, laimei, praėjo lengvai. Tačiau kad ir kokia intensyvi chemija buvo taikyta, vėžio likučiai buvo aptinkami. Vienintelis likęs kelias buvo kaulų čiulpų transplantacija“, – prisimena Agnė.
Prieš transplantaciją ji turėjo tris blokus stiprios chemoterapijos: apie savaitę gulėdavo ligoninėje, o vėliau, jei nekildavo komplikacijų, tris savaites galėdavo būti namie. Tačiau komplikacijų buvo – dėl nukritusių kraujo rodiklių pašnekovė buvo itin imli infekcijoms, todėl į ligoninę grįždavo gan greitai, taip pat burnoje atsirado opos, nebuvo jėgų judėti, užklupo negatyvios mintys. Galiausiai ji susirgo grybeline infekcija, dėl kurios reanimacijoje teko išbūti savaitę.
„Transplantacijos metu taikoma chemoterapija buvo dešimt kartų stipresnė, todėl visi simptomai buvo irgi kur kas stipresni – tuo metu reikėjo pagalbos rūpinantis manimi. Mėnesį praleidau vienvietėje palatoje, nuolat buvau prijungta prie lašelinės, sunku buvo pačiai save apsitarnauti, pavalgyti“, – kalba A. Okulevičiūtė.
Tačiau šiandien visai tai jau praeityje, o vėžys – remisijoje. Agnė džiaugiasi grįžusi į gyvenimo rutiną: vėl studijuoja, rašo mokslinius darbus, gali susitikti su draugais.
„Jaučiuosi gyva ir laiminga. Nors pas hematologus turėsiu lankytis dar ilgai dėl ilgalaikės priežiūros, kad būtų galima sekti ligos remisiją, tačiau laikui bėgant apsilankymai vis retės“, – sako ji.
Padėjo medicininės paskirties gėrimai
Mityba A. Okulevičiūtės gydymo procese užėmė svarbų vaidmenį, mat sergant onkologinėmis ligomis maisto režimas būna gana griežtas.
„Onkologiniams ligoniams labai svarbu gauti pakankamai baltymų tam, kad greičiau vyktų sveikimo procesas, taip pat vitaminų bei mineralų. Tačiau dažnai pacientai susiduria su problema, kad jų imuninė sistema būna nuslopinta, todėl maistas gali būti tik labai gerai termiškai apdorotas – sunku gauti vitaminų ir mineralų iš vaisių ir daržovių. Taip pat būdinga apetito stoka, opos, dėl kurių sunku užtikrinti racionalų paros kalorijų kiekį“, – teigia ji.
Merginai nepavyko išvengti ir mitybos nepakankamumo: intensyvėjant chemoterapijai, jėgų valgyti buvo vis mažiau, o su tam tikrais vaistais dar ir opos atsirasdavo, dėl kurių būdavo sunku net vandenį gerti ar seiles ryti.
„Tokiais sunkiais momentais padėjo intraveninis maitinimas ir medicininės paskirties gėrimai. Pastarieji buvo tikras išsigelbėjimas tais momentais, kai neturėdavau jėgų valgyti, kai buvo sunku valgyti dėl opų, taip pat kai galėdavau valgyti tik termiškai apdorotą maistą ir negalėdavau gauti pakankamai vitaminų bei mineralų“, – tvirtina Agnė.
Ragina kreipti dėmesį į simptomus
Mergina turi „Instagram“ paskyrą pavadinimu „Daktarės odisėja“, kur iš pradžių ji dalijosi istorijomis iš studijų, tačiau susirgusi vėžiu ėmė pasakoti apie kovą su liga. Viename naujausių savo įrašų ji skatina žmones neignoruoti jaučiamų simptomų.
„Gydymo rezultatai priklauso nuo laiku pastebėtų simptomų, tinkamai paskirto gydymo plano bei jo laikymosi. Dažnai žmonės gyvena įtemptą gyvenimą, todėl atsiradę sveikatos simptomai būna ignoruojami, iki kol sveikatos būklė pablogėja tiek, kad patekus pas gydytoją, jau būna per vėlu – liga pažengusi arba gydymas daug sudėtingesnis bei ilgiau trunkantis. Dėl šių priežasčių labai svarbu laiku kreiptis į gydytojus – taip liga bus anksčiau diagnozuota, išgydyta ir bus galima grįžti į įprastą rutiną“, – atkreipia dėmesį ji.
Pašnekovė priduria, kad informacijos apie ligų prevenciją sklaida yra nepakankama, mat pacientams dažnai trūksta praktinės informacijos tiek apie pačią ligą, tiek apie problemų, iškilusių dėl jos, sprendimo būdus.
Padėjo šeima ir draugai
Agnė sako, kad liga ją suartino tiek su šeimos nariais, tiek su draugais. Ligoninėje ją lankė visi, kas galėjo, ir kiek leido ligoninės taisyklės – nuolat atnešdavo maisto, rūpindavosi jos emocine gerove, stengdavosi praskaidrinti dienas.
„Jiems esu be galo dėkinga. Be tokio palaikymo būtų buvę daug sunkiau. Taip pat labai padėjo pasidalinimas savo patirtimi socialiniuose tinkluose – užmezgiau daug naujų ryšių, atnaujinau bendravimą su senais pažįstamais, iš kurių taip pat gavau daug gražių palaikymo žinučių“, – dalijasi mergina.
Onkologiniams pacientams ji patartų susirasti kuo daugiau mėgstamos veiklos – taip bus lengviau nukreipti negatyvias mintis, taip pat išbandyti kažką naujo, kam seniai trūko laiko: pradėti mokytis naują kalbą ar piešti.
„Artimųjų pagalba pacientui yra neįkainojama. Sergant onkologine liga vargina silpnumas, apetito stoka, todėl labai svarbu, kad artimieji pasirūpintų sergančiojo mityba – nupirktų jam mėgstamo maisto ar medicininės paskirties gėrimų. Kai pacientas stokoja jėgų, padėtų jam su asmenine higiena, sutvarkytų jo gyvenamąją aplinką. Taip pat svarbu padėti nukreipti negatyvias mintis – kartu eiti pasivaikščioti, žiūrėti filmus, kartu pažaisti stalo žaidimus ar užsiimti kita mėgstama veikla“, – rekomenduoja A. Okulevičiūtė.