Internete išplitęs vaizdo įrašas, kuriame ji sėdėdama vežimėlyje sukasi aplink metalinį stulpą, sulaukė beveik 10 milijonų peržiūrų „TikTok“ platformoje.
„Tikiu, kad šis šokis visiškai sujungia tave su tavo kūnu, – sakė ji, – ir nuolat meta tau iššūkį peržengti savo asmenines ribas.“ N. Alexandridou nusprendė neatskleisti priežasčių, sąlygojusių negalią, tačiau sako, kad „yra neįgali, kiek tik save prisimena“.
Ji, kaip ir daugybė sportininkų visame pasaulyje, griauna išankstinį nusistatymą prieš žmones su negalia. Panašiai kaip ir 2024 m. paralimpinių žaidynių sportininkai, pavyzdžiui, paralyžiuotas 24 metų kanadietis irkluotojas Jacobas Wassermannas, N. Alexandridou naudojasi savo, kaip šokėjos ant stulpo ir profesionalios krosfito atstovės, talentais, kad sporto pasaulyje griautų atskirties barjerus.
Dvylika kartų pasaulio šokių ant stulpo čempionė, 70-metė Greta Pontarelli iš Pietų Kalifornijos, anksčiau leidiniui „The New York Post“ sakė, kad šis sportas yra labai glaudžiai susijęs su įvairių žmonių įtrauktimi.
„Šokiai ant stulpo turi ką pasiūlyti kiekvienam“, – sakė amžiaus ir gravitacijos jėgos nepaisanti senjorė. „Tai sportas, reikalaujantis daug lankstumo ir jėgos.“
Ryžtas neleido pasiduoti
N. Alexandridou prisipažino, kad iš pradžių šis sportas buvo sunkus ir rodėsi, kad jai nepavyks. Tačiau ryžtas neleido pasiduoti. Su Dikaia ir Christina Papadimitriou pagalba, iš „House of Pole“, N. Alexandridou dabar nesiskiria nuo kitų ir yra laikoma lygiaverte šokėja kitoms moterims.
„Turėjau nemažai apribojimų atliekant pratimus, nes daugeliui jų reikia naudoti kojas“, – teigė N. Alexandridou. „Tačiau mano mokytojos nuolat ieškojo būdų ir kitokių pozų, kad man pavyktų. [...] Kiekvieną kartą vis tobulėju.“
Šokėjai gelbsti ir tai, kad pastaruosius aštuonerius metus ji profesionalai užsiima krosfitu.
„Krosfitas yra priežastis, dėl kurios atsibundu rytais, – pasakojo N. Aleksandridou. „Man pavyko tapti pirmąja negalios atstove iš Graikijos, dalyvavusia Europos krosfito varžybose.“
Trūksta visuomenės palaikymo
Vis dėlto, jos novatoriškas požiūris į gyvenimą ne visada vertinamas teigiamai.
„Dažniausiai sulaukiu neigiamų komentarų, kad apsimetinėju neįgalia arba kad mano negalia nėra tokia reikšminga“, – prisipažino N. Alexandridou pasakodama, kad taip žmonės mano pamatę, jog ji gali stovėti ir vaikščioti lazdelės pagalba.
„Nekaltinu jų, kad jie taip galvoja, nes jie nesupranta, kas yra negalia“, – sakė ji. „Tai, kas vyksta su mano kūnu, riboja mano galimybes, tačiau tai nėra kažkas svetimo, ką turėčiau aiškinti – tai yra įvairovės dalis.“
„Tai, kad galiu vaikščioti, nereiškia, kad negaliu naudotis neįgaliojo vežimėliu“, – pridūrė įtraukties šalininkė. „Neįgaliojo vežimėlis manęs nevaržo. Tai orumo įrankis. Tai mano emancipacija.“
N. Alexandridou pabrėžia, kad jos negalia nesuteikia jai galima laikyti įkvepiančia ikona.
„Nenoriu įkvėpti kitų vien dėl to, kad esu neįgali, – tvirtino ji. „Nekenčiu neįgaliųjų kūnų objektyvizavimo, siekiant įkvėpti žmones, neturinčius negalios.“
„Jei galiu jus kaip nors įkvėpti, noriu, kad padėtumėte mažinti [neįgaliųjų] kliūtis“, – pridūrė Alexandridou. „Kurkime visuomenę, kuri neatstumtų nė vieno žmogaus dėl to, kaip jis atrodo, mąsto ar elgiasi.“
Straipsnis parengtas pagal šią publikaciją: https://nypost.com/2024/08/12/lifestyle/im-a-wheelchair-pole-dancer-i-wont-let-my-disability-confine-me/?utm_source=chatgpt.com
