Savižudybės Lietuvoje: statistika ir faktai
Ar žinojote, kad viena savižudybė paliečia bent šešis kitus žmones, tarp jų – šeimos narius ir artimus nusižudžiusiojo draugus? Birželio mėnesį atlikta apklausa rodo, kad daugelis žmonių per pastaruosius metus susidūrė su artimaisiais, kurie kalbėjo apie „nenorą gyventi“, „nepakeliamas problemas“ ar „vilties nebuvimą“. 7% apklaustųjų teigė, kad per pastaruosius metus jų aplinkoje buvo asmenų, kalbėjusių šiomis temomis, o dar 7% su tuo susidūrė per paskutinius 2–5 metus. Dažniausiai su tokiomis temomis susiduria jauni žmonės, miestų gyventojai ir žmonės su aukštuoju išsilavinimu. Tokios statistikos atspindi, kad mintys apie savižudybę nėra tokios retos, kaip kartais manoma. Be to, Lietuvoje 2022 metais buvo užregistruota 659 savižudybės atvejai, o per pastaruosius penkerius metus savižudybių skaičius svyravo nuo 600 iki 700 atvejų per metus. Nors visame pasaulyje savižudybių skaičius pastaraisiais metais stabiliai auga, Lietuva išlieka tarp šalių, kuriose savižudybių rodiklis yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad Lietuva susiduria su sudėtinga situacija, kuriai būtina skirti dėmesio ir išteklių.
Rizikos grupės
Kai kurios visuomenės grupės yra labiau pažeidžiamos nei kitos. Tai gali būti jauni žmonės, gyvenantys miestuose, asmenys, susiduriantys su psichikos sveikatos problemomis ar socialine izoliacija, taip pat patiriantys ilgalaikį stresą dėl šeimyninių problemų, patyčių ar finansinių sunkumų. Ypač svarbu suprasti, kad savižudybės mintys dažniau kyla tiems, kurie negauna reikiamos emocinės paramos arba susiduria su nepakenčiamais jausmais, kai visos problemos kaupiasi ir nebėra iš ko semtis vilties.
Mitai ir realybė
Savižudybė vis dar yra apgaubta įvairiomis stigmos formomis, kurios gali apsunkinti pagalbos ieškojimą ir pateikimą. Visuomenėje vyrauja keletas pavojingų mitų, kurie turi būti išsklaidyti siekiant efektyviai spręsti šią problemą:
„Savižudybė yra silpnumo ženklas“ – vienas dažniausių mitų. Tikėjimas, kad nusižudžiusieji ar bandantys nusižudyti yra silpni, labai apsunkina pagalbos prašymą. Realybėje savižudybė dažnai kyla dėl stiprių vidinių kovų, ilgalaikės psichinės kančios ir įvairių veiksnių, kurie sukelia nevilties jausmą.
„Apie savižudybes nereikia kalbėti“ – kai kurie mano, kad kalbėjimas apie savižudybes gali paskatinti žmones imtis šio veiksmo. Tačiau tyrimai rodo, kad atviras pokalbis apie jausmus ir savižudybės mintis gali padėti žmogui jaustis išklausytam ir sumažinti vidinę įtampą.
„Žmonės, kalbantys apie savižudybę, tik nori dėmesio“ – tai vienas labiausiai paplitusių mitų. Daugelis žmonių, kurie kalba apie savo savižudybės mintis, iš tiesų siunčia pagalbos signalus. Toks elgesys dažnai reiškia, kad žmogus yra krizėje ir ieško pagalbos būdų.
„Nusižudo tik žmonės, kurie turi psichikos ligų“ – nors psichikos sveikatos problemos, tokios kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, dažnai susijusios su savižudybės rizika, tai nėra vienintelė priežastis. Socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir kiti veiksniai taip pat gali turėti didelę įtaką.
„Savižudybė yra neišvengiama“ – klaidinga manyti, kad žmogus, turintis savižudiškų minčių, yra pasmerktas tokiam likimui. Laiku suteikta pagalba ir emocinė parama gali pakeisti situaciją ir suteikti žmogui vilties bei įveikimo strategijų.
Šie mitai ir stigma trukdo žmonėms kalbėti apie savo jausmus ir ieškoti pagalbos. Kad galėtume mažinti savižudybių skaičių, turime keisti požiūrį į šią problemą, skatinti atvirą dialogą ir pasitelkti bendruomenę, kuri būtų palaikanti, suprantanti ir atvira pagalbai.
Savižudybės priežastys
Savižudybės nėra nulemta tik viena priežastimi. Tai daugiafaktorinis reiškinys, kuris dažnai apima psichologinius, socialinius ir aplinkos veiksnius. Psichikos sveikatos problemos, tokios kaip depresija, nerimas ar kitokie sutrikimai, yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių. Tačiau ir socialinė izoliacija, šeimyniniai konfliktai, patyčios, finansiniai sunkumai gali stipriai prisidėti prie savižudybės rizikos. Sunkūs išgyvenimai kaupiasi tarsi lašai pilnoje stiklinėje – kai jų pasidaro per daug, žmogui gali atrodyti, kad vienintelė išeitis yra pasitraukti.
Savižudybės ženklai
Atpažinti žmogų, kuris gali galvoti apie savižudybę, galima pagal tam tikrus elgesio, kalbos ir emocinius pokyčius. Dažnai žmonės, kenčiantys nuo minčių apie savižudybę, ima izoliuotis, elgtis kitaip nei įprasta – pvz., atsisako veiklų, kurios anksčiau juos džiugino, ar net ima dovanoti savo daiktus. Kalboje galima pastebėti tokius ženklus, kaip kalbėjimas apie neviltį, „nenorą gyventi“ ar „nematomą ateitį“. Emocijos taip pat gali kardinaliai pasikeisti – žmogus gali pasidaryti irzlus, niūrus arba, atvirkščiai, po ilgo depresijos periodo staiga parodyti neįprastą ramybę ir laimę, kas kartais reiškia, jog jis priėmė sprendimą nusižudyti.
Kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę?
Išklausykite. Kartais geriausias dalykas, kurį galite padaryti, yra tiesiog išklausyti žmogų be jokio kritikos ar teismo jausmo.
Kalbėkite atvirai. Nebijokite užduoti tiesių klausimų apie savižudybės mintis. Tokios temos gali būti nemalonios, bet svarbios – drąsinimas kalbėti apie jausmus gali padėti žmogui atverti širdį.
Ieškokite pagalbos. Svarbu, kad žmogus suprastų, jog jam gali padėti specialistai, ir jūs galite paskatinti jį kreiptis pagalbos.
Saugokite žmogų. Jei manote, kad žmogus yra tiesioginiame pavojuje, turėtumėte imtis veiksmų – galbūt kreiptis į pagalbos liniją ar kitą tarnybą.
Kur kreiptis pagalbos?
Lietuvoje veikia įvairios paramos linijos, kuriose žmonės gali gauti pagalbą bet kuriuo paros metu:
Jaunimo linija: 8 800 28888
Psichikos sveikatos centrai: teikia konsultacijas ir gydymą
Krizės intervencijos centrai: padeda žmonėms, patyrusiems krizę
Būti šalia ir padėti, kai žmonės to labiausiai reikia, gali išgelbėti gyvybes. Visuomenė turi žinoti, kad savižudybė nėra neišvengiama, ir kad visada yra viltis, kad padedant vienas kitam, galime išgyventi sunkius laikus kartu.
Savižudybės yra sudėtinga ir skaudi tema, kuri reikalauja atviros diskusijos ir veiksmų. Supratimas, edukacija ir aktyvi visuomenės dalyvavimas gali padėti sumažinti savižudybių skaičių ir suteikti žmonėms vilties. Neleiskime, kad stigma ir baimė nutildytų mus – kalbėkime apie savižudybę, pripažinkime ją kaip rimtą visuomenės sveikatos problemą ir teikime paramą tiems, kam jos reikia.