Prieš pat pandemiją vasarnamį ant marių kranto Svencelės salų gyvenvietėje įsigiję Darius ir Kristina Levickiai neatsidžiaugia, kad spėjo įsikurti pačiu laiku. „Atostogauti nebuvo kur važiuoti, visos kelionės sustabdytos dėl pandemijos. Vasarą ilgiau kaip mėnesį laikėsi karščiai per 30 laipsnių. Tad ši vieta tapo išsigelbėjimu. Smagiai leidom laiką, maudėmės, irklente plaukiojom, jėgos aitvarus leidom“, – vienas per kitą veiklas vardija sutuoktiniai ir skaičiuoja, kad Svencelėje jau praleidžia beveik tiek pat laiko, kiek ir savo namuose Klaipėdoje.
Į pamarį iš didmiesčio juos traukia ypatinga aura. „Čia reikia pabūt, pagyvent, tada gali suprasti, kodėl ta vieta yra tokia išskirtinė“, – tikina Darius. Pasak jo, Svencelė yra unikali gyvenvietė Lietuvoje, nes išsidėsčiusi salose tarp kanalų, kuriais nuo savo namų slenksčio gali išplaukti tiesiai į Kuršių marias.
Svencelė Levickių šeimą sužavėjo gerokai anksčiau, nei jie apsisprendė įsigyti čia vasarnamį. Klaipėdiečių pora į šią vietą pradėjo važinėti prieš šešerius metus, kai panoro išmokti aitvaruoti. „Šioje marių pusėje gali žygiuoti 200–300 metrų, ir vandens tik iki pažastų. Be to, aitvarus vėjas tempia į krantą. Niekur, nei Fuerteventūroje, nei Mauricijuje, kur buvome, neaptikome tokios palankios vietos mokytis. Kitur koralai kojas pjausto, o čia smėlis.“
Todėl pirkdami namą Svencelės salose Levickiai ilgai nesvarstė. „Apsisprendėm per savaitę ar dvi“, – mena Darius. Nors namas, kai rašėsi sutartį, dar buvo nebaigtas, stovėjo tik sienos. Tačiau gyvenvietės plėtotojo Dainiaus Šatkaus vizija paversti Svencelę moderniu kurortu, patogiu gyventi visais metų laikais, sužavėjo klaipėdiečius. Jie tapo vienais pirmųjų Svencelės salų naujakurių.
Projektą Kuršių marių pakrantėje kylančiam naujam miestui rengė žinomi Lietuvos architektai, konsultuodamiesi su didelę patirtį turinčiais kolegomis iš Olandijos. Užsieniečių žinios pravertė, nes Svencelė – pirma Lietuvos gyvenvietė su dirbinai suformuotais vandens kanalais, pakeliamais tiltais, nuosavomis namų prieplaukomis ir uostu.
Kristina Levickienė sako, kad seniai svajojo įsigyti namelį prie vandens, tik nesitikėjo tokios vietos rasti Lietuvos pamaryje. „Nereikia trenktis tūkstančių kilometrų, kad galėtum ramiai pailsėti, pabūti su savimi, pamedituoti, paskaityti knygą, pasportuoti ar pasilinksminti su draugais. Ganėtinai nemažai esam aplankę, o tokią poilsio oazę, tokią širdžiai mielą vietą radom savo šaly. Niekas greičiausiai daugiau jau taip nebenustebins kaip šita vieta.“
Suomijos kompanijoje dirbanti moteris daug verslo reikalų tvarko per nuotolį, todėl gali dirbti bet kur. Ir įžvelgia darbo privalumų Svencelėje. Čia ne tik gerai ilsėtis, bet ir gerai dirbti, juokiasi ji. „Galiu dirbti terasoje prie vandens, galiu dirbti ant stogo. Kai kyla įtampa, reikia atsipalaiduoti, mėgstu sėsti ant vandens motociklo ir perlėkti mariomis. Adrenalino dozė labai gera. Be galo gražūs krantai, skirtingi: vienoje pusėje smėlėtas, kitas apžėlęs nendrėms.“
Žmonai pritaria Darius. Turint vandens transporto priemonę kitas krantas ranka pasiekiamas – kateriu, vandens motociklu į Juodkrantę galima nuplaukti per 10 minučių. O modernaus būsto Neringoje už protingą kainą nenusipirksi, sako jis. Juolab kad statybos į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje teritorijoje griežčiau reglamentuotos, daugiau suvaržymų. Svencelės salose namai statomi atsižvelgiant į šių dienų poreikius, laikantis šiuolaikinių kokybės ir energijos naudingumo reikalavimų.
Klaipėdietis verslininkas atkreipia dėmesį: nuo to laiko, kai pirmą kartą, dar maketuose, pamatė Svencelės salų projektą, jis transformavosi. Permainos, kurias atneš miesto plėtra, kai bus daugiau žmonių ir šurmulio, Levickių negąsdina. Labiau priešingai.
Darius prognozuoja, kad toliau plėtojant projektą kils čia esančio nekilnojamojo turto kaina. „Jeigu atsiras viešbutis, sveikatingumo kompleksas, Svencelė bus traukos centras ir didės namų vertė.“ O jeigu įsikurs mokykla ar darželis, Kristinos manymu, geresnę vietą vaikams ugdyti nei šita sunku būtų rasti.
„Kartais norisi, kad būtų daugiau judėjimo. Ypač, kad kanalais pradėtų plaukioti kuo daugiau laivų. Mes kaip maži vaikai mosikuojamės su jais. Iš tikrųjų tai yra žavinga šito projekto dalis.“ Nors ne visus kaimynus pažįsta ir žino jų vardus, tai netrukdo draugiškai bendrauti ir labintis ar vieniems su kitais dalytis žvejybos laimikiu.
„Čia kuriasi bendruomenė, kuri mėgsta aktyviai gyventi. Žvejai, jėgos aitvarų mėgėjai, vandens transporto turėtojai. Kartu labai kaimyniški ir šeimyniški žmonės, ko kitur Lietuvoje trūksta, – sako pastebinti Kristina. – Dažnai kaimynai su kaimynais nesisveikinam daugiabučiuose, tvoras tveriamės, medžius kišam tarp namų. O šičia neturim aiškių atitvarų tarp sklypų. Ir nors atvyksta daug žmonių, lankosi turistų, įvairiausių sporto šakų mėgėjų, rengiamos jėgos aitvarų ir populiarios dviračių sporto aistruolių varžybos „Velopeak“, Svencelėje išlieka ramybės ir saugumo jausmas.“