Andžejus miestą pažįsta kitaip: įvardijo, kas tampa pavojingomis kliūtimis

Klimatologas Silvestras Dikčius vaikščiojimą mieste pavertė ne tik gyvenimo būdu – jam vaikščiojimas atstoja sporto klubą. Neregys Andžejus Ravanas pasakoja, kaip miestą galima „matyti“ kitaip pasitelkus programėles bei baltąją lazdelę. Kiek skirtingai šie du žmonės mato aplinką ir kaip patiria miestą.

Pasaulis staiga paniro į tamsą

Būdamas paauglys Andžejus matė, kaip atrodo gatvės, namai, matė jį supantį pasaulį. Tačiau viskas pasikeitė per kelias akimirkas.

„Buvo mažų mažiausiai nesuprantama, kad čia atsitiko. Viskas įvyko staiga. Tik paskui spėjau suvokti, kai viskas buvo pasibaigę, per dvi savaites. Buvo tokių keistų dalykų – važiuodamas mašina anksčiau matydavai aplinkui esančias, ir tau taip atrodo, ar dabar miestas tuščias? Iš pradžių liko tik žibintai, paskui ir tų žibintų nebematai. Aišku, buvo šokas, stresas, bet prie visko galima priprasti. Aš važinėdavau dviračiu, žaisdavau krepšinį su draugais, visokius žaidimus su kamuoliu“, – dalijasi A. Ravanas.

Pašnekovas neslepia, kad kartais pasiilgsta matyti akimis, tačiau gyvenimą priima tokį, kokį turi.

„Viskas yra įdomu ir įdomu pamatyti, bet, antra vertus, dabar yra technologijų, kurios leidžia miestą šiek tiek kitaip patirti. Aš net nežinau, ar tai yra blogiau, tai tiesiog kitaip, – sako A. Ravanas.

Judėti ir pažinti aplinką vyrui padeda mobilusis telefonas. Tik informaciją jis gauna garsu, o ne vaizdu.

Kiekvienas miestas atsiskleidžia skirtingai

Aktyvų vaikščiojimą pasirinkęs S. Dikčius sako, kad kiekvienam mūsų miestas atsiskleidžia skirtingai.

„Tai priklauso nuo to, kaip mes judame. Andžejus, turbūt, patiria miestą visiškai kitaip nei daugelis mūsų, bet ir mes, gyvendami toje pačioje erdvėje, tame pačiame mieste, jį galime patirti labai skirtingai, – sako S. Dikčius. – Man visada labai patikdavo vaikščioti. Paauglystėje nelabai suprasdavau, kad tai man patinka, bet mano vienas mėgstamų užsiėmimų, kai nebūdavau su draugais, – tėvams užmigus išeiti į lauką (gyvenau Fabijoniškėse) ir dvi valandas vaikščioti su ausinėmis po jau miegančius rajonus. Būdavo kažkas labai įspūdingo. Tik vėliau, jau būdamas suaugęs, supratau, kad man išties patinka pats ėjimo veiksmas, kad man jis suteikia geros energijos, atveria visai kitokią miesto patirtį – įlįsti į kokį nors senamiesčio kiemą, kuriame niekada nebuvai, ar nueiti, tarkim, į Lazdynus, kur retai lankausi. Visai įspūdinga patirtis – aplankyti vietas, kurios nebūtinai yra traukos centras, nebūtinai gražiausia miesto vieta, nebūtinai miškas.
Pamatyti tą tikrą gyvenimą dažniausiai galima tik judant lėtai.“

Pašnekovas atviras – pandemija pastūmėjo sąmoningai ieškoti keistesnių atstumų, nors pats judėjimas, vaikščiojimas niekada nebuvo svetimas.

„Per pandemiją ėmiau ieškoti, kaip kirsti Vilnių einant kiek įmanoma daugiau miškais. Pavyzdžiui, nueiti iš Antakalnio į Karoliniškes. Nėra taip, kad visiškai miesto nepatirsi, tiesiog didelė atstumo dalis bus miške, gamtinėje zonoje“, – įvardija S. Dikčius.

Ekstremalūs išbandymai

Pasivaikščioti miškais A. Ravanas taip pat gali. Tiesa, jam paprasčiau judėti, jei yra takas.

„Labai skirtingai galima tyrinėti miestą. Paradoksas tas, kad aš mažai vaikštau, bet vaikščioti patinka. Man reikia prisiversti. Sakykime, eidamas mišku, gali pasitelkti technologijas, gali atsidaryti programėlę, sužymėti taškus – man reikia vieną kartą su kuo nors nueiti tą maršrutą ir paskui galiu vienas. Taip susikursi maršrutą. Ten kurioje nors vietoje gali nebūti tako, svarbiausia, kad GPS signalą pagautų. Jei kalbame apie miestą, tai tikrai bėdų nebus. Galima taip, o galima tiesiog nueiti į mišką. Mes su drauge kažkada turėjome tokią patirtį, kai nežinojome, kur važiuoti. Sakome – važiuojam bet kur; jei nematome miesto, tai išnaudokime tai kaip privalumą. Tiesiog įlipi į autobusą, važiuoji, kažkur išlipi, įlipi į kitą ir galiausiai vaikštai. Bandai susirasti kokią nors kavinę ir tiesiog suprasti, kur tu tuo metu atsidūrei“, – pasakoja, kaip bando pažinti aplinką, akimis pasaulio nematantis A. Ravanas.

S. Dikčius pritaria, kad toks būdas pažinti miestą jam taip pat patinka. Ne kartą įlipęs į pirmą pasitaikiusį autobusą ar troleibusą jis sako išvydęs tokių vietų, kad net nepagalvojęs, jog jos gali būti Vilniuje.

A. Ravanas neslepia, kad kartais išdrįsta gerai pažįstamoje vietoje vaikščioti be jokios išorinės informacijos apie aplinką.

„Labai retai taip darau, mano draugai sako, kad tai nesaugu. Visiškai atsiriboji nuo išorinės informacijos, gerai pažįstamoje vietoje, ten, kur nėra eismo, užsidedi ausines, garsiai įsijungi muziką ir eini su lazdele. Bet apie tai, kas aplinkui, informacijos neturi jokios. Labai retai, bet man norisi taip padaryti. Kartą šitaip ėjau į darbą. Klausiausi nuotaikingos muzikos, buvau geros nuotaikos. Savo vienintelį informacijos šaltinį tiesiog išjungi ir tokiame vakuume eini per miestą (na, dar lazdelė, su kuria vaikštai, bet iš esmės informaciją gauni per ausis). Aš tada panyru į savo mintis. Niekada taip neičiau nepažįstamoje erdvėje“, – pasakoja A. Ravanas.

Pagalba reikalinga ne visuomet

Klimatologas sako, kad jų pomėgiai vaikščioti klausant muzikos yra panašūs. Pastaruoju metu jis atranda ir vaikščiojimą klausant miesto garsų. Nors pats mėgsta naudotis ausinėmis, S. Dikčius sako, kad, klausantis Andžejaus, jo muzikos pomėgis vaikštant skamba ekstremaliai, tačiau pašnekovas sako jaučiantis susižavėjimą žmonėmis, kurie net ir turėdami regos negalią juda savarankiškai.

„Eidamas į studiją mačiau Andžejų. Mane visą laiką labai žavi žmonės neregiai su lazdele, kurie patys eina, susiranda vietą. Mačiau, kaip ieškojo įėjimo, ir pirmas impulsas – gal jį šiek tiek nukreipti, nes ten dar buvo pora metrų iki jo, bet pagalvojau – ne. Jis pats čia atėjo, tegul pats ir susiras, žinau, kad neregiai perteklinės pagalbos nemėgsta“, – prisipažįsta S. Dikčius.

„Nežinau, kuriuo momentu mane pamatė. Aš jau ne pirmą kartą Delfi, tik taksi kažkaip įdomiai paleido. Susiradau liftą ir galvoju: čia aš, greičiausiai, neįeisiu, nes tas liftas iš lauko. Kažkokia mergina ėjo, paklausiau, kur įėjimas, ir ji man parodė, kur yra durys. Taigi jei man pagalbos reikia, aš ją susirasiu. Čia toks vakarietiškas požiūris, pastebėjau, kai teko keliauti, – prie tavęs neprieis ir nepasiūlys pagalbos, jei kur nors eini, į kokį nors tašką, nes žmonėms įprasta, kad tas žmogus tiesiog taip tyrinėja kelią, taip gauna informaciją ir žino, kur eina“, – priduria A. Ravanas.

Pašnekovas sako, kad kiekvienas žmogus vertina pagal situaciją, ar prašyti pagalbos. Kartais ateina mintis, kad pats galiu, kartais būna iššūkis, kai norisi kažką sau įrodyti.

„Jei žmogus prašo pagalbos, vadinasi, priverčia aplinkybės. Pavyzdžiui, kur nors skuba, ir tas „aš pats galiu“ greitai „išsijungs“, jei po 3 minučių reikia būti oro uoste ar dar kur nors“, – dalijasi vyras.

Judėjimas yra gyvenimo būdas

Judėjimas mieste, anot S. Dikčiaus, jam daugiau yra tiesiog būdas įveikti atstumus, kuriuos reikia nueiti norint patekti į tam tikras vietas.

„Aš sukonstravau savo gyvenimą taip, kad galėčiau judėti ir įveikti tam tikrus atstumus, kuriuos man reikia. Tai nereiškia, kad einu 2–3 valandas pasivaikščioti. Kartais nuomojuosi automobilį, naudojuosi automobilių dalijimosi paslauga, iš esmės, naudojuosi įvairiu transportu, bet vaikščiojimui teikiu prioritetą. Jei yra laiko, jei man gera nuotaika ir tinkamas oras, noriu nueiti ilgesnį atstumą. Stengiuosi daryti taip, kad kuo daugiau žingsnių susikauptų natūraliai, ne einant specialiai pasivaikščioti, tiesiog tada, kai man reikia kur nors nuvykti, o reikia gana daug į skirtingas vietas, kaip ir mums visiems. Taigi stengiuosi tiesiog integruoti savo vaikščiojimą, savo natūralų judėjimą į kasdienybę, ir man visai gerai sekasi. Aš nesu tas, kuris tikrintų savo žingsnių programėlę kiekvieną dieną ar kas antrą ir galvotų – o, šiandien man trūksta dar 2000 žingsnių, tai dabar eisiu kur nors pasivaikščioti“, – atvirauja S. Dikčius.

Vyras sako programėlę tikrinantis labai retai, gal porą kartų per mėnesį, kad tiesiog žinotų, kaip sekasi. Išvedęs vidurkį sako pastebintis, kad bent 10 tūkstančių žingsnių per dieną susidaro.
„Vasarą ar jei pėsčiomis kur nors keliauju, be abejo, jų būna daugiau. Stengiausi taip susitvarkyti, kad kasdien nereikėtų galvoti, kur dabar man tų žingsnių gauti. Na, ir neturėdamas asmeninio automobilio, nori nenori tiesiog privalai nemažai judėti savo kojomis, – sako klimatologas ir prisipažįsta, kad pomėgis vaikščioti ir važinėti dviračiu atsirado iš asmeninio poreikio. – Kai mieste pradėjau vaikščioti ar važinėti dviračiu dar tada, kuomet nebuvo populiaru, tai apie jokį tvarumą negalvojau. Galvojau labiau apie tai, ką man daryti malonu, ką nemalonu, – pavyzdžiui, būti kamštyje arba ilgai ieškoti parkavimo vietos. Buvo labai konkrečių atvejų, kai suki ratus kur nors mieste ir galvoji: geriau būčiau arba atėjęs, arba su taksi atvažiavęs, nereikėtų man čia vargti.“

A. Ravanas sako, kad kai gavo kvietimą pasikalbėti apie vaikščiojimą, pirma mintis, kuri kilo, – o dėl ko aš nevaikštau?
„Labai lengva būtų pasakyti, kad aš nematau, nėra galimybių sportuoti. Kalbant apie sportą, kažkada nebūdavo pritaikytų sporto klubų ir taip toliau. Mano gyvenime taip nutiko, kad gavau galimybę lankyti praktiškai privatų sporto klubą, tai spėkit, kiek ten kartų nuėjau. Gal 3–4 kartus. Vėliau apie metus laiko sportavau. Ką aš noriu pasakyti? Mieste tikrai yra problemų, tikrai infrastruktūra dar ne visiškai pritaikyta ir yra kur tobulėti, bet dažniausiai tai gali būti kaip pasiteisinimas – štai, nematau, dėl to nevaikštau. Ne, aš ne dėl to nevaikštau, jau supratau, kad tiesiog tingiu. Yra 3–4 kilometrai saugaus atstumo, jei norėčiau, galėčiau išeit ir laisvai, be jokio streso pasivaikščioti per ausines klausydamasis muzikos. Bet tam reikia prisiversti“, – apie pasiteisinimus sau kalba A. Ravanas.

Matantieji kartais neįvertina kliūčių pavojaus

Žmonės, kurie turi regos negalią, gatvėje susiduria su kliūtimis, kurias regintieji sukelia nė nesusimąstę.

„Tai besimėtantys paspirtukai, sniegas nevalytas, kai kur nesutvarkyti šaligatviai. Visiems žinoma, kad tokių problemų yra ir kad turime kur tobulėti, bet vėlgi, ant manęs pyksta mano kolegė, sako, tu labai švelniai visą laiką šneki. Tai dėl to, kad niekada nebandau kaltinti aplinkos. Jei aš norėsiu pasivaikščioti, jokia nesutvarkyta miesto infrastruktūra manęs nesustabdys“, – atvirauja pašnekovas.

„Be abejo, neregiams sudėtingiau, ypač kalbant apie paspirtukus. Ne pirmą kartą su tuo susiduriu – jie įvardijami kaip pagrindinė grėsmė, tikrai galima susižeisti. Ir apskritai visiems žmonėms ne visur patogu vaikščioti – plytelės būna ištrupėjusios, tam tikrose vietose, kur lyg ir galima būtų kirsti kampą, ką mėgsta daryti daugiau vaikštantys miestiečiai, pristatyta labai daug tvorų. Daug visokių užtvarų, – miestiečiai saugo, tarkime, savo parkavimo vietas ir užsitveria visą kiemą, kad tik niekas nevažiuotų. Arba koks nors stulpas iš niekur atsiradęs, ir jų labai daug“, – kalba S. Dikčius apie realias kliūtis visiems žmonėms.

Vasarą kliūtimis praeiviams tampa ir kavinės, kurios staliukus pastato ant šaligatvių. Tokios kliūtys kelia problemų ne tik neregiams – vaikų vežimų taip pat neįmanoma stumti siaurais paliktais takeliais. Sprendimas, kaip apeiti tokias vietas, kelia pavojų, mat žmogus turi išeiti į važiuojamąją dalį.

„Mes, kurie matome, patiriame nepatogumų, bet apie juos negalvojame. Žmonėms su negalia tai gali tapti ir didelės nelaimės priežastimi“, – įvardija S. Dikčius.

Kaip padeda pajusti kelią balta lazdelė?

Anot A. Ravano, lazdelė padeda suvokti aplinką, ji suteikia informacijos apie esantį kelio pažemėjimą ar kliūtį.

„Lazdelė apsaugo nuo susidūrimo su stulpu, žmogumi, suoliuku ar kokia kita kliūtimi tavo pečių plotyje ir įspėja, kad priekyje yra laiptai, nuolydis ar dar kas nors“, – paaiškina pašnekovas.

Lazdele pajutus paspirtuką, anot A. Ravano, sunku suprasti, kaip jis guli ir kaip jį saugiai apeiti.

„Jei susiduriu su paspirtukais, jie pradeda pypsėti, aš iš principo patraukiu juos kur nors į šoną, kad įsijungtų ir pradėtų klykti ir kad kas nors sureaguotų. Tikrai yra tų problemų, bet jei kalbame apie vaikščiojimą ir sportą, tai dažnai būna pasiteisinimai. Apie miesto infrastruktūros problemas reikia kalbėti, kai kalbame su tais, kurie infrastruktūrą kuria. Yra pilna sportuojančių neregių ir pilna vaikščiojančių bei bėgiojančių miesto gatvėmis silpnaregių“, – teigia vyras.