Po darbo grįžusi namo Laima rado tik degėsius: visko netekusi pamatė, kas iš tiesų yra brangiausia

Visur gerai, bet namuose geriausia – dažnas grįždamas namo yra bent kartą prisiminęs šią seną patarlę. Tačiau tikrąją šių žodžių prasmę turbūt geriausiai supranta tik tie, kurie žino, ką reiškia visko netekti ir neturėti kur grįžti. Metų metus puoselėtų namų gaisre netekusi Kaišiadorių rajono gyventoja Laima Jakonienė buvo priversta viską pradėti iš naujo, kai liepsnos visą jos turtą pavertė pelenais. Praėjus metams po skaudžios nelaimės, moteris teigia supratusi, jog to, kas iš tiesų yra brangiausia, gaisras iš jos neatėmė.

Iš namų neliko nieko: nespėjo išsinešti nė vieno daikto

Kaip ir įprastai, pernai metų vasario 9 dieną Laima išvyko į darbą maisto pramonėje, gamybos skyriuje. Baigusi darbus, grįžo namo – tačiau to, ką būtų galima vadinti namais, ten jau nebebuvo.

Lemtingą trečiadienio vakarą, apie 19 valandą, Kaišiadorių rajone esančiame Vladipolio kaime ugnis pasiglemžė namą ir viską, ką jame šeima saugojo metų metus.

„Išvažiavau į darbą, o kai grįžau – nieko neradau. Kaip išvažiavau stovinti, tokia ir likau. Ir nieko jau negalėjau padaryt, nieko išsinešti. Juk viskas sudegė“, – prisimena moteris.

Degantį kaminą tą vakarą pastebėjo namuose buvęs Laimos sūnus, kuris iškart apie nelaimę pranešė ugniagesiams. Gesinti liepsnų siaurais ir sunkiai įveikiamais kaimo keliais suskubo Kaišiadorių, Kruonio ir Stakliškių ugniagesių ekipažai.

Tačiau ugnis buvo greitesnė. Ugniagesiams atvykus, rąstinis namas jau buvo be stogo, o perdanga ir sienos skendėjo atviroje liepsnoje.

Išvydusi, kas liko iš namo po gaisro, Laima nežinojo, kaip teks pradėti gyvenimą iš naujo. „Buvo šokas“, – prisimindama nelaimės dieną, moteris sunkiai renka žodžius.

Viskas iš naujo: šiandien jau turi vietą, kurią gali vadinti namais

Nors gaisre šeima neteko viso užgyvento turto, Laima pripažįsta, kad tai, kas svarbiausia – liko, nes jie turėjo vienas kitą. Nelaimės sukrėsti artimieji ne tik priėmė šeimą apsistoti savo namuose, bet ir ištiesė pagalbos ranką rinkdami finansinę paramą, rūbus ir kitus būtiniausius daiktus naujam gyvenimui pradėti.

„Iš pradžių pas seserį buvome, paskui priėmė pusseserė. Iki balandžio mėnesio gyvenome Palemone. Pusantro mėnesio praleidome pas artimuosius, kol patys galėjome atsistoti ant kojų“, – sako Laima.

Sutvarkiusi degėsiais virtusius buvusius namus ir padariusi pertrauką mintims susidėlioti, pernai metų pavasarį šeima atvertė naują gyvenimo lapą.

Nors nuo nelaimės praėjo kiek daugiau nei metai, Laima džiaugiasi, kad šiandien jau turi vietą, kurią ir vėl gali vadinti namais. „Už tuos pinigus, kuriuos gavome iš draudimo, nusipirkome butą. Vėliau sodyboje pasistatėme namelį. Kol kas taip ir gyvenam“, – apie naują pradžią kalba ji.

Laima pripažįsta, jog gaisras – nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti. „Esame kažkiek emociškai atsitiesę po tos nelaimės, bet ji vis tiek lydi. Būna, kažką darai, ir prisimeni tą įvykį. Tiek tuose namuose buvo pragyventa, tiek užgyventa – aišku, kad visko gaila, kartais taip norisi sugrįžti atgal. Bet dabar ten jau nieko nėra“, – sako Laima.

Nepaisant to, jog kartais dar aplanko nemalonūs prisiminimai, moteris gali pasakyti, kad šiandien šeima jaučiasi ramiau. Laima įsitikinusi – nors gaisras iš jos atėmė viską, to, kas iš tikrųjų yra svarbiausia, jis nepasiėmė. „Svarbiausia tai, kad visi likome sveiki ir gyvi. Kaip sakoma – namai yra ten, kur gyveni“, – sako ji.