Kol socialiniuose tinkluose kiti demonstruoja prabangias mašinas, idealiai sutvarkytus namus, naujas sukneles ir batelius, R. Mikelkevičiūtė rodo visai kitokią kasdienybę. Pati juokiasi, kad pademonstruoti išpuoselėtų namų, kuomet juose tiek gyvūnų, tiesiog negali – prašmatnūs natūralaus medžio laiptai ryškiai pažymėti augintinių nagais, apgraužtų daiktų skaičiuoti net neverta, o robotai čia dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
„Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be gyvūnų, ypač, jei šeimoje yra vaikų. Gyvūnai ugdo empatiją, moko rūpintis, mylėti, dalintis“, – sako Rūta, kurios namuose šiuo metu gyvena trys šunys – iš prieglaudos atkeliavę Atas, Gilė ir jauniausiasis Bugas.
Beglobiams gyvūnams namuose visuomet rasdavo vietos
„Viskas ateina iš šeimos, taip pat ir meilė gyvūnams, – sako Rūta. – Prisimenu, tarsi dabar buvę, kaip aš, gal trimetė, kaime pas močiutę bučiuoju bedantį katiną Pūkį, o jam net seilės tįsta. Visi močiutės gyvūnai buvo priglaustukai – kažkaip jie žinodavo, kur ateiti. Čia vietos rasdavo kiekvienas“.
Pirmąjį savo pačios augintinį – vilkšunį – dar paauglystėje R. Mikelkevičiūtė nusipirko už sutaupytus pinigus ir paslapčia parsinešė namo. Šiai veislei prisipažįsta ir dabar jaučianti begalinę simpatiją, mat šuo buvo itin protingas ir paklusnus, ryškaus ir tvirto charakterio. Rūta prisimena, kaip išvežtas kelioms dienoms pasisvečiuoti pas klasioką šuo baisingai įsižeidė ir kone savaitę ignoravo šeimininkę, aiškiai parodydamas savo nepasitenkinimą.
Vienas augintinis, net ir išties įspūdingų gabaritų, namuose tikrai ne riba. Kaimynai žinojo, kad Rūtos šeima priglaus ir pasirūpins beglobiais, tad kompaniją vilkšuniui netrukus papildė kaimynų atnešta mažytė vos kelių mėnesių seterė, kurią kažkas išmetė tiesiog į šiukšlių konteinerį. Visai netrukus mažylė išaugo į tikrą dičkę, stotu nė kiek nenusileidžiančią namuose jau buvusiam aviganiui.
„Įsivaizduokit – bute du dideli šunys ir dar katinas, kurį taip pat iš lauko parsinešiau namo. Tiesiog neįtikėtina, kas ten vykdavo. Kai mūsų nebūdavo, kažkokiu būdu šunys sugebėdavo atstumti virtuvės stalą, atsidaryti spintelę ir po visus namus išbarstyti miltus. Namuose būdavo nuolatinės gaudynės, o apie tvarką nėra net ką kalbėti – seterė nuplėšė dalį tapetų suremontuotuose namuose. Kartą mamai jau trūko kantrybė, ji atsisėdo prie stalo ir pasakė – arba jie, arba aš!“, – juokiasi R. Mikelkevičiūtė.
Buvo nuspręsta, kad pas senelius į kaimą keliaus seterė – ten jau gyveno viena priglausta tos pačios veislės kalytė. „Ponios“, kaip jas vadina Rūta, kiekvieną rytą kartu su močiute gerdavo kavą – kiekviena gaudavo savo puodelį, pagardintą kondensuotu pienu.
Šunų paradui namuose vadovauja kalytė
Ir dabartiniuose namuose visi augintiniai – ne veisliniai, o atkeliavę iš prieglaudų. Vyriausiąjį Atą parsivežė Rūtos vyras, augintinį išsirinkęs tiesiog pagal nuotrauką prieglaudos internetinėje svetainėje. O šuo – jau du kartus grąžintas kitų, anksčiau jį priglaudusių, šeimų. Rūta pasakoja, kad Atui net ir šunų dresūros pamokose nebuvo lengva – tokio šiaurietiško charakterio šis haskio mišrūnas.
„Nusprendėme, kad ne visiems mūsų augintiniams gal ir reikia to universitetinio išsilavinimo, pakaks ir geros širdies, – juokiasi Rūta ir atvirauja, kad pagalbą beglobiams gyvūnams laiko tam tikra savo misija, kurioje mato prasmę. – Man nereikia šuns, kuriuo galėčiau pasididžiuoti ir visiems parodyti, kokios jis išskirtinės veislės, kiek kainavo ar kiek parodų laimėjo. Man reikia draugo ir šeimos nario. Šunys iš veislynų visuomet atras savo namus, o patekusiems į prieglaudą reikia padėti.“
Santykių aiškinimosi tarp augintinių namuose beveik nebūna – visam paradui be žodžių vadovauja kalytė Gilė. Užtenka pakelti galvą ir pažiūrėti į patinų pusę – supratę nebylų draudimą, jie net kojos nežengia į tą kambarį be leidimo.
O štai su tvarkos palaikymu situacija sudėtingesnė – namų augalai apgyvendinti narvuose, antraip vargiai ar išgyventų. O apie idealią pievelę ar visuomet švarias grindis galima tik pasvajoti. Sukti dėl to galvos šeimininkai tikrai nesiruošia ir vadovaujasi paprastu požiūriu – arba laimingi, arba tvarkingi.
Kol šeimininkai ilsisi, augintiniams taip pat tikros atostogos
Prekybos tinklo „Iki“ ambasadorė R. Mikelkevičiūtė prisipažįsta augintinių maistu nuo stalo nelepinanti, tačiau apsipirkdama pagundai neatsispiria ir kartais nudžiugina augintinius naujais žaislais.
Vis dėlto, kol šeimininkai keliauja ir poilsiauja, keturkojai taip pat mėgaujasi gurmaniškomis atostogomis – juos prižiūri Rūtos tėtis. Kai grįžta šeimininkai, „anūkai“ būna gerokai pastambėję.
„Neseniai atostogavome beveik pusantro mėnesio, o visą tą laiką mūsų namuose šunis prižiūrėjo mano tėtis. Įprastai savo šunis maitinu sausu maistu, o grįžus iš kelionės – netikėtumas. Šunys savo ėdalo net nepaliečia, žiūri į akis ir laukia. Suprask, duok kažką kito.
Atostogos jiems, akivaizdu, buvo tikrai geros – ir varškytės, ir dešrytės nuo stalo paskanavo. Kai dar turėjome taksiukę Bruknę, jai irgi kliuvo „senelių meilės“ – po 10 dienų šuo kaip dešrainis atrodydavo! Bet tam seneliai ir reikalingi, kad lepintų ir mylėtų“, – sako „Iki“ ambasadorė R. Mikelkevičiūtė.