Netikėtų garsovaizdžių pasakojimas ir tamsoje atgimstanti Jono Meko poezija klausytojams pristatoma jau antrus metus iš eilės.
Garso menininkas Vladas Dieninis, sinchroninių triukšmų (folių) meistrė Dominyka Adomaitytė bei garso aktorių – neregių komanda klausytojus veda po dar nepažintas teritorijas. Patys spektaklio kūrėjai įsitikinę: „Klausymasis – tai kita regėjimo forma.“
Kaip neįprasto performanso komandai, o kartu – ir klausytojams sekasi prisijaukinti tamsą? Kokių atradimų link nuvedė pirmieji „eiti į pat vidurį“ pasirodymai? Ir kaip skamba tamsoje atgimstantis Jonas Mekas? Atsakymų į klausimus ieško garso menininkas, kompozitorius Vladas Dieninis bei garso aktorė - neregė Laura Stadalninkaitė.
Du turo spektaklius jau parodėte. Kaip jus priėmė Kauno ir Jonavos publika?
Vladas Dieninis: Manau, kad abu parodymai sėkmingi, salės pilnos aktyvių dėmesingų klausytojų/žiūrovų, tiek matančių, tiek ir neregių bei silpnaregių. To norėjosi ir dabar malonu stebėti, kaip tai pildosi, o įdėtas darbas atsiperka visų pirma pozityviomis gyvų žmonių emocijomis.
Laura Stadalninkaitė: Tiesa, abiejų miestų klausytojai – skirtingi. Kauno publika noriai pasinėrė į spektaklio magiją, stengėsi savo pojūčiais „prisijaukinti“ tamsą bei, joje būdami, pažinti garsą, kaip elementą, kuris pasakoja istoriją. Tuo tarpu Jonavos klausytojams norėjosi konkretumo. Mažiau linkę interpretuoti, jie siekė aiškumo ir tikslaus žinojimo, kas, kaip ir kur vyksta. „Iš kur mums žinoti, kas vyksta, jeigu mes nematom? “ klausė dalis jonaviečių. Manau, jog didmiesčiuose vyksta daugiau įvairių eksperimentinių renginių. Didesnis renginių pasiekiamumas lemia tai, kad klausytojų akiratis ir suvokimas šiek tiek platesnis, objektyvesnis. Galbūt tai ir nulėmė skirtingą vertinimą.
Kokios žmonių reakcijos labiausiai nustebino?
Vladas: Idomu tai, kad kiekvienas spektaklio parodymas, nesvarbu kur jį rodytum, sukelia labai panašias reakcijas, publika gražiai susisegmentuoja į plačią įspūdžių skalę. Džiugina tai, kad žmonės išsineša ryškias emocijas, buvo ir ašarų, ir meditatyvaus plaukimo ar sustiprėjusio detalaus klausymosi įspūdžio. Taip pat, matantiems žmonėms labai stiprų įspūdį paliko tamsa. Gavau jautrių asmeninių žinučių po visko, kaip teko jaukintis tamsą, kažkas atėjo vedinas smalsumo ir labai nustebo, kokias vidines reakcijas iššaukė akistata su visiška, tamsa, kokios baimės buvo iššauktos ir kaip jos atsitraukė po spektaklio.
Ką jums reiškia tamsa?
Laura: Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Niekada nemačiau tos „šviesiosios” pasaulio dalies, kurią mato regintys. Taigi, negaliu lyginti tamsos ir šviesos aspektų. Visgi, negaliu tvirtinti, kad mano turimas pasaulio suvokimas yra visiškai tamsus – skiriu dieną nuo nakties. Kad šalia manęs stovi mašina, medis, stulpas, namas kartais galiu identifikuoti pagal tai, jog šie objektai užstoja šviesą. Manau, kad ta tamsa, kurią suvokia ir mato regintys, nėra visiškai tapati tai tamsai, kurioje gyvename mes, neregiai. Nevertinu jos kaip minuso. Tai tiesiog gyvenimo įvairovės dalis.
Vladas: Man tamsa yra abstrakcija ir galimybių laukas vienu metu.
Garsas, ko gero, yra labai svarbi neregių kasdienybės dalis. Jis padeda orientuotis, atpažinti. Laura, ar šio spektaklio kūrybinis procesas kažkaip pakeitė tavo santykį su garsu?
Laura: Orientuojantis erdvėje neregiams garsai yra kaip informavimo šaltinis, kuris suteikia informacijos, kas vyksta aplinkui. Negebėdami girdėti, negalėtumėme išlikti, nes neturėtumėme būdų, kaip sužinoti apie mums gręsiančius pavojus. Kuriant ir konstruojant spektaklį, garsą ėmėme suvokti kaip atskirą elementą. Jis turi pradžią ir pabaigą. Turi nuotaiką. Įvairūs garsų deriniai leidžia konstruoti garsovaizdžius. Tai, tam tikra prasme, galėčiau sulyginti su piešimu, kai piešiame ir į paveikslą palengva įkomponuojame norimas spalvas ir pasirinktas piešinio detales, kurios vėliau susilies į vertintojų patiriamą ar kitaip interpretuojamą visumą.
Ar Jono Meko poeziją atradote statant spektaklį? O galbūt gyvenime jo eilės jus lydėjo jau gerokai anksčiau?
Laura: Anksčiau esu skaičiusi Jono Meko poeziją. Studijavau lietuvių kalbos filologiją, taigi įvairiais būdais teko gilintis į poetų eilėmis perduodamas žinutes, nuotaikas, pagrindines temas, vertybes ir t. t. Tačiau tikrai plačiai nesigilinau ir neinterpretavau eilėraščių būtent garsais. Skaitant eilėraščius, dažniausiai galvoje kyla vizualūs įvaizdžiai, nulemti ne tik poezijos eilučių, bet ir mano pačios asociacijų.
Vladas: Iki šio spektaklio Joną Meką žinojau daugiau kaip eksperimentinio kino atstovą ir kaip poeto nebuvau atradęs. Galbūt, jei gerai pamenu, esu matęs fragmentiškai kažkur jį skaitant tekstus ir dainuojant muzikinių performansų metu. Kai pradėjome gilintis į jo tekstus, buvau nustebintas jo poetinės žodžio pajautos, o kai kurie eilėraščiai buvo tokie artimi, jog atrodė, kad aš pats juos parašiau, nors niekada gyvenime nesu rašęs eilėraščių. Ši patirtis labai praturtino.
Vladai, ką tau reiškia šis spektaklis? Ką išmokai, išsinešei iš jo kūrybinių procesų?
Vladas: Man šis spektaklis visų yra bendrystės išraiška, keturi metai paieškų ir buvimo kartu, atradimai vieniems kitų, pasidalinimai savais pasauliais. Negalvojau, kad pradėdami garso meno projektą „Regėjimo fonas” skirtą neregiams ir silpnaregiams nukeliausime iki garso spektaklio „eiti į pat vidurį”. Džiaugiuosi, kad atėjome iki čia ir keliaujame tolyn, dabar jau dalindamiesi tuo, ką atradome. Pats procesas davė visų pirma daug naujų suvokimų apie tamsą, gyvenimą tamsoje. Subliuško galybė stereotipų apie neregius, sakykime apie jų neįgalumą. Jaučiu, kad dar pajautrėjo klausa ir dėmesys detalėms bei sudėtingesnis garsinės aplinkos suvokimas. Na ir įgavau naują kompetenciją – gebėjimą groti objektais ir daiktais. Daiktai gali papasakoti daug įdomių istorijų, tereikia mokėti juos prakalbinti.
Patirti visišką tamsą bei joje užgimstančius garsinius pasaulius klausytojai kviečiami gegužės 24 d., 18 val. Šiaulių kultūros centre, gegužės 25 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre bei birželio 1 ir 2 dienomis Vilniuje (nemokamai, su registracija). Renginių bilietus platina kakava.lt, o spektaklio sklaidą Lietuvoje dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„eiti į pat vidurį“
Šiauliuose: https://www.facebook.com/events/740789271371732/
Klaipėdoje: https://www.facebook.com/events/994276465757892/
