Vienas tapytojas išsiruošė paatostogauti. Teptukus tvarkingai susidėjęs į stalčių, iškeliavo pasibastyti po Prancūzijos kaimelius. Keliavo lėtai, neskubėdamas. Gėrėjosi saulės nublukintomis spalvomis, dar neregėtais peizažais, šešėliais, kol kartą užklydo į mažą galeriją ir ten užuodė terpentino kvapą. Tada tučtuojau metė atostogas ir grįžo namo, į savo studiją, prie drobės. Antraip būtų ką nors sau pasidaręs toje Prancūzijoje. Pats taip sakė.
– Ir ką jūs nutapėte grįžęs? – klausiu jo.
– Tos galerijos sieną. Pakrikštijau „Terpentino kvapas“.
Tapytojas negalėjo netapyti. Skamba kiek pretenzingai, o gal net senamadiškai, ar ne? Bet kai tave šaukia, reikia įsiklausyti, nes šauks tik garsiau ir garsiau. Čia irgi jo žodžiai.
Šio paveikslo nenusipirkau. Buvo per brangus tapytojo širdžiai. Nors ir stovi nepatogiai atremtas į sieną. Tapytojas vis už jo užkliūva. Gal tyčia taip pasidėjo. Gal čia viskas – tyčia. Kambaryje sklando didelis, prisirpęs terpentino debesis. Ant grindų – išdžiūvusios aliejinių dažų balutės. Iš drobių į mane žvilgčioja įvairaus dydžio akys. Ir mirkčioja, kai nematau. Magnetofonas spjaudosi džiazu. Net puodelis su atvėsusia kava dreba ant palangės. Tuščias molbertas, stovintis šalia, primena skeletą.
Dievaži, ar jis valgo? – pagalvoju. O tapytojas pakelia savo dešinę ranką ir iš užausio išsitraukia cigaretę, kuri kaipmat prilimpa prie apatinės jo lūpos. Spragt, spragt, spragt. Vakar nusipirkau, o jau miršta, kad jį kur. Iš plačių šnervių pasklidę violetiniai ir mėlyni dūmai pavirsta į violetinį ir mėlyną drakoną. Ilgo gyvenimo, sėkmės simbolis. Tapytojas jau raitojasi rankoves, imsis darbo. O aš tik nusiperku mažytį natiurmortą ir išbėgu į gatvę. Neatlaikau tų mirkčiojančių akių.
Toks paveikslas nusitapė mano galvoje, mąstant apie žmogų, kuris tapo. Nuoplaišos iš filmų, knygų, pokalbių nuogirdos, pažintys, gyvenimiškos ir muziejinės patirtys, mitai ir legendos, viskas riebiais, gal kiek paklaikusiais potėpiais sugulė ir sustingo. Panašiai kaip Edvardo Munko darbuose.
O jeigu tapytojas būtų dar ir tėtis?
Paskambinau Artūrui ir, kai jis man pasakojo apie savo tėtį Albertą, iš telefono liejosi švelni akvarelė. Tuo metu stovėjau po milžiniška liepa, slėpiausi nuo lietaus. Užsimerkiau ir, klausydamasi Artūro žodžių, pamačiau vyrą, stovintį pievoje. Joje dar ganėsi avys ir karvės, bėgiojo basakojis vaikas. Rankoje vyras laikė teptuką. Mano batai pamažu ėmė drėkti nuo stiprėjančio lietaus, o pieva – grėsmingai tvinti. Tada vyras mostelėjo teptuku ir atsirado laivas. Pastelinis Nojaus laivas. Vaizduotėje aš pamačiau vyrą, kuris tapydamas išsigelbėjo.
Albertą irgi pašaukė. Šaukė garsiau už tuometinę santvarką, garsiau už abejones ir kitus demonus. Ir jis įsiklausė. Jau ne vienerius metus pasiima molbertą, dažų, pakeleivį ir vyksta į gamtą. Pilnas gyvybės Nojaus laivas. Kol Albertas tapo, pakeleivis, kaip sako Artūras, ganosi aplink. Įsivaizduoju. Dar Artūras sako, kad tokios išvykos drauge juodu – tėvą ir sūnų – suartino.
Alberto kolekcijoje yra ir miesto vaizdų – kartais jis mėgsta pasistatyti molbertą kur nors senamiestyje. Tapo, kartais šnekteli su praeiviais ir, greičiausiai to nė nenujausdamas, pats įsilieja į senų mūrų scenografiją.
Tiesa, paskutinis štrichas: Albertas dirba statybose. Tačiau jo paveiksluose šito nesimato.
Platonas sakė, kad visa žmogaus kūryba tėra bandymai imituoti pasaulį. Įdomu, ką apie tai pasakytų žmogus, prieš maždaug 40 tūkst. metų nupiešęs Altamiros bulius.
Čia yra vietos Alberto paveikslui „Ryto kvapai“. Parinkau šį darbą, nes jis labai patinka Artūrui. Ir dar. Spalvos tikrai turi kažką bendro su kvapais. Tapyba kvepia ne tik terpentinu.
Redaktorė: Aira Niauronytė