Lietuva – vienintelė, neturinti tokios programos
Dar prieš 11 val. Katedros aikštėje ėmė būriuotis žmonės. Čia atvyko žmonių su regos negalia bendruomenės nariai, Tarnybinės šunininkystės klubo atstovai, kurie šiuo metu ruošia šunį vienai Lietuvos paralimpiečių, ir visi, palaikantys iniciatyvą, kurios iniciatorė – LASS.
LASS prezidentas Paulius Kalvelis pasakojo, kad dar praėjusį rudenį kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM) su prašymu imtis konkrečių veiksmų, kad šuo vedlys Lietuvoje taptų ne teorine siekiamybe, o realiu rezultatu, padėsiančiu asmenims, turintiems regos negalią, gyventi visavertiškesnį gyvenimą. Tačiau, P. Kalvelio žodžiais, metai prabėgo, o pokyčių nėra.
Paklaustas, ko tikisi iš rengiamų eitynių, pašnekovas sakė: „Mūsų ilgalaikis tikslas, apie kurį kalbame jau daug metų, o ypač intensyviai – jau daugiau kaip metus, kad šuo vedlys žmogui su regos negalia turėtų būti kompensuojamas Lietuvos Respublikos valstybės, kaip ir visose Europos Sąjungos šalyse. Jau ir mūsų kaimynai latviai, estai turi pasirengę daugiau kaip po dešimt šunų, suomiai – 250, vokiečiai – 2000, tai Lietuva šunų vedlių, skirtų žmonėms su regos negalia, žemėlapyje praktiškai likusi vienintelė, kuri neturi tokios programos ir šunys nėra rengiami.
O eitynių tikslas, toks kaip trumpalaikis, – norime, kad šį klausimą perimtų Vyriausybė, tad keliausime ten, įteiksime jiems raštą, nes su SADM nerandame bendros kalbos ir tai yra labai liūdna.“
Pasiteiravus, ar kokio nors pažado buvo sulaukę, P. Kalvelis sakė, kad per pastaruosius metus lankėsi Seime, susitikinėjo su įvairiomis frakcijomis, o iš Seimo narių, pasak pašnekovo, dažniausiai sulaukdavo palaikymo ir nukreipimo į SADM:
„Birželį turbūt ne kartą buvome susitikę su SADM atstovais, ir ministre, ir viceministre. Taip pat birželį buvo atvykęs Europos šunų vedlių asociacijos prezidentas, su juo dar kartą lankėmės SADM, išdėstėme savo tokį matymą, kad tai būtų galima spręsti sukuriant darbo grupę SADM iš ekspertų. Mūsų prašymą jie išgirdo, bet tas girdėjimas tuo ir baigėsi, kad dabar turime spalį, o nei darbo grupės, nei kokių nors veiksmų nėra atlikta.“
Šuo vedlys suteikia laisvę judėti
Paklaustas apie šuns vedlio vaidmenį žmogaus su regos negalia gyvenime, P. Kalvelis teigė, kad jis tam asmeniui suteikia laisvę judėti:
„Čia, kaip sakant, atsiriša rankos ir dalyvauti spektakliuose, ir į darbą saugiai eiti. Nes puikiai visi žinome, ypač didmiesčiuose, kaip yra statomi elektriniai paspirtukai, kaip remontuojamos gatvės, pamirštant užtverti tvoromis ar užtveriama STOP juostomis, kurios nuplyšta. Ir dažnu atveju mūsų žmonės su regos negalia patiria traumas dėl to, kad jie naudojasi tik baltąja lazdele.
Ir kelio ženklai, pavyzdžiui, pastatomas laikinas ženklas „Apylanka“, žmogus su baltąja lazdele eina ir čiuopia dažniausiai tik grindinį. Pro šalį praėjo tą ženklą, o išsikišusi ženklo vieta – smūgis į krūtinę, į veidą. Ir taip patiriamos traumos.
Tai šuo vedlys visų pirma yra laisvė judėti, judėti saugiai, konkuruoti darbo rinkoje. Mūsų apklausa šių metų vasarą parodė, kad tik kas antras žmogus su regos negalia savarankiškai išeina iš namų. Ir iš tų, kurie išeina, tik pusė, vadinasi, 25 proc., juda truputį toliau negu būtinieji poreikiai – vaistinė, maisto prekių parduotuvė. Liūdina SADM atstovų pasisakymai, kad čia reikia kažkokio pilotinio tyrimo, pažiūrėti, ar yra nauda. Šitoj vietoj aš jų nesuprantu, tai traktuoju kaip laiko vilkinimą, nes visame pasaulyje šuo vedlys yra numeris vienas pagalbininkas žmogui su regos negalia.
Į bet kurią šalį pasižiūrėkime – ar Europos, ar Amerikos, visi žino, kas yra šuo vedlys. O Lietuvoje mums kažkaip vis neišeina įsisavinti minties, kad šuo vedlys yra būtinybė žmogui su regos negalia, nes, pavyzdžiui, ir pereiti Lūkiškių aikštę žmogui su regos negalia, naudojantis tik baltąja lazdele, jau yra iššūkis. Kryptis, norint pereiti, yra įstrižai, vedimo linijų nėra. Tad galima eiti tik tiesiai palei Gedimino prospektą, paskui prie sankryžos sukti į dešinę ir eiti link Baltojo tilto.
Nekalbant jau apie saugų įlipimą į autobusą ar atėjus į polikliniką, į „Sodrą“ ar Mokesčių inspekciją. Šuo vedlys yra išmokytas, tad jis žmogų visada prives prie taško, kur šuniui atrodys, kad tai yra registratūra ir pan. Bet esmė yra laisvė ir saugumas judėti žmogui su regos negalia.“
5 šunys per metus patenkintų poreikį
Pasiteiravus, kiek šunų reikėtų Lietuvoje, pašnekovas sakė, kad ne kiekvienas žmogus su regos negalia nori šuns, ne kiekvienas jį gali turėti ir ne kiekvienas šuo gali būti vedlys:
„Šunys atrenkami pagal genetiką, elgseną. Labiausiai čia tinka labradorai, jų sėkmės procentas, kad jis taps šuniu vedliu, yra apie 75 proc. Tai reiškia, kad iš keturių trys galbūt bus šunys vedliai. O visas procesas šunį paruošti trunka apie dvejus metus.
Lygiai tas pats galioja ir žmonėms. Nes, kaip yra šunys ruošiami ir testuojami, taip ir žmonės su regos negalia yra testuojami, nes ne kiekvienas gal turės atsakomybės ar įgūdžių prižiūrėti šunį. O gal jis norėtų, bet jo gyvenimo stilius toks, kad jis realiai niekur nejuda, nevaikšto, negyvena aktyvaus gyvenimo.
Mūsų skaičiavimais, jeigu turėtume programą, kad per metus galėtume suteikti žmonėms su regos negalia penkis šunis, manau, kad per penkerius metus mes ir tą poreikį patenkintume.“
P. Kalvelis pasakojo, kad šuo vedlys savo darbą dirba apie 8–10 metų, priklausomai dar nuo šuns: „Paskui keliauja į savo užtarnautą pensiją, gyvena laimingą gyvenimą, nebedirbdamas šuniu vedliu. Nes šis darbas šuniui irgi yra didelis stresas, šunys vedliai šiek tiek greičiau sensta. Šuo vedlys yra 24 valandas su žmogumi, kuris juo naudojasi, bet tuo pačiu jie kuria ryšį ir tampa gerais draugais.“
Kalbėdamas apie siekiamą tikslą, P. Kalvelis užsiminė, kad net neabejoja, jog jį pasieks, tik, kaip sakė, klausimas – kada: „Ar 2025-aisiais, ar 2026-aisiais, o gal 2030-aisiais, bet ir šioje srityje Lietuvoje turi įvykti proveržis.“
Nori turėti šunį vedlį
Virginija Šilkinytė, turinti regos negalią, į eitynes atėjo, nes pati nori turėti šunį vedlį: „Noriu turėti tikrą šunį vedlį, kad nereikėtų kasdien prašinėti žmonių, gal gali iki parduotuvės, gal gali iki poliklinikos ar kur kitur mane palydėti. Kai turi šunį vedlį, žinai, kad tave nuves.
Kažkada turėjau mažą šuniuką, buvau jį apsimokiusi, tai apvesdavo visas pusnis, ir šis (rodo į savo drauge atsivestą augintinį, kurį turi jau 13 metų – aut. past.) apveda visas pusnis, paspirtukus, esu jį išsimokiusi, pasakau: „Bimai, einam pas Barborytę“, ji yra mano dukra, tai veda iš karto nosies tiesumu į kitus namus.“
Paklausta, kokių nesklandumų ir sunkumų tenka patirti kasdienybėje, kuriuos šuo vedlys padėtų išspręsti, ponia Virginija sakė toks šuo daug kur palengvintų: „Jei šuo protingas, mokytas, labai daug kur padeda, kad ir laiptais žemyn, aukštyn lipti, ir veda labai teisingu keliu. Turiu patirties – po miestą žmonės daugiau paklaidina nei šunys (juokiasi).“
Užsiminus apie baltąją lazdelę, moteris patikslino, kad ši vis dėlto tikrai ne visada padeda: „Kai ją stumdai, būna, kad po mašina palenda ir viskas, o šuniukas sustoja. O baltoji lazdelė pralenda tarp ratų ir kiek kartų taip ir į fūras atsimušusi esu perėjose esu, ir klaidžiojusi tarp tų mašinų, ir pervažiavę man lazdelę yra. Sako: „Oi, atsiprašom, nepastebėjom.“
Pasiteiravus, ar tiki, kad prašymas bus išgirstas ir imtasi realių veiksmų, pašnekovė teigė nuo pat gimimo esanti optimistė, todėl tikisi, kad taip ir bus.
Atėjo palaikyti žmonių su regos negalia
Į eitynes atėjusi Indrė su savo rotveileriu Toru sakė, kad dalyvauja čia norėdama palaikyti LASS iniciatyvą: „Noriu palaikyti žmones su regos negalia, kad valstybė padėtų jiems įsigyti šunis vedlius, nes dresuotas, apmokytas šuo jiems labai palengvintų kasdienį gyvenimą.“
Renginyje su savo šuneliu dalyvavo ir Eglė Jokužytė, leidžianti knygas, pritaikytas ir vaikams, turintiems regos negalią.
„Šiandien čia dalyvauju, kad būtų atkreiptas ir visuomenės, ir institucijų dėmesys, kad žmonės, turintys regos negalią, nori turėti keturkojį pagalbininką ir draugą. Pati turiu šunį, kartais reikia labai daug kantrybės ir dėmesio, kad jį išmokytum įvairiausių dalykų. Kartais irgi einu „užsimerkusi“, bet jis ne ten veda, kur norėčiau. Tikiu, kad, jei atsirastų tokių mokyklų, kurios mokytų jau galbūt ir turimus šuniukus, galiausiai, kad žmogui, kuris nemato, pasakytų, kaip, kur kakučius surinkti, padėtų suprasti, kad šviesa dega ir ją reikia išjungti, ir t. t. Daug dalykų šunį galima išmokyti, tik reikėtų į tai investuoti ir specialistų galbūt daugiau atsirastų.“
E. Jokužytė teigė mananti, kad vis dėlto valdžios atstovai atkreips į tai dėmesį: „Tikiu, kad valdžia atkreips į tai dėmesį. Ši LASS iniciatyva labai graži ir labai sveikintina, tai labai jautru, nes kalbame apie žmones, kurie neturi gebėjimo matyti. O kalbant apie gyvūną, jis gali suteikti pagalbą, o tuo pačiu – ir emocinę gerovę. Ir pati, kai vaikštau su šuniu, susipažįstu su tiek daug žmonių, užsimezga bendrystė. Ir, aišku, augintinis yra ir terapija – būti šalia, glostyti, kai tau liūdna – gali apsikabinti, kai linksma – žaisti. Tai irgi yra svarbu visiems žmonėms.“
