Turi šeimą, nardo ir netgi spardo kamuolį
Gimęs neturėdamas ne tik privilegijų, bet ir su stipriai ribotomis galimybėmis judėti ir patirti pasaulį taip, kaip tai gali daryti žmonės, neturintys negalios, vienas geriausių pasaulio oratorių šiandien atlieka svarbią misiją – neša viltį, kad neteisingos gyvenimo aplinkybės negali iš žmogaus atimti galimybės gyventi. O viena svarbiausių jo minčių yra ta, kad žmones stabdo ne galūnių neturėjimas, o baimė. Tai – vienas didžiausių žmonijos iššūkių, kurį įveikti gali tik turintys kantrybės, tikėjimo, vilties ir ištvermės.
Dar prieš žengiant į šį pasaulį, apie būsimą jo sveikatos būklę neįtarė ne tik tėvai, bet ir gydytojai. Gimus vaikui, medikai atsiprašinėjo tėvų, kad stebėdami motiną neštumo periodu ir atlikdami profilaktinius ultragarso tyrimus nepastebėjo N. Vujičičiaus galimų apsigimimų ir nesuteikė šanso nėštumo nutraukimui. Gimus N. Vujičičiui, medikai buvo įsitikinę, kad šis niekada nevaikščios, piešė ir labai liūdną jo ateitį – be to, kad jis negalės lankyti mokyklos, berniukas negalės praktiškai nieko.
Šiandien 41-erių vyras, nepalaužtas gyvenimo jam siunčiamų išbandymų, vaikšto, tačiau savaip, o savo sąskaitoje turi aplankytas net kelias dešimtis pasaulio šalių. Jis augina keturis vaikus, turi mylimą žmoną, yra vienas garsiausių ir geriausiai apmokamų pasaulio motyvuojančių kalbėtojų, bestselerių autorius, vienas garsiausių evangelistų, mokymo programos autorius ir sėkmingas verslininkas.
Be didžiulės oratorystės dovanos skleisti tikėjimo ir vilties žinią, N. Vujičičius gyvena įprastą gyvenimą – nedidelė dešinė pėda, turinti du pirštus, leidžia jam laikyti pusiausvyrą ir judėti, rašyti, spausdinti raides kompiuteryje, paimti daiktus ar spardyti kamuolį. Jis, kaip ir daugelis aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių, ne tik šokinėja parašiutu, bet ir plaukioja banglente, nardo.
„Esu daug galintis, o ne neįgalus žmogus. Keliauju po pasaulį vykdydamas Dievo misiją, bendrauju su tikinčiaisiais ir nusidėjėliais, turtuoliais ir vargšais. Ramybės teikia žinojimas, kad jums gyvenime yra numatytas didysis planas ir kad jūsų vertę, tikslą bei likimą nulemia ne jus ištikusios aplinkybės, o jūsų atsakas į jas“, – visame pasaulyje išpopuliarėjusiame biografiniame bestseleryje „Gyvenimas be ribų“ rašo N. Vujičičius.
Vaikystėje bandė nutraukti gyvenimą
Kaip pasakoja pats N. Vujičičius, ankstyvoje vaikystėje jo gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų, o tai, kad jis neturėjo galūnių, jam neatrodė svarbus jo skiriamasis bruožas. Tačiau, kaip sako jis, „Iki tol, kol pasaulis man nepasakė, kad aš esu ateivis, bjaurus ir nesu pakankamas“.
Laimei, tėvai, nepaisydami N. Vujičičiaus trūkumų ir aplinkos pasipriešinimo, beprotiškai jį mylėjo, palaikė ir vedė pirmyn – nuolat skatino išbandyti viską, ką gali duoti gyvenimas. Kartais, sako jis, „Manydavau, kad jie pamišę – aš neturiu nei rankų, nei kojų, niekada neįstengsiu daryti to ar ano“, bet vis dėlto, tėvai neatlyžo ir nuolat stengėsi suteikti jam tokį gyvenimą, kokį turėjo jo bendraamžiai.
Pastarieji iš berniuko tyčiojosi, mokykloje jam teko girdėti ne vieną įžeidžiantį žodį, o pasitikėjimas savimi menko. 8-erių N. Vujičičius patyrė itin sunkų emocinį ir psichologinį laikotarpį – depresiją, trukusią net penkerius metus. Šiai būklei pasiekus piką, būdamas 10-ies N. Vujičičius bandė nusižudyti ir paskęsti vonioje.
„Įtikinau save, kad nėra vilties. Įtikinau, kad nėra Dievo. O jei ir buvo – jis su manimi buvo nesąžiningas. Meldžiau stebuklo, kuris taip ir nepasirodė“, – trumpametražiame „I Am Second“ ciklo filme pasakoja pasakoja N. Vujičičius.
Išgelbėjo viltis
Sulaukus 13-os, kaip prisimena garsusis oratorius, nutiko kai kas įdomaus. Susižeidęs savo mažąją koją, kuri jam leidžia vaikščioti, staiga iš žmogaus be galūnių, kuris galėjo judėti, jis tapo žmogumi be galūnių, kuris vaikščioti nebegali. Tąkart jis suprato, kad turi būti dėkingas už tai, ką turi, užuot pykęs dėl to, ko neturi.
„Greitai supratau, kad Dievas man padėjo, net tada, kai aš jo nekenčiau, ant jo rėkiau, atsisakiau su juo kalbėtis – jis mane mylėjo ir tada. Būdamas 15 metų perskaičiau Evangelijos pagal Joną 9-ąjį skyrių apie aklą žmogų. Niekas nežinojo, kodėl jis gimė aklas, bet Dievas tarė, kad taip įvyko dėl to, jog jame apsireikštų ir per jį sklistų Dievo darbai. Tada supratau – jei Dievas turi planą aklam žmogui, Dievas turi planą ir man“, – trumpametražiame filme pasakoja teigia N. Vujičičius.
Vidurinėje, jam būnant mokyklos viceprezidentu, teko skaityti viešą kalbą mokyklos bendruomenei. Tąkart dar net neįtardamas turįs Dievo dovaną viešai skleisti viltį ir tikėjimo žodį, jis buvo išgirstas ir pastebėtas mokyklos valytojo. Pastarasis pagyrė N. Vujičičių ir pareiškė, kad netolimoje ateityje jis bus pasaulinio garso pranešėjas. Garsusis oratorius tokiais žodžiais negalėjo patikėti, jam rodėsi, kad tokių gebėjimų jis neturi, o apie galimybę kalbėti minioms jis nė nesvarstė. Praėjus keliems mėnesiams po jų pokalbio, mokyklos darbuotojas suroganizavo pirmąją N. Vujičičiaus viešąją kalbą.
„Žmonės verkė. Aš galvojau: kas vyksta? Mažai tesupratau, kad Dievas gali per mane skleisti tai, ko aš pats netikėjau turįs – viltį. Pamaniau, kad tikrai galiu būti tas, kuris dalijasi savo istorija su kitais žmonėmis. Galbūt, jei manęs neaplankys stebuklas, juo būti galėsiu aš. Pasakysiu štai ką: spintoje vis dar turiu batų porą, jei Dievas vis dėlto man duotų rankas ir kojas, bet supratau kelis dalykus. Pirmasis – didžiausias stebuklas, kurį kada nors galėčiau gauti, yra išgelbėta siela, kūnas užpildytas Šventosios Dvasios ir santuykis su Dievu, kai aš esu Jame ir Jis yra manyje. Jis, būdamas mano ramsčiu, mano stiprybe rodo man kelią ir duoda man išmintį gyvenime“, – sako motyvuojantis kalbėtojas.
Tada ir prasidėjo didžioji N. Vujičičiaus karjera.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Dievas mane nugabens į 78 šalis, kuriose aš skaitysiu 3500 pranešimų 9,7 milijonams žmonių, o 1,2 milijonai skirs savo gyvenimą Dievui. Kartą skaičiau pranešimą prieš 800 tūkst. žmonių minią, savo karjeroje kalbėjausi su 10 skirtingų vyriausybių, rodžiausi televizijoje prieš 2,8 milijardus žmonių. Žmonės mato mane be rankų ir be kojų, bet aš nereprezentuoju žmonių be galūnių, aš atstovauju žmones, išsigydžiusius sudaužytas širdis. Noriu įrodyti, kad žmogus gali pagyti ir kiekvienas iš mūsų galime būti stebuklu“, – „I Am Second“ ciklo filme drąsina žiūrovus N. Vujičičius.
