Po motociklo avarijos įgyta negalia ne tik nesustabdė, veiklos šiandien per akis
Dano preciziškai kurtas profesinis gyvenimas po motociklo avarijos rodės subyrėjo į šipulius. Jos metu pažeistas dešinės rankos nervas, dėl ko jis nebegali jos valdyti. Danas buvo tik gavęs leitenanto laipsnį.
Atrodytų, kad kitam gyvenimas galėtų sugriūti ar tapti nepakeliamu, bet tik ne Danui. Veiklus vyras nutarė studijuoti kitą profesiją, tapo fotografu, aktyviai sportuoja, įkūrė neįgaliųjų sporto klubą, tapo neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionu ir prizininku įvairiausiose varžybose tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Šalies prezidentas jį yra apdovanojęs Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Aktyvaus vyro veiklas ir pasiekimus galima vardinti be perstojo.
Pats D. Sodaitis sako, kad ir geriausias planas keičiasi po pirmojo šūvio. Tad po traumos reikėjo ieškoti integracijos, o ji buvo paprasta, tiesiog reikėjo eiti į priekį. Gynyba po praradimo buvo puolimas. Pradėjau studijuoti reklamos vadybą, kur susipažino su terapeute Vilija Bičiūnaite, ir kuri jam labai padėjo nelengvu metu.
„Studijų metu pradėjau galvoti apie fotografiją, ji tapo pagrindiniu mano gyvenimo varikliu, kuris sąlyginai yra kaip karyba, tai yra ieškojimas iššūkių, sprendimų, saviugda tik per meninę išraišką“, – sako Danas.
Paklausus, kaip pradėjus dirbti, į jį žiūrėjo klientai, ar darė kažkokių nuolaidų, ar buvo sutrikusių, nepasitikėjimo, Danas atsako, kad labai puikiai išsisuko iš šios situacijos, save iškart kitaip pristatydamas visai kitaip, duodamas pavyzdį: „Įsivaizduokite du ruošiamus kiaušinio patiekalus: vieną eilinį kiaušinį, keptą namuose, o kitą – benedikto kiaušinį, paruoštą geriausiame restorane.
Kiekvieno vertinimas, aišku, yra skirtingas kas skaniau, bet mano pozicionavimas buvo kaip benedikto. Tai padėjo nežlugdyti ir nesugniuždyti pačiam savęs, kad aš esu prastesnis už kitus, nes turiu negalią, o klientams nekelti to klausimo, kad tai yra paprastas kiaušinis, kurį galima išsikepti namuose“.
Danas sako, kad visuomet turėjo ryžtą, atkaklumą, verslumą, bet jis labai džiaugiasi, kad susipažino su terapeute, kurios pagalba bei metodikos labai prisidėjo prie išgryninimo, kas esi, kokias savybes turi, tiesiog padėjo atrasti save iš naujo.
„Asmeninių emocijų ir minčių suvaldymas bei parengimas – visa tai tarsi susijungė į vientisą darinį, kuris mane padarė tokiu, koks aš esu šiandien.“ – sako Danas.
Reikia ne tik išmokti duoti, bet ir mokėti priimti
„Žmonės šiandien iš tikrųjų tampa sąmoningesni, supranta savo trukumus ir privalumus, labai gerai žino, ko jiems reikia, kad jie tobulėtų ir augtų. Tai labai gera žinia, kadangi ne visi pardavėjai vienodai parduos ir ne visi vadovai vienodai vadovaus – tai priklausys nuo jų asmenybės, kuri išsivystė kaip atsakas į šiuos suvokimus. Todėl svarbu save pažinti, nes tai įgalins geriau atrasti savo vietą po korporatyvine saule“, – sako Dano įvardinta dr. Vilija Bičiūnaitė, kuri „WorkThera“ įmonės vedamoji terapeutė, vadybos psichologė, gyvenanti ir dirbanti JAV ties darbuotojo identitetu, padeda įveikti psichologinius blokus ir pasiekti su darbu susijusius tikslus, įmonėms ir jų darbuotojams galimybę atrasti savo potencialą, optimizuoti savo veiklą ir tvariai augti.
Terapeutė sako, kad jos požiūris grindžiamas atvirų klausimų uždavimu ir dialogo palengvinimu, o ne iš anksto nustatytų teorijų ar modelių primetimu. Šį metodą ji vadina korporatyvine terapija ir sėkmingai pritaiko įvairiose verslo aplinkose – nuo bankininkystės iki sporto, nuo Europos iki Azijos iki Vidurinių Rytų šalių.
Paklausta, kaip šiandien visuomenė ir darbdaviai priima žmones su negaliomis, dr. V. Bičiūnaitė pastebi, kad visgi pokyčiai tiek verslo pasaulyje, tiek pasaulyje plačiąja prasme neįvyksta pernakt: „Žmonių su negaliomis integracija į visuomenę turi prasidėti kuo anksčiau. Idealiu atveju, jie turėtų būti šalia mūsų visą laiką – nuo darželio, mokyklos, laisvalaikio aplinkos iki darbo. Tai padėtų ne tik tiems žmonėms, tačiau ir juos priimantiems žmonėms, kadangi reikia išmokti ne tik duoti, bet ir priimti. Iš tikrųjų, mokėjimas priimti yra pamirštas įgūdis, kuris labai praverčia derybose, aptarnavimo sferoje ir daugybėje kitų verslų kasdienybėje“.
Reiktų pradėti nuo „inventorizacijos“ ir atsakymų į kelis esminius klausimus
Į klausimą, kaip padėti žmogui, kuris buvo sėkmingas profesinėje srityje ar iš esmės dirbantis kasdien, patiria rimtą fizinę traumą, tarkime, nebevaldo kojų, praranda ranką, galbūt turi kitų rimtų pasekmių, ir negali jaustis pilnavertiškai ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir profesiniame, dr. V. Bičiūnaitė atsako, kad problema ta, kad dažniausiai žmonių su negalia adaptacija darbo rinkoje yra taip pat fizinė – įmonė gali finansuoti žmonių su negalia įvažiavimą į pastatą, suteikti daugiau reikalingų priemonių darbui. Tačiau mūsų kūnas yra neatsietas nuo psichologijos, ir tokios adaptacijos retai kada pakanka. Tiek pačiam darbuotojui, tiek jo kolegoms kyla daugybė neatsakytų klausimų – kaip reaguoti, kiek padėti. Ir surasti atsakymus į šiuos klausimus patiems darbuotojams užtrunka.
„Nustebinsiu, tačiau visos traumos palydimos psichologinės traumos – net ir grynai fizinės. Žmonės bijo, kad juos atleis, kolegos bijo, kad šie grįžę nepajėgs „pavežti“ tiek, kiek anksčiau – ir todėl jiems teks „kompensuoti“ ir už juos dirbti. Tai gali sukelti pyktį, nesveiką konkurenciją darbe ir daugybę kitų emocinių problemų bei negatyvių minčių. Visas šis emocinis – mentalinis fonas atima resursus iš tiesioginio žmonių darbo, taip nukenčia visi – tiek įmonė, tiek darbuotojai“, – pastebi terapeutė.
O norint atsitiesti po traumų, netekimų, pasak dr. V. Bičiūnaitės, reikia pradėti nuo „inventorizacijos“ – kas liko, kas prarasta, ko trūksta. Tam dažniausiai reikalinga pagalba, kadangi save iš šono pamatyti nėra lengva, ypač stresinėse situacijose. Adekvačiai pažiūrėjus į situaciją, galima pradėti „statyti“. Jos patarimas būtų pradėti nuo labai mažų ir lengvai pasiekiamų žingsnelių, kurie padės atgauti minimalų pasitikėjimą savimi, o tada jau galima vėl pradėti kelti sau ambicingus karjeros tikslus. Ir, nors jie bus kitokie, tačiau jie bus ambicingi ir autentiški – būtent tai, ko reikia žmogui būti laimingam darbe.
Terapeutė sako, kad reikia iš naujo įsivardyti, kas tu esi: „Žmonės labai dažnai pateikia savo profesiją, nors tai labiau būtų atsakymas į klausimą „Ką tu darai?“. Tai įrodo, kaip stipriai mūsų vadinamasis korporatyvinis identitetas įaugęs į mūsų asmeninį identitetą. Galu gale, juk darbe praleidžiame didžiąją savo gyvenimo laiko dalį.
Todėl siekiant atsitiesti darbe, reikia iš naujo pagalvoti, ką mėgstame, ko nenorime daryti, kokių profesinių ambicijų turime. Jei išvesti paralelę, sakyčiau, kad tai yra žmogaus (at)gimimas – kai atverčiame naują baltą lapą. Todėl tai ne tik krizė, bet taip pat ir galimybė viską pradėti iš naujo, tačiau jau su patirtimi – sąmoningai ir apgalvotai“.
Diversifikuota darbovietė yra ateities darbovietė
„Šeima vaidina svarbų vaidmenį žmogaus asmeniniame gyvenime. Darbiniame žmogaus gyvenime didelį vaidmenį atlieka darbo rinka – įmonės bei jų pasirengimas ir noras priimti „tokius“ žmones į darbą. Jei įmonės proaktyviai ir noriai kviečia „tokius“ darbuotojus pas save, tikrai atsiras norinčiųjų, kurie mielai sutiktų lavintis ir dar uždirbti jiems taip reikalingų pinigų. Augimas – didelė žmogaus motyvacija ir tie „kitokie“ žmonės taip pat šiam dėsniui paklūsta – mes augame, bręstame, mokomės – gyvename.
Žmogaus korporatyvinį identitetą formuoja darbinės patirtys, o asmeninį – asmeninės. Tačiau iš esmės jiems galioja tie patys dėsniai – motyvacijos, augimo, taip pat atsiribojimo, demotyvacijos ir daugybė kitų. Tad, jei norime integralios motyvuotos ir savimi pasitikinčios visuomenės, turime nepamiršti ir žmonių korporatyvinio identiteto ugdymo – per iniciatyvas su verslu“, – tuo įsitikinusi dr. V. Bičiūnaitė.
Terapeutė sako, kad diversifikuota darbovietė tai yra ateities darbovietė, todėl, kad kiekvienas „trūkumas“ žmoguje yra kompensuojamas, ir tai – puiki žinia verslui. Pavyzdžiui, kurtieji dažnai geriau mato, o aklieji geriau užuodžia. Lygiai taip pat autistiški žmonės, nors jie nėra socialūs ir socialinis įmonės gyvenimas jiems tiesiog trukdo, jie gali turėti neįtikėtinai gerų gebėjimų koncentruojant dėmesį, o ši savybė be galo svarbi analitinėse, kruopštumo reikalaujančiose pozicijose.
„Darbo rinkoje taip pat egzistuoja nekvalifikuoto darbo problema – didelė žmonių kaita ir demotyvacija. Tačiau pagalvokime, koks džiaugsmas yra dauno sindromą turinčiam asmeniui aptarnauti žmones, tarkims, restorane ar prie kasos aparato. O juk laimė sutikti žmogų yra bene pagrindinė gero vartotojų aptarnavimo savybė, tad ko mes laukiame“, – klausia dr. V. Bičiūnaitė.
Reikia klausti tiesiai šviesiai, kuo galima padėti
Paklausus, kaip darbdaviai ir kolegos turėtų elgtis su žmogumi, kuris nori dirbti, bet turi negalią ar sugrįžta į darbą, įgijęs negalią, koks elgesys būtų netinkamas ir kokie būtų patarimai, kaip integruoti žmogų, dr. V. Bičiūnaitė atkreipia dėmesį, kad didžiausia problema yra ta, kad įmonės klasifikuoja „kitokius“ žmones būtent taip, kad jie yra kitokie. Tačiau, pasak terapeutės, reikalas tas, kad jie taip pat yra lygiai tokie patys žmonės ir jų lūkesčiai, reakcijos bei pomėgiai irgi skiriasi. Todėl bandyti nuspėti, kaip reikėtų su „jais“ elgtis yra neįmanoma.
„Norint integruoti šiuos žmones į darbovietę, reiktų be jokios baimės jų klausti, kaip jie norėtų būti priimti, kas jiems nepriimtina ir ko jie pageidautų. Nežinia ir yra tai, kas sukelia daugiausiai problemų.
Dar vienas pastebėjimas apie integraciją yra tas, kad ji užtrunka laiko, ir reikėtų apie šį laikotarpį pagalvoti. Tiek į darbą sugrįžusiam žmogui, tiek jo kolegoms turėtų būti aišku, kiek laiko sis adaptacinis periodas truks, ir kas bus aptariama jo pabaigoje – krūvis, progresas ir panašiai“, – pataria terapeutė.
JAV diskutuojama, ar išvis integracija yra reikalinga
Paklausus, kaip žmonių su negalia integracija vyksta JAV, šioje šalyje gyvenanti dr. V. Bičiūnaitė sako, kad šiuo metu vyksta diskusija, ar integracijos iniciatyva išvis reikalinga: „Idėja ta, kad žmonių negalima dirbtinai skirstyti ar prioriterizuoti todėl, kad jie turi negalią. Viskas turi remtis objektyvumo kriterijais – kas yra geriausiai įgalintas atlikti funkciją, tas ir turėtų turėti prioritetą į darbo vietą.
Iš principo, ši idėja puiki. Vienintelė užduotis valstybei tuomet yra parengti „nematomus“ asmenis pagal jų taip vadinamas supergalias taip, kad jie taptų matomi – pavyzdžiui, būti profesionaliais analitikais be pažado būti puikiais kolegomis prie kavos. Kadangi analizė yra funkcija, o socialinis gyvenimas prie kavos nėra darbinė funkcija, negalima žmogaus diskriminuoti todėl, kad jis nemėgsta būti tarp kitų žmonių, kaip to dažnai nemėgsta autistiški žmonės.
Akivaizdu, kad socialinis darbo aspektas gali būti labai aktualus kitoje profesijoje, tad idėja yra ta, kad viskas turėtų būti „permatoma“, kad būtų suprantama ir padėtų „nematomiems“ tapti „matomiems“ tada, kada tai visoms šalims – tiek darbdaviui, tiek darbuotojui yra naudingiausia“.