Tėvai vaikams su negalia ieško privačių mokyklų
Dviejų autistiškų vaikų mama pasakoja, kad dukra ir sūnus iš pradžių lankė privačią mokyklą, vėliau, pablogėjus finansinei padėčiai, perėjo į valstybinę. Po kurio laiko keleriais metais už brolį jaunesnė dukra sugrįžo į privačią, o jis liko pabaigti mokslų valstybinėje. Šiuo metu sūnus mokosi paskutinėje klasėje ir tai yra didžiausias šeimos nerimas. Apie jo patirtis mama kalbėjo daugiausia.
„Kai tik sūnus pradėjo lankyti privačią mokyklą, viskas buvo neblogai, nors tais laikais buvo sunku rasti tą, kuri priimtų vaiką su negalia. Pasakydavau, kad sūnus autistiškas, ir iškart nebėra nei vietų, nei specialistų, nesvarbu, kiek pinigų mokėtumei. Su valstybinėmis buvo dar blogiau. Dabar privačiose ugdymo įstaigose situacija nemažai pagerėjusi. Žinau daugybę pavyzdžių, kai tėvai, kurie gali sau leisti, veda vaikus su negalia į mažas privačias mokyklas ar darželius, nes ten ir klasės mažesnės, ir priemonių daugiau, ir tokių vaikų daugiau, ir mokytojai moka su jais dirbti, kitaip į juos žiūrima. Jos neturi tos valdiškos sistemos, kad turi būti taip ir ne kitaip, ten nėra patyčių arba jų mažai. Aišku, kai kurios privačios irgi nenori priimti vaikų su negalia, būna net ir dėl statuso, neva negi čia mokysis „nesveiki“ vaikai“, – pastebi moteris.
Nesupranta, kokių yra pokyčių, nes mokyklose ir toliau nieko nevyksta
Paklausus, kaip per tuos dvylika sūnaus mokslo metų kito sistema valstybinėse mokyklose, kalbant apie vaikų su negalia integraciją, pašnekovė atsako, kad niekas nepasikeitė. Galbūt kai kuriose kito į gerą pusę – yra tikrai puikių pavyzdžių, bet didžioji dauguma liko toje pačioje vietoje, kur buvo prieš daug metų, ir nenori nieko keisti.
„Kalbant apie įtraukųjį ugdymą, vis girdžiu, kad šiais metais neva vyksta kažkokie pokyčiai. Jūs man pasakykite, kokie jie. Vienintelis pokytis, kad mokykla negali atsisakyti vaikų su negalia. O kada ji galėjo? Pagal teritoriją vaiką privalo priimti. Kas čia per naujovė? Iš esmės 21 amžiuje valdžios žmonės nusprendė, kad negalima pasakyti „ne“ negalią turinčiam vaikui, kuris pagal savo galimybes gali mokytis. Tai nėra jokie pokyčiai. Kai vaikas ateina į mokyklą, štai ten pokyčių reikia. Priemonių nėra, pagalbos, kurios reikia, – nėra, pamokų valandų, kurių labai trūksta, neduoda, sumažintų klasių, kur vaikai galėtų mokytis, – nėra. Vaikai mokytojų stumdomi kaip ta karšta bulvė, niekam jų nereikia, niekas jų nenori mokyti, jie lyg raupsuotieji. Dar girdžiu, kaip gąsdinama, kad vaikai su negalia ateis į mokyklas ir muš normalius vaikus, nes jie juk visi agresyvūs. Jau nekalbu apie patyčias. Yra labai daug liūdnų istorijų tų šeimų, kurios augina vaikus su negalia, – kaip jos bando, kad jų vaikus edukuotų“, – kalba mama.
Ji taip pat sako girdinti viešų pasisakymų, kad visus tuos savo vaikus turėtume uždaryti į beprotnamius ar tiesiog paslėpti kur nors toli toli su visam, be mokslo, be nieko, kad tik jų niekas nematytų, negirdėtų ir kad jie netrukdytų likusiems sveikiems gyventi. „Vaikų su negalia gali gimti bet kam, net ir tiems, kurie šaukia, kad tie vaikai turi būti kur nors izoliuoti ir nelįstų su savo integracijomis, nes tuščias laikas juos mokyti. Visuomenei juk pačiai naudinga, kad vaikai su negalia mokytųsi, nes ateity valstybei nereiks ar gerokai mažiau reiks jais rūpintis, jie lengviau integruosis, bus naudingi. Yra nemažai gabių vaikų, nors ir turi specialiųjų poreikių, nereikia jų nurašyti“, – prašo išgirsti mama.
Sūnus mokosi mokykloje atskirtas nuo kitų, nors gali mokytis bendroje klasėje
Mama pasakoja sūnaus istoriją, kuomet iš privačios mokyklos vaikui teko pereiti į valstybinę. Ten pasimokęs perėjo į kitą mokyklą, ten mokosi ketverius metus.
„Kai sūnus mokėsi privačioje mokykloje, buvo nedidelė klasė, padėjėja pagelbėdavo, jei reikdavo nurimti ar ko iškart nesuprasdavo. Jautėmės patenkinti, vaikas visgi buvo mažas. Nepatyrė patyčių, progresavo, noriai eidavo. Su valstybinėmis mokyklomis nepalyginsi. Atsimenu, kai teko pereiti į valstybinę, – sūnus dėl ten patiriamo streso net nustojo kalbėti. Vaiko buvo neįmanoma atpažinti, mokykloje iš jo tyčiojosi, mokytojai ir vadovybė darė viską, kad jo neliktų. Ir savo pasiekė. Išėjome, nes daugiau tokiame beprotnamyje negalėjo vaikas būti“, – kalba moteris.
Pasak jos, kad sūnus atsigautų, vėl pradėtų kalbėti, nebijoti, bendrauti su mokytojais, daug dalykų turėjo padaryti, daug terapijų atlikti už mokyklos ribų.
„Atėjus į kitą mokyklą, iššūkių irgi buvo ir yra ne vienas. Bet pradžioje labai padėjo mokytojo padėjėja: eidavo su juo pasivaikščioti, kiek galėjo, padėjo socializuotis. Jis po truputį ėmė daryti tokius dalykus, kurių nedarė anksčiau, atsirado poreikis būti labiau savarankiškam. Sūnui labai svarbūs socialiniai įgūdžiai, jis negali išeiti iš namų vienas, gali būti tik savo ar mokyklos kieme. Dabar pasiekėme, kad nueitų iki automobilio ir pareitų.
Mokykloje jis nori bendrauti, jam liūdna vienam, pats siekia socializuotis, nėra agresyvus, tik turi papildomų poreikių, tiesiog reikia padėti susiorientuoti. Jis po truputį pradeda pasakoti apie patirtis, atranda tokius dalykus kaip taisyklės mokykloje. Kas kitiems vaikams aišku, jiems užtenka priminti, jam – ne. Mūsų švietimo sistemos tragedija, kad vaikas, prasimokęs 12 metų, neišsineša socialinių taisyklių, kad tik per didžiules kančias bent kažkiek padidino bendrų pamokų skaičių su klase. Aš nežinau, kaip jis mokysis universitete, jei dar baigs mokyklą. Jis tų taisyklių nežino ne dėl to, kad negalėjo, o dėl to, kad jam neleido jų išmokti“, – liūdnai kalba mama.
Ji paaiškina, kad iš pradžių sūnus mokėsi bendroje klasėje su kitais vaikais, bet atmosfera buvo nekokia, tad galvojo, kaip bent laikinai išspręsti kilusias problemas. Dėl nepalankios mokyklos aplinkos vaikas buvo įtrauktas į namų mokymą. Jis vyksta atskiroje klasėje, mokosi vienas su mokytojais, turi vos kelias pamokas su bendraklasiais. Mokykla nesutinka, kad vaikas visą laiką mokytųsi kartu su kitais, nors jis, pasak mamos, tą gali daryti, tik reikia padėti. Mama pasakoja, kad pavargsta kovoti ir kartais pagalvoja: gal ir gerai, kad mokosi atskirai, nes jeigu prasidėtų tokie dalykai kaip ankstesnėje mokykloje, sūnus neatlaikytų, o jiems tektų gerti raminamuosius. Bet vaikas šiandien neišmokęs gyventi tarp kitų bendraamžių, kitų vaikų taip, kaip būtų galėjęs, jei jam būtų padėję. Jam reikėjo integruotis į klasę, – juk toks tikslas ir yra, bet mokykla bijo, nenori, negali.
Viskas įmanoma, tik reikia noro ir pastangų
Į klausimą, kaip argumentuoja, kad vaikas negali mokytis su kitais, mokykla atsako, jog negali susitvarkyti su per didelėmis klasėmis, neturi pajėgumų, personalo, kompetencijos, todėl turi būti namų mokymas. „Atsimušinėja visaip, kaip tik įmanoma. Vienu metu jau pagalvojome, kad jei paliksime tą vaiką klasėje, tai jo nebeliks, – buvo košmariška situacija. Mokytojai nevaldo klasės, visiškai nežiūrima vaiko gerovės, psichologinės būklės, kaip jis jaučiasi pamokoje. Esu tikra, kad ne tik mano vaikas blogai jautėsi, be sutrikimų vaikai – taip pat. Tik kad mano sūnui labiau ta problema išsipučia, su didesniu jautrumu, nes yra autistiškas.“
Vaikino mama mano, kad viskas yra įmanoma, geri pavyzdžiai tai rodo, tik reikia daryti: „Nesuprantu, kur mes pasiklydome ir kur einame. Valstybė ir visuomenė kuriama nuo mokyklos suolo, tai yra investicija, kuri vėliau atsiperka. Ir nerasti mokykloje vaikui reikalingo psichologo, logopedo ar kitų paslaugų, kas jam priklauso pagal sutrikimą, ar nuolatinio padėjėjo, asistento visiems vaikams, kuriems to reikia, yra siaubingai neteisinga. Juk taip svarbu, kokioje aplinkoje vaikas mokosi, kiek jis socializuojasi, ar psichologiškai traumuojamas, ar yra patyčių, fizinio smurto. Būna, kad ne tik vaikai tyčiojasi iš kitokių vaikų, bet ir patys mokytojai.
Mes įsivaizduojame, kad tokiems vaikams reikia kažko ypatingo. Taip, sutinku, jie turi specialiųjų poreikių, jiems reikia tam tikrų dalykų, vieniems daugiau, kitiems mažiau, bet ir kitiems vaikams kažko reikia, ko nors kitokio nei visiems. Mes kiekvienas turime individualių poreikių. Visi mūsų vaikai yra ypatingi, ir kai vadinamas „nesveiku“, mokykloje atribojamas nuo kitų, tai yra skausminga. Visiems vaikams reikia gerovės mokykloje, nepaisant, kokie jie.“
Gyvena su siaubu dėl lietuvių kalbos egzamino
Paklausus mamos, kaip sūnui sekasi mokslai, atsako, kad puikiai mokosi anglų, matematikos, fizikos, chemijos, bet turi problemą dėl lietuvių kalbos ir dėl to, kad negauna papildomų pamokų: „Jis mokosi B lygiu lietuvių kalbą, nes jam tai pats sudėtingiausias dalykas. Ir kadangi mokosi tokiu lygiu, sūnui skiriama mažiau mokslo valandų. Jei mokytųsi A lygiu, skirtų daugiau. Tai kaip jis išmoks geriau, mokydamasis mažiau? Ar negalima skirti daugiau? Juk jis daugiau mokės. O dabar nurašomas be galimybės išmokti geriau. Nors dabartinė mokykla gana geranoriška, bet nuolat turiu paspausti, prižiūrėti, tikrinti, prašyti, nes yra chaosas. Jei nesužiūrėsime, vaikas nieko negaus, bet būna, kad negauna net ir tada, kai sužiūrime. Liūdna.“
Paklausus, kiek yra nerimo dėl lietuvių kalbos egzamino, kuris bus sūnui šiemet, mama atsako, kad gyvena su siaubu, nes dėl savo negalios jis negalėjo išreikšti jausmų, reflektuoti apie tekstą, tad mokėsi lietuvių kalbos kitaip – jam buvo pritaikyta kita programa, o štai egzaminus reiks laikyti tuos pačius kartu su visais.
„Džiaugiuosi, kad jam suteikė tokią galimybę, vertino pagal tai, ką gali, bet kaip jis išlaikys egzaminą iš to, ko nesimokė ir ko tiesiog dėl negalios negali padaryti? Mūsų padėtis tragiška, mokytojai gūžčioja pečiais. Jeigu sūnus neišlaikys lietuvių kalbos egzamino, negaus atestato. Kas tada? Jis gali to egzamino niekad neišlaikyti, tai apie kokius tolesnius mokslus kalbame, apie kokias integracijas? Kažkaip reikia išspręsti tokius dalykus, yra kitų šalių gerųjų praktikų. Pas mus švietimo srityje bėda. Nejaugi niekas iš specialistų negali paimti ir sutvarkyti vieną dieną taip, kad būtų aišku, kaip kas, o dabar – kasmetiniai pakeitimai ir pažadai. Tai gal reiktų pradėti dirbti? Kai dirbi profesionaliai ir atsakingai, tai viskas ir pavyksta“, – kalba susirūpinusi mama ir prideda, kad autistiškų vaikų daugėja, jie ateis į dvyliktas klases, kaip ir kiti vaikai su negalia, ir vieną dieną nieko nedarydami prieisime prie didžiulių problemų.
Mokytojai vadino durne, debile, vaikas bijo eiti į mokyklą
Kitos autistiškos mergaitės mama taip pat sako, kad mokyklos nesuinteresuotos nei priimti, nei užsiimti, nei mokyti vaikų su specialiaisiais poreikiais. Nori jų atsikratyti ir su jais nesusitvarko ne dėl to, kad negali, bet dėl to, kad nenori, nes priemonių yra.
Ji sako, kad teko pakovoti su mokytojais ir dėl to, kad dukrai buvo rašomi blogi pažymiai: „Oficialioje medicinos specialistų pažymoje įrašyta, kad jai negalima rašyti prastų pažymių, nes dingsta motyvacija, ji visai kitaip reaguoja. O jai nuo pat mokslo pradžios nuolat buvo rašomi dvejetai ir trejetai. Vėl kreipėmės į Pedagoginę tarnybą, kuri išduoda tas pažymas, tai ji dar kartą mokyklai pabrėžė, kad pagal jos dabartinę būklę negali būti rašomi blogi pažymiai.
Kitais metais, kai pabaigs šią progimnaziją, eisime į gimnaziją, ji noriai dukrą priims – jau kalbėjomės su jos vadovu. Kita mūsų dukra, kuri nėra autistiška, bet turi kitokių sutrikimų, ją lanko, perėjo pabaigusi šią. Sakė, kad labai ryškus skirtumas. Pradedant nuo to, kad joje nėra patyčių. Pats direktorius visiems – tiek vaikams, tiek personalui, tiek tėvams – pasakęs, kad jeigu tik išgirs, tai vaikai, o ir mokytojai, bus šalinami iš mokyklos. Klasė nuostabiai bendrauja, nei aš, nei dukra neturime nė vieno nusiskundimo.
Beje, šios mokyklos vadovas sakė puikiai žinantis, kad ugdymo įstaiga, į kurią dabar eina dukra, visuomet nori atsikratyti vaikų su negalia. Čia nėra jokia paslaptis. Žinoma atvejų, kaip padaroma, kad vaiko nusipurtytų. Beje, mokykla yra katalikiška, tad turėtų turėti pamatines vertybes, skiepyti jas ir vaikams. Deja.“
Mama su ašaromis pasakojo, kad šioje mokykloje jos mergaitę užgauliojo, žemino patys pedagogai pamokų metu: „Mokytoja dukrą prie visų klasiokų išvadino durne, debile. Ir taip – ne kartą. Kai sužinojau iš jos ir iš kitų vaikų, kad taip tikrai buvo, kreipiausi į vadovybę su klausimu, ar normalu šitaip viešai vaiką žeminti, ir net ne viešai, o iš esmės vadinti tokiais žodžiais? Gavau „katalikišką atsakymą“, kad „matyt, taip reikėjo pavadinti“. Aš buvau šokiruota. Užgauliojimų pilna ir iš kitų mokytojų, čia tik vienas pavyzdys. Tai jei mokytojas sau leidžia taip elgtis ir tai normalu, tuomet ir klasiokai ją gali užgaulioti, tą jau ir daro. Vaikas tąkart grįžo ir visą laiką verkė, nenorėjo eiti į mokyklą. Skaudu ne tik matyti traumuojamą vaiką, bet ir suprasti, kad nieko negali padaryti.“
Nepritaiko užduočių, negauna būtinų paslaugų
Paklausus, dėl kokių priežasčių pedagogai taip elgiasi, kas juos išveda iš pusiausvyros, mergaitės mama atsako, kad jie nesupranta, kodėl vaikas negali greičiau padaryti užduoties ar jos nesupranta.
„Galbūt tiesiog reikia normaliai paaiškinti. Vaikas juk ne specialiai taip daro. Mokytoja, pavyzdžiui, neatsižvelgdama į dukters diagnozę, liepė per mokslo metus perskaityti 20 knygų ir atsiskaityti. Dukra perskaitė pirmąją knygą, bet kai reikia papasakoti, ji negali. Skaitė tris kartus, savo akimis mačiau, kaip vaikas stengėsi, bet ir po trečio karto negalėjo papasakoti, nes nemoka reflektuoti teksto. Gavo trejetą. Mokytojai pasakiau, kad dukra ne nenori, o tiesiog negali, pasiūliau, galbūt kitokią užduotį galima duoti, o ji atšovė, kad visiems vienodas užduotis pateikia ir čia negali būti jokių išskirtinumų.
Mokykloje nėra sensorinio kambario, dukra negauna psichologo paslaugų, nors yra paskirta. Vienintelis dalykas, ką gauna, tai spec. pedagogo paslaugas, – jai padeda per kai kurias pamokas. Su specialistu dukra susidraugavusi, jokių nusiskundimų ar priekaištų jam niekada neturėjo. Reikalingų psichologo paslaugų kelerius metus negauna dėl to, kad specialistas yra vienas, o mokinių daug. Štai dar vienas „krikščioniškas“ vadovybės atsakymas“, – apie padėtį mokykloje pasakoja mama.
Mato dvi tendencijas
Kristinos Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkės, paklausus, kokią įtraukiojo ugdymo situaciją šiandien mato ir kaip vertina, ji atsako: „Ar per 10 metų sistema pasiruošė pasiūlyti autistiškam mokiniui kokybišką ugdymą bet kurioj įstaigoj? Tikrai ne. Mes matome dvi priešingas tendencijas. Turime mokyklų, kurios nuoširdžiai bando būti atviros visiems, mato mokinį ir mokosi atliepti jo poreikius, nes nėra vadovėlio, siūlančio atsakymus į visus klausimus. Kitoje pusėje yra mokyklos, kurios stengėsi nepriimti, o priėmusios rugsėjo 2 dieną siūlo namų mokymą. Tai rodo, kad mokykla nėra pasiruošusi keistis, nenori ieškoti ir priimti pagalbos, nors ją tikrai gali gauti. Tačiau ugdymo įstaigoms nėra jokių įpareigojimų imtis veiksmų, padėti vaikui.“
Kristina Košel-Patil sako, kad į juos kreipiasi nemažai tėvų, dažniausiai jie ieško pagalbos, kai situacija sudėtinga: „Mes dalinamės patirtimi – tiek bendruomenės, tiek savo, padedame parengti raštus, dalyvaujame posėdžiuose. Dažniau girdime neigiamą patirtį. Tačiau matome ir puikių sėkmingos įtraukties atvejų. Juos visus vienija keli dalykai – mokyklos komandos nuostatos, mokytojos, kurios mato vaiką, o ne diagnozę, švietimo pagalbos užtikrinimas. Tai ir yra įtraukties sėkmės paslaptis.“
Pasak valdybos pirmininkės, asociacija pastangas deda į užsienio sėkmingos patirties sklaidą, mokymų ir renginių organizavimą, leidinių ir knygų atsiradimą lietuvių kalba. Be to, jau penkerius metus mūsų šalyje ugdymo įstaigos gali gauti metodinę pagalbą dėl konkrečių autistiškų mokinių ugdymo. Ją teikia Lietuvos įtraukties švietimo srityje centro Autizmo spektro sutrikimų grupė.
Į klausimą, kaip padėti šeimoms, atsidūrusioms sunkiose situacijose, pašnekovė atsako, kad nėra bendro recepto, kuris tiktų visiems, nes situacijos, mokyklos ir vaikai labai skirtingi. Tam tikrais atvejais savivaldybės padeda šeimoms surasti sprendimą: kartais tai yra pokyčiai mokykloje, kartais – kita mokykla. „Deja, pasitaiko atvejų, kai šeima paliekama viena. Bendras patarimas būtų matyti savo vaiką, jo galias ir sunkumus bei ieškoti tokios įstaigos, kurioje vaikas jaustųsi saugus, laimingas ir visavertis bendruomenės narys“, – sako Kristina Košel-Patil.
Ministerija: tobulų sąlygų įtraukiajam ugdymui nėra
Paklausus, kaip šią situaciją mato Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, su šia tema dirbantys specialistai atsako, kad sprendimą, kokią mokyklą geriausia lankyti vaikui, pasitarę su specialistais, priima tėvai. Čia labai svarbus vaidmuo tenka savivaldybėms bei jų pedagoginėms psichologinėms tarnyboms, kurių rekomendacijomis remdamiesi tėvai gali svarstyti sprendimus, o mokyklos – organizuoti ugdymą, sudaryti individualius ugdymo planus, vertinti savo galimybes.
Pasak ministerijos specialistų, ilgametę įtraukiojo ugdymo patirtį turinčių valstybių praktika rodo, kad tobulų sąlygų įtraukiajam ugdymui nėra. Tai nuolatinis procesas. Pavyzdžiui, Norvegija nuolat tobulina savo sistemą ir susiduria su tais pačiais spręstinais klausimais kaip Lietuva – mokytojų kompetencijų ugdymas, proceso organizavimo problemos, neigiamos patirtys, išankstinės nuostatos bendruomenėse, ugdymo turinio pritaikymas, stiprintinas bendradarbiavimas tarp bendrojo ir specialaus ugdymo.
Ministerija pažymi, kad įtraukusis ugdymas yra procesas, kuris neturi baigtinio taško: mokinių, ugdytinių poreikių įvairovė didžiulė, švietimo įstaigoms neįmanoma iš anksto pasiruošti visiems atvejams. Kiekvienu atveju reikia ieškoti individualių sprendimų, tad svarbiausia yra nuolat stiprinti pedagogų kompetencijas, atsižvelgti į konkrečias situacijas, suburti švietimo pagalbos specialistų komandą, mokyklos administracijai sudaryti sąlygas pedagogams tobulintis, padėti jiems tinkamų metodinių priemonių.
Siekiant sėkmingai taikyti įtraukties principus švietimo įstaigose, labai svarbus mokyklų vadovų nusiteikimas, bendruomenės telkimas. Ko gero, vienas didžiausių iššūkių – vis dar dalies visuomenės ir net švietimo bendruomenės požiūris į negalią ar sutrikimą turinčius „tuos“ vaikus, trukdančius vieniems augti, kitiems dirbti. Įtrauktis – vertybinis procesas, sėkmei pasiekti labai reikalingas visos bendruomenės palaikymas, nuostatų pervertinimas. Jeigu pati bendruomenė nesiims iniciatyvos, kad keistųsi, netikės, nenorės, kad įtrauktis būtų sėkminga, nepadės jokie centrai, specialistai, priemonės ar pinigai.
Stebėdama kai kurių mokyklų ilgametį darbą šioje srityje ir pastaruosius metus besirengiančių ar jau taikančių įtraukiojo ugdymo principus švietimo įstaigų darbe, ministerija mato labai įvairių atvejų. Pastebi, kad geriau sekasi toms įstaigoms, kurios tiesiog imasi veikti, priima ir supranta įtraukties prasmę, kuriose yra aiški lyderystė ir vadovų vertybinės nuostatos, kuriose sudarytos sąlygos darbuotojams ugdyti reikiamus įgūdžius, skatinamas pokytis, numatytas veiksmų planas, sistemingai bendradarbiaujama tarpusavyje. Sekasi ir tiems, kurie yra inovatyvūs, pasirengę taikyti kitokius, labiau į mokinius orientuotus ugdymo organizavimo metodus.
Mokytojams galimybių ugdytis yra daug ir visos jos nemokamos
Ministerija patikina, kad galimybių mokytis, ugdyti reikiamus įgūdžius tiek mokyklų administracijoms, tiek mokytojams ir visiems švietimo pagalbos specialistams valstybė siūlo daug, visa tai nemokamai. Regioniniai ir nacionaliniai centrai ne tik rengia nemokamus mokymus, seminarus įvairiomis temomis, bet ir mokykloms kreipusis vyksta į jas ir padeda spręsti labai konkrečias problemas – nuo bendros aplinkos pritaikymo iki tam tikram mokiniui reikalingų ugdymo adaptacijų.
Be to, Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas siūlo tris nacionalines kvalifikacijos tobulinimo programas įtraukties tema. Visi pedagogai, norintys pagilinti įtraukiojo ugdymo kompetencijas, gali nemokamai dalyvauti šiose programose. Taip pat nemokamai gali įgyti antrąją specialiojo pedagogo kvalifikaciją.
Į klausimą dėl autistiško dvyliktoko galimybės išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą iš to, ko jis nesimokė, ministerija atsako, kad jiems sunku komentuoti konkretų atvejį neturint daugiau informacijos, bet apibendrinant, „jei mokinys mokėsi pagal pritaikytas bendrąsias programas, mokymas jam buvo taikomas pagal pateiktas pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas, tai užduoties formos, vykdymo ir vertinimo instrukcijos taip pat bus taikomos pagal pateiktas pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijas. Priklausomai nuo sutrikimo mokinys gali būti atleistas nuo tam tikros egzamino dalies, gali būti sutrumpintas užduoties tekstas, pateikti nukreipiamieji klausimai, padidintas užduočiai atlikti skirtas laikas, vertinant darbą tam tikros klaidos gali būti nevertinamos kaip klaidos“.
Ministerija pabrėžia, kad nesulaukę pagalbos mokykloje, tėvai pirmiausia turi kreiptis į mokyklos steigėją – dažniausiai tai yra savivaldybė. Švietimo pagalbos užtikrinimas yra savivaldybės funkcija: ji turi pasirūpinti, kad mokyklose būtų įsteigtos reikalingos švietimo pagalbos specialistų pareigybės, paskirti mokinio padėjėjai, veiktų ir pagalbą teiktų pedagoginės psichologinės tarnybos.
