Turguje už prekystalio – ir perkopus devyniasdešimtmetį

Panevėžietei 92-ejų Janinai Mulevičienei dar per anksti atsiduoti poilsiui. Daug metų vyriausiąja ekonomiste išdirbusi Janina pastaruosius dvidešimt septynerius metus kas rytą skuba į Panevėžio centrinį turgų, čia ant prekystalio išdėlioja vyrams skirtas prekes ir laukia pirkėjų. Ji – vyriausia turgaus prekeivė, nė kiek nenusiteikusi atsisakyti labiau gyvenimo būdu nei verslu tapusio tokio darbo.

Ekonomistė – į turgų

Turgaus prekeive J. Mulevičienė tapo sulaukusi 65-erių. Už turgaus prekystalio ji atsistojo baigusi karjerą tuomečiame Panevėžio apskrities pašte, kur darbavosi vyriausiąja ekonomiste.

„Būčiau dirbusi pašte ir toliau, jei ne tų dienų įstatymai, kurie, kiek žinau, galioja ir dabar – sulaukusius 65-erių valstybės tarnautojus priversdavo išeiti iš darbo. O aš jau ir taip dešimt metų buvau pensininkė, užsibuvusi darbe“, – pasakoja J. Mulevičienė.

Janina prisipažįsta su paštu atsisveikinusi nenoriai – jautėsi galinti dirbti. Tad, gavusi išeitinę išmoką, Vilniaus Gariūnų turguje prisipirko vyriškų prekių ir pasuko į Panevėžio turgų.

Janina teigia, kad geriausi ir pelningiausi metai turguje buvo tuomet, kai, pasikeitus santvarkoms, Lietuva atgavo laisvę. Visgi ji prekybininkės kelią pradėjo kiek vėliau, kai prekybos mastai jau buvo sumenkę.

„Pradėjusi prekiauti per mėnesį turguje daugiau uždirbdavau, nei gaudavau pensijos“, – pamena J. Mulevičienė. Dabar toks darbas turguje, sako senjorė, jai – labiau žmonėjimasis, dienų įprasminimas nei uždarbis.

„Mano prekybos pelnas per mėnesį – vos 200, o labai retai – 300 eurų“, – neslepia pašnekovė.