Kitaip nei mums įprasta, kurtieji muziką jaučia visu kūnu
Socialiniame projekte dalyvaujantis Paulius pasakoja, kad muziką pamilo dar vaikystėje, stebėdamas chore dainuojančią laimingą mamą. Nors Paulius negirdi, įkvėptas mamos jis prisijungė prie imituojamų dainų būrelio, kuriame skaičiuodamas ritmą ir skaitydamas lietuvių kalba parašytą dainos tekstą jį imituodavo lietuvių gestų kalba, kuri smarkiai skiriasi nuo lietuvių kalbos. Kitaip tariant – tarsi dainuodavo jam suprantamu būdu. O šiandien, dalyvaudamas D. Vaitiekūno kuruojamame projekte, jis dainas ne tik imituoja, bet ir kuria. Paklaustas, kokią muziką jis mėgsta, Paulius skuba pastebėti, kad kūrinius renkasi priklausomai nuo nuotaikos.
„Iki šiol Vaido Baumilos „Kunigunda“ skamba visuose draugų vakarėliuose ir šventėse. Visi kartu, ir neprigirdintys, ir kurtieji, ir girdintieji, imituojame šią dainą. Galbūt mūsų gestai nėra tikslūs, bet mes tiesiog visi pasijuokiame. Apskritai, muzika mane labai gelbsti, nes jeigu išgyvenu sudėtingą ar kažkokią stresinę situaciją, man muzika padeda atsigauti. Ji keičia žmonių gyvenimus“, – šypteli Paulius.
Pašnekovas aiškina, kad ne visi kurtieji laisvai supranta lietuvių kalbą, todėl perskaityti dainų žodžius jiems gali būti sudėtinga – įvairios naudojamos metaforos, gramatika ir kiti kalbos niuansai šią užduotį apsunkina. Štai, pavyzdžiui, tame pačiame projekte dalyvaujantis Justas pasakoja, kad dainų tekstus jis supranta ne visada, tačiau tai jam galimybės mėgautis muzika tikrai neatima.
„Be ritmo, dažnių ir skleidžiamų vibracijų yra tiesiog tekstas, kurį aš perskaitęs arba suprantu, arba ne, todėl mėgautis muzika man padeda ritmas. Muzikos klausausi maksimaliu garsu, nes jei ji groja tyliai, tada aš jos nejaučiu – reikia didelio garso. Pavyzdžiui, mėgstu klausytis muzikos automobilyje, kur yra mažesnė, uždara erdvė, tada muzika geriau jaučiasi, o atviroje erdvėje – priešingai“, – aiškina Justas.
Mitas, kad kurtiesiems muzika yra nereikalinga, į projektą atvedė dar vieną jo dalyvę – Gabiją. Mergina pasakoja, kad žmonėms vis dar reikia įrodinėti, jog kurtiesiems muzika lygiai tokia pat svarbi, kaip ir girdintiesiems: „Jau bus ketvirti metai, kaip dalyvauju projekte. Sudalyvauti nusprendžiau todėl, kad projektas buvo su girdinčiaisiais – muziką kūrė jie, tad aš norėjau pasižiūrėti, kaip viskas vyks. Taip pat noriu, kad girdintieji atsimerktų ir pamatytų, jog kurtieji tikrai gali mėgautis ir mėgaujasi muzika. Aš labai mėgstu muziką, man patinka pasirodyti prieš auditoriją, todėl noriu visiems įrodyti, kad kurtiesiems reikia muzikos.“
Kaip kurtieji kuria muziką?
Klausiantiems, kaip kurtieji gali dalyvauti muzikos kūrybiniame procese, D. Vaitiekūnas aiškina, kad čia padeda labai reti, randami vos keliose įrašų studijose, vibrotaktiliniai įrenginiai – žaidybinėms patirtims sukurtos technologijos, kurios muzikinius garsus ir garso bangą konvertuoja į fizinę vibraciją. Vibrotaktilinė technologija, sako jis, prigludusi prie kūno, įvibruoja kūną tam tikru muzikiniu dažniu.
„Paprasčiau tariant, muzikai perteikti naudojame vibracinius mechanizmus. Juos prijungiame prie klaviatūros, kurią spaudydami kurtieji gali pajausti garso vibraciją ir pagal vibraciją pasirinkti (norimus garsus). Taip pat esame išbandę gestų konvertavimo į muziką technologiją, t. y. programavę ne taktilinius (įrenginius), o valdomus gestais“, – pasakoja pašnekovas.
Projekte dalyvaujantys kurtieji pasakoja, kad čia naudojamos technologijos, leidžiančios kurti muziką, jiems atvėrė visiškai kitą pasaulį. O ir galimybė rašyti tekstus dainoms buvo visiškai neatrasta sfera, pareikalavusi nemažai iššūkių.
„Norėjau pabandyti sudalyvauti projekte, kuriame yra ir kurtieji, ir girdintieji. Man buvo įdomu sužinoti, kaip girdinčiojo žmogaus parašytą tekstą perteikti gestų kalba. Tai buvo tikras iššūkis, nes aš, tarkime, mobiliajame telefone nukopijuoju dainos tekstą ir pagal jį dainuoju gestų kalba, man tai atrodo normalu, bet aš norėjau išmokti kažko naujo, sužinoti naujų dalykų, kaip tekstą tiksliai adaptuoti į gestų kalbą. Patiems kurti tekstą, ieškoti žodžių buvo sudėtingas procesas. Klausiau savęs, ką aš norėčiau ištransliuoti, ir tiesiog pabandžiau kurti. Gal teksto buvo mažiau, bet aš pabandžiau save išreikšti“, – pasakoja projekto dalyvė Erika Slabadienė.
Erika Jočytė antrina projekto bendrakeleiviai ir sako, kad pačiai kurti dainos žodžių gestų kalba ir vėliau išvysti adaptuotą variantą visoms klausytojų grupėms jai neteko, tačiau supranta kylančius iššūkius: „Aš pati tokios patirties neturėjau, bet dažniausiai yra taip, kad reikia galvoti ne apie lietuvių kalbą ir sekti paskui ją, o reikia išmokti sujungti dvi kalbas į vieną ir tada jau bus tinkamas būdas, kaip įterpti muziką į gestus, bet tam reikia daug praktikos ir, žinoma, tiksliai sudėliotos gramatikos“, – sako ji.
Tiesia tiltą tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulių
Projektas „Mes taip nesitarėm“ gimė 2020 metais, kai scenos menų atlikėjas D. Vaitiekūnas ėmėsi tyrinėti, kuo skiriasi sąvokos „klausyti“ ir „išgirsti“. Tąkart jis sužinojo, kad klausa neapibrėžia žmogaus santykio su muzika – kad ir koks būtų žmogaus klausos limitas, jis vis tiek gali mėgti muziką. Šios minties įkvėptas, jis ėmė ieškoti būdų susipažinti ir pažinti kurčiųjų bendruomenę, jų santykį su muzika.
„Sužinojau apie tokį kolektyvą Kaune, kuris kuria muzikinius pasirodymus, ir kad kurtieji nuo 1984 m. turi imituojamos dainos tradiciją. Taip aš pradėjau su tuo kolektyvu bendradarbiauti ir mūsų projektas išsivystė į pakankamai platų tyrimą – tiek technologinį, tiek kultūrinį. Taip atsirado įvairių praktinių projekto veiklų.
Mūsų projektas kuria platformą ir tiesia tiltą tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulių. Šiuo atveju tas tiltas tampa muzika ir garsas. Mes bandome įvairias technologines, kultūrines, menines priemonės ir kuriame pasirodymus, kuriuos galima būtų stebėti ir patirti nepriklausomai nuo klausos likučių. Čia norėčiau pabrėžti, kad projektas nėra skirtas kurtiesiems. Jo rezultatas yra skirtas visiems ir mes tą darome specialiai dėl to, kad tiek esantys skirtingose spektro pusėse, tiek girdintys, tiek kurtieji tikrai galėtų vieni iš kitų pasimokyti. Aš, kaip girdintis šiame projekte, tikrai daug mokausi iš kurčiųjų“, – pasakoja D. Vaitiekūnas.
Šiandien projektas gali pasigirti jau ne viena daina, į kurių kūrybinį procesą buvo įtraukti žmonės, turintys klausos iššūkių. D. Vaitiekūnas pasakoja, kad projekto rėmuose teko organizuoti dainos kūrimo stovyklą kurtiesiems ir neprigirdintiesiems, kurios metu kurtieji patys kūrė dainą ir muzikinį takelį, rašė tekstą gestų kalbą, kurį menininkas adaptavo girdintiems – išvertė į žodinę kalbą. Kaip aiškina jis, dažniausiai šis procesas vyksta atvirkštine tvarka – dainas paprastai tenka pritaikyti kurtiesiems, o ne girdintiesiems.
„Praėjusiais metais mes pradėjome kurti ir gestų kalbos poezijos kūrinius, juos girdintiesiems adaptuoti su muzika ir garsais. Taigi projektas išplėtė savo horizontus. Parodėme devynių kūrinių eskizą, kurie tapo pagrindu toliau vystyti audiovizualinį pasakojimą. Mūsų šių metų tikslas – sukurti pilną sceninę audiovizualinę programą, kurios turiniu žmonės galėtų mėgautis įvairiais aspektais: tiek audio, tiek vizualikos, tiek turinio, nepriklausomai nuo girdėjimo lygio, arba, kaip mes sakome, – klausos likučių. Vadinasi, mes kuriame tokį pasirodymą ir tokį kūrinį, kurį galėtų patirti ir visiškai kurčias žmogus, ir visiškai girdintis, ir tie, kurie yra tarp kurčio ir girdinčio. Gale metų žadame jį pristatyti.
Tai čia mūsų pagrindiniai tikslai. O ilgalaikis tikslas yra išleisti specialų muzikinį rinkinį laikmenoje. Greičiausiai tai būtų tiek audio, tiek video laikmena – muzikinis albumas. Jį padovanotume visiems, kad žmonės, kurie turi klausos iššūkių, taip pat galėtų mėgautis muzikiniais kūriniais ir didžiuotis, jog jų kalba yra panaudota kaip meninė priemonė tiek sceniniame pasirodyme, tiek ir būsimąjame albume“, – ateities vizija dalijasi projekto autorius.
Kaip ir pernai, taip ir šiemet, projektas tęsia kūrybinių dirbtuvių veiklą, tačiau šiais metais jos kyla į aukštesnį lygį. Kaip pasakoja D. Vaitiekūnas, prie kūrybinės komandos prisijungia kurtieji lektoriai. Vienas jų – Suomijoje ir visame kurčiųjų pasaulyje gerai žinomas atlikėjas Marko Vilhelm Vuoriheimo (sceninis pseudonimas – Signmark).
„Jis yra pirmas kurčiasis pasaulyje, kuris pasirašė kontraktą su muzikos leidybos agentūra „Warner Music“, kartu su ja išleido albumą audio ir video formatu, rašytą gestų kalbą. Pusmetį jis dirbs kartu su mūsų projekto kurčiaisiais dalyviais, kartu rašys tarptautinius tekstus naujoms dainoms. O mes, lietuvių, girdinčiųjų komanda, tas dainas apipavidalinsime muzika ir pristatysime gegužės mėnesį Kaune, teatro festivalyje. Taip pat su mūsų projekto dalyviais dirbs kurčioji teatro režisierė iš Švedijos, kuri atvyks dirbtuvėms gegužę. Šiuo metu ji veda kurčiųjų gestų kalbos dirbtuves nuotoliu. Man labai džiugu, kad šiais metais galėjome galios balansą šiek tiek subalansuoti, nes su kurčiaisiais pradėjo dirbti kurtieji profesionalai, o ne girdintys profesionalai, kaip buvo iki šiol“, – pasakoja D. Vaitiekūnas.
„Žiūriu ne kaip į negalios bendruomenę, o kaip į kitakalbių“
Kaip sako projekto autorius, jau nuo pat pradžių į kurčiuosius jis žiūri ne kaip į negalios bendruomenę, o kaip į kitakalbius. Toks požiūris formuoja ir svarbų siekį – suprasti, kaip formuojama kurčiųjų tapatybė. Dar viena užduotis, kurios vedinas menininkas vysto projektą, – būdo, kaip girdintiesiems geriau susikalbėti, paieškos: „Aš iškėliau hipotezę, kad mes labai pasitikime žodžiais ir nors jų turime daug ir mokame kalbą, kažkodėl patenkame į situaciją, kai vienas (kalba) apie batus, kitas – apie ratus, ir visiškai nieko nesuprantame.“ Be to, jam, kaip menininkui, gestų kalbos ir garso gretinimas pasirodė įdomi ir neįprasta menininė išraiška.
„Kitas dalykas, aš pats esu iš kultūrinės mažumos, turiu omenyje LGBT bendruomenę, tai aš kažkuria prasme galiu susitapatinti su socialinės izoliacijos ir kitokios tapatybės momentu. Man buvo įdomu pasižiūrėti, ar yra kažkokių panašumų, kaip, pavyzdžiui, jaučiuosi aš, LGBT žmogus, ir kaip jaučiasi žmogus, kuris yra kurčias ar neprigirdintis iš kitoniškumo ar iš emocinės pusės. Ir man atrodo, kad kas jau kas, bet LGBT žmonės tikrai gali labai lengvai empatizuoti tokioms socialinėms grupėms, kurios patiria kultūrinę priespaudą, prievartą ir socialinę atskirtį tam tikrais aspektais“, – atvirauja kūrėjas.
Dabar jis nuolat mokosi ir tobulina gestų kalbos žinias, o jas gilinti gali praktikuodamasis su projekte dalyvaujančiais kurčiaisiais. Tačiau, kaip sako menininkas, tai, kad jis vis dar negali laisvai susikalbėti gestų kalba, jam toli gražu nėra kliūtis. Kalba, pasak jo, yra mažiausiai reikšmingas dalykas, kai norime susikalbėti vieni su kitais.
„Man atrodo, kad yra daug kitų komunikacinių dalykų, kurie yra daug svarbesni. Kaip, pavyzdžiui, dėmesingas dėmesys vienas kitam, noras išgirsti, ką kitas žmogus nori pasakyti, užuot leidus sau egoistiškai bendrauti tik dėl to, kad gautum progų pasisakyti. Iššūkių kilo, bet darydamas šį projektą aš daugiau iššūkių turėjau, ir vis dar turiu, su susikalbėjimu su girdinčiaisiais, ne su kurčiaisiais. Norint suprasti ir išgirsti vienas kitą, visų pirma reikia intencijos ir noro tą padaryti, o kalba yra tik priemonė“, – pokalbį užbaigia jis.