Penktadienį Katažina Zvonkuvienė LNK paramos koncerte „Gelbėkit vaikus“ dainavo kartu su dukrele Kornelija. Laidos metu ji pasisakė ir apie šeimoje prieš kelerius metus kilusius iššūkius, apie kuriuos viešai prabilo dar visai neseniai.
„Viskas kaupėsi ketverius metus. Ir aš gyvenau tą tarsi gražų instagraminį gyvenimą, kur demonstravau netikrą realybę. Gyvenome tarsi du gyvenimus. Bijojome užkrauti nepatogumą, kažkokių problemų visuomenei, net artimiesiems, draugams. Tu tiesiog užsidarai, tyliai bandai kažką daryti savo jėgomis, taip, kaip tu moki ir gali. Visi mes pripratome prie grožio, – atviravo K. Zvonkuvienė. – Aš esu labai atviras žmogus, mėgstu bendrauti, atverti širdį. Tuos metu gyvenau tarsi nuodėmėje, be išpažinties. Prabilus labai daug nukrito nuo mano pečių, nuo širdies ir atsivėrė daug naujų kelių, pasiūlymų. Įkvėpiau daugelį šeimų.“
Dainininkė neslėpė, kad sužinojusi apie sūnaus Donato diagnozę nėrė į nežinią bei susidūrė su sudėtingomis emocijomis, tačiau labiausiai džiaugiasi, kad vyras D. Zvonkus visada buvo šalia.
„Tik šiandien grįžome iš raidos centro, tiesiai į tiesioginį eterį, – kalbėjo moteris. – Galiu pasakyti tik viena – man pasisekė, nes turiu nuostabų vyrą. Jo dėka galiu tęsti savo veiklą, nešti į namus pinigų. Kitos moterys sako, kad į mane žiūri su pavydu, nes mes tvarkomės su visa šeima. Kaip vienas kumštis. Kitas moteris vyrai palieka, neatlaiko. Aš nežinau, kas būtų buvę, jei mano vyras būtų ne Deivydas. Kas įprastai įvyksta? Visų pirma moterys užsidaro savyje. Bando tvarkytis, kaip moka, išgyvena psichologinę duobę. Kreiptis į kažką pagalbos tampa nepatogu. <...>. Neslėpsiu – ne kartą esu pagalvojusi mesti viską, nes tu emociškai negali atlaikyti. Visų pirma – buvimo su savo vaiku. Nes tu nesupranti, kas vyksta. Tau reikia terapeuto pagalbos, kursų. Visa tai kainuoja. Tada tu grįžti namo su visu tuo bagažu, vyras neatlaiko. Tokie vyrai labai gražiai nusisuka.Tuomet ant moters pečių sukrenta visos sąskaitos.“
Pasak Katažinos, ji iš kitų šeimų sulaukia pagalbos šauksmo, prašymo padėti finansiškai. Moteris tikino, kad viskas išties labai daug kainuoja, tad finansinis stabilumas labai svarbu. Būtent dėl šios priežasties ji ir toliau tęsia savo koncertus.
„Man buvo sunku, kol nesutvarkiau savo psichologinės būsenos ir neatsižvelgiau į Deivydą, kuris visada buvo šalia. Palaikymas katastrofiškai svarbu“, – paramos koncerto metu kalbėjo Katažina.
Prieš kurį laiką garsi dainininkė nusprendė savo sekėjams socialiniuose tinkluose išsamiai papasakoti apie tai, kaip sužinojo apie sūnaus sutrikimą, su kokiais jausmais tuomet kovojo ir kaip garsiai šeimai su tuo gyventi sekasi šiandien. Pasakojimu Katažina tuomet sutiko pasidalinti ir su Delfi.
„Noriu padėkoti Dievui, kad per šį iššūkį, per šią kelionę leido man suprasti, kokia galia yra meilė, – ašarų jau pačioje transliacijos pradžioje neslėpė Katažina. – Mūsų kelionė su Donatu prasidėjo, kai jam sukako dveji metukai. Tuomet pastebėjome, kad kažkas truputį ne taip. <...>. Visus niuansus nurašydavau panašumui į tėtį, kuris yra labai ramus. <...>. Bet vieną dieną su vyru nuvykome į darželį, kuriame vyko šventė. Vaikai tėvams paruošė pasirodymą. Šioje vietoje su vyru sustingome – mūsų sūnus elgėsi taip keistai, lyg kitame išmatavime. Jis lyg nematė, negirdėjo žmonių. Kiti vaikai taip nesielgė. Tuomet supratome, kad kažkas nėra gerai.“
Iš pradžių buvo kilusi mintis, kad tuo metu dvejų Donatas turi klausos sutrikimų, nes šaukiamas vardu neatsiliepė. Tačiau tam tikri ženklai leido suprasti, kad sūnus girdi puikiai. Visai netrukus Katažina kreipėsi į pažįstamą medikę.
„Tuomet abejonių dėl autizmo neliko. Jis vengė akių kontaktų, vengė prisilietimų, nereagavo į vardą, nesakė žodžio „mama“, nemėgo nei uogų, nei vaisių, nei daržovių. <...>. Nuvykus daryti tyrimo buvo sunku jį išlaikyti, teko migdyti, – instagrame kalbėjo atlikėja. Ji tikino, kad pirmomis dienomis ji ėmė aktyviai veikti, ieškoti išeities ir pagalbos sūnui. Žinomai porai padėjo ir artimieji bei bičiuliai. – Ėmėme naudotis kortelėmis, gyventi pagal šabloną, viską daryti pagal taisykles. <...>. Viską taikiau, ką sakė specialistai, buvo be proto sunku. Kai Kornelija galėjo pati valgyti, pati apsirengti, Donatas to nežinojo, nemokėjo ir neįsivaizdavau, kaip mes sugebėsime tai padaryti.“
Tačiau Katažina tikina, jog vienu metu buvo labai stipriai įsijautusi į terapeutės, pedagogės vaidmenį, pasitikėjo kitais ir pamiršo būti tiesiog mama, pametė save, apleido šeimos vertybes.
„Kai prieidavau prie Donato, kuris sėdėdavo ant sofos, jis pabėgdavo. O aš tiesiog norėdavau prisiglausti prie savo vaiko. Geriau šio jausmo neįsivaizduoti. O dar ir virė gyvenimas, buvo Kornelija, kuri juk niekuo dėta. Pasidariau geriete visų akyse, ėmiau labai stengtis. <...>. Grįžimas į namus man tapo kančia. Aš nenorėjau grįžti namo. Grįždavau iš koncertų pavargusi, o Donatas dar ilgai ilgai nemiegojo naktimis. Žinojau, kad reikės jį migdyti, o procesas trukdavo ilgas valandas. Tai kainavo ir nervų, ir streso. Ilgiau pasilikdavo mano sesė, auklė, Deivydas, – pasakojo Katažina. – Važinėdavau ratais ir laukdavau, kol užmigs vaikai. Vienu metu net klausiau vyro – gal aš nemyliu vaikų? Gal man nereikėjo gimdyti? Gal per vėlai, gal kažką ne taip padarėm? Gal mus Dievas baudžia? Kodėl aš nenoriu grįžti namo? <...>. Labai ilgai nesupratau, kas esu. Norėjau būti ir gera mama, ir gera atlikėja, ir gera žmona. Nebegalėjau savęs pakęsti. <...>. Po kurio laiko plakiau save už tai, ką tada drįsau pasakyti. Kreipiausi pagalbos į psichoterapeutą. Ne visi suprato ir palaikė.“
K. Zvonkuvienė patikino, kad iki to išbandė ir kitus būdus atsipalaiduoti ir grįžti į save.
„Aš bandžiau ir atsipalaiduoti, išvažiuoti pailsėti, nueiti su drauge į kiną, išgerti šampano, paplepėti, išsiverkti. Bet poveikis buvo trumpalaikis, – sekėjams pasakojo garsi atlikėja. – Susiradau tinkamą psichoterapeutę ir visos kelionės dėka esu čia. Šiandien esu labai laiminga, kad ir kaip keistai beskambėtų.“
Katažina papasakojo, kokiu būdu bendravo su sūnumi ir kokią sistemą susikūrė. Pasak moters, sudaryta kortelių sistema išties veikė, nors buvo gana sudėtinga.
„Pradėjau į Donatą žiūrėti jo akimis, stengiausi įsigilinti į jo pasaulį. Uždaviau sau klausimą – kaip aš norėčiau, kad Donatas gyventų? Aš nenorėčiau, kad jis važiuotų tuo pačiu keliu ir keltųsi tuo pačiu laiku iki 12 metų, o tuomet ateitų pokyčiai. Manau, tuomet būtų žymiai daugiau žaizdų. Mes pamažu pratinome, kad gali būti kitaip, – jautriai kalbėjo garsi atlikėja. – Pasakojau jam, kad šiuo keliu nevažiuosim, važiuosime kitu keliu – kad jam būtų saugu ir ramu. Į dienotvarkę bandydavome įtraukti po vieną nepatogumą. <...>. Kuo anksčiau mes sunkius etapus praeiname, tuo stipresni tampame šiame etape. O kai vaikui 14 ar 15, būna gerokai paprasčiau.“
Pasak atlikėjos, sudėtinga buvo ir sureguliuoti sūnaus mitybą, tačiau ir čia šeima rado išeitį.
„Donatui labai patikdavo traškučiai „Pringles“. Būdavo, padedu kotletą su bulvių koše, jis voliojasi, bandau pamaitinti. Tuomet parodydavau tą traškutį, sakydavau, nori jo? Jis iškart jį čiupdavo, bet aš patraukdavau, parodydavau, kad pirma – kotletas, o paskui, kaip motyvacija, traškutis“, – šypsojosi pasakodama moteris, patikinusi, kad šis būdas jiems buvo veiksmingas.
Atlikėja papasakojo, kaip atrodo kasdienė šešiamečio Donato rutina.
„Ryte jis būna darželyje, per pietus vietoje miego važiuojame į centrą, pusantros valandos jam vyksta užsiėmimai. Tuomet – dar pora valandų darželyje. Paskui vykstame į būrelius kartu su sese, kartais Donatui vyksta terapijos. Šiuo metu esame pasirinkę muzikos terapiją, mums labai patinka“, – kalbėjo atlikėja.
Visą išsamų Katažinos pasakojimą apie jų šeimai skirtą iššūkį galite pamatyti jos socialinių tinklų paskyroje.