Tyrimai rodo, kad visi žmonės autistiškėja, atsiranda virtualusis autizmas
„Yra Europoje valstybių, kur panašus autistiškų žmonių procentas kaip ir pas mus, bet tose valstybėse, kuriose labai rimtai žiūrima į autizmą (tokiose šalyse kaip Australija, Japonija), jis anksti diagnozuojamas, ten tokių žmonių jau yra apie 4 proc. populiacijos. JAV autizmo sindromas nustatytas apie 3,5 proc. šalies gyventojų. Faktas, kad visame pasaulyje autistiškų žmonių daugėja. O atsakymas į svarbiausią klausimą, dėl ko jų daugėja, išties vertas milijono, nes niekas negali pasakyti, kodėl tiksliai gimsta toks žmogus. Galvojama, kad tai vyksta dėl mūsų pasikeitusio gyvenimo būdo, o jis daro įtaką mūsų genetikai. Epigenetika turi didelę reikšmę“, – sako gydytoja.
Iš kitos pusės, pasak L. Mikulėnaitės, pradėjome daugiau žinoti, atskirti autizmo požymius, o anksčiau juos tiesiog nurašydavome intelekto sutrikimui.
„2019 metais Kanados profesorius Macronas atliko labai įdomų tyrimą, – įrodė, kad net įprastos raidos žmonės artėja link autizmo. Tai reiškia, kad mes patys stipriai keičiamės, keičiasi mūsų gyvenimo būdas, realiai mes visi autistiškėjame. Ir nors šiandien autistiškų žmonių mažuma, kas bus po 20 metų – nežinia. Gal ateis laikas, kad kaip tik autistiškas žmogus pasakys neturinčiam šio sutrikimo, daug bendraujančiam asmeniui, kad mažiau kalbėtų ar nešnekėtų bet ko, eitų nusiraminti į kitą patalpą, kad netrukdytų [šypsosi, aut. pastaba]. Visaip gyvenime gali būti, kai tokiais tempais judame į priekį.
Dar vienas įdomus dalykas – visai neseniai rumunai atrado, kad gali būti virtualusis autizmas, kurį sukelia ekranas. Jeigu vaikams nuo pat mažų dienų duodamas telefonas, televizorius, kompiuteris, tai jiems gali vystytis autizmas. Jei pašaliname tą ekraną, tai turime visai kitokį vaiką, autizmo požymiai pradeda mažėti. Dar tik pati pradžia šio tyrimo, bet akivaizdu, kad autizmui turi įtakos ir gyvenimo būdas“, – pastebi gydytoja.
Mergaitės moka labai gerai užsimaskuoti
„Sakoma, kad berniukams 4–5 kartus dažniau negu mergaitėms pasireiškia autizmas. Iš vienos pusės, galime taip sakyti, jeigu vertinsime, kaip jis iš tiesų pasireiškia, nes, kalbant apie berniukus, autizmo matyti daugiau. Visuose testuose, kurie sukurti autizmui diagnozuoti, iš esmės dominuoja berniukų požymiai, ne mergaičių. Aišku, yra mergaičių, kurių labai stipriai išreikšti autizmo požymiai, ypač ankstyvo amžiaus, bet berniukų visuomet daugiau.
2022 m. Minesotos universiteto tyrimas parodė, kad mergaitėms, turinčioms autizmo sindromą, jo pasireiškimas labai stipriai skiriasi nuo berniukų. Pastarieji yra tiesmukiškesni, aiškiai parodo savo autistinius požymius, nemoka jų suvaldyti, o mergaitės, ypač tos, kurios kalba, turi intelektą, autizmo požymius geba labai stipriai paslėpti savo elgesiu, moka prisitaikyti, užsimaskuoti.
Paprastai „Aspergerio mergaitės“ yra protingos, turi įvairių domėjimosi krypčių, nuo mažens labai domisi knygomis, itin daug skaito. Joms patinka įvairūs serialai. Jos labai artistiškos, chameleoniškos. Atsidūrusios įvairiose nepatogiose situacijose sugeba išsisukti. Pastebėti sindromą neretai būna labai sunku, nes jos vaizdo ir emocijų neišreiškia kaip berniukai“, – paaiškina vaikų neurologė L. Mikulėnaitė.
Gydytoja sako, kad, kalbant apie darbinę veiklą, jos pasiekia labai daug, bet didžiausias „Aspergerio mergaičių“ išskirtinumas yra jų asmeninis gyvenimas: „Joms sunku šeimoje, nelengva palaikyti artimus santykius tiek su partneriu, tiek su draugais. Ir tai labai stipriai kerta per savivertę. Atrodo, lyg būtumei kvailas žmogus, nesugebantis palaikyti santykių. Taip, tu randi žmogų, su juo pradedi bendrauti, bet niekaip nepavyksta išlaikyti santykio. Mintys, kad esi niekam tikusi, kad niekam nepatinki, kad nesugebi turėti santykių, tikrai vyrauja tarp tokių moterų.
Iš kitos pusės, šiandien pasaulyje – tokių moterų bumas. Kai jos sužino, kad nėra kvailos, pradeda visai kitaip gyventi. Jos supranta, kodėl palaikyti santykius, intuityviai juos pajausti, atliepti kitų žmonių jausmus yra taip sudėtinga, kodėl santykiai – toks didžiulis iššūkis. Jos žino, kad turi autizmo spektrą, todėl kitaip supranta pasaulį. Vienas dalykas, kad jos pačios žino, o kitas, kad jos informuoja savo draugą, partnerį, kad yra kitokios, tada abi pusės priima tai arba ne. Reikia suprasti, kad tokie žmonės nesielgia mums įprastai ne specialiai, jie to negali padaryti, nes yra tiesiog kitokie.“
Autistiški žmonės negali suprasti mums įprastų bendravimo taisyklių
„Yra trys kardinalūs autizmo spektro požymiai: kitoniška socialinė sąveika, verbalinis ir neverbalinis bendravimas bei ypatingieji pomėgiai, rutina, sensoriniai sutrikimai. Jei visa ši triada yra, tai galime nustatyti autizmo sutrikimą“, – sako vaikų neurologė.
Pirmasis dalykas, labai svarbus, pasak gydytojos, – autistiški žmonės išties kitaip formuoja santykius su kitais, bet tai nereiškia, kad jie jų nepalaiko: „Visi autistiški žmonės nori santykių, nori turėti draugų, mylimųjų, tai yra žmogiška. Bet kai reikia sukurti santykius, jiems neišeina taip, kaip daugeliui įprastos raidos žmonių. Vienas iš ypatumų – jie nežiūri į akis, turi periferinį matymą, mat tiesioginis žvilgsnis juos labai dirgina. Tokie žmonės žiūri iš šono, ir jei atrodo, kad į tave nežiūri, iš tiesų jie mato. Kodėl nuo pat mažens neatsiliepia kviečiami vardu? Ogi todėl, kad vardo jiems nereikia, jo reikia kitiems, kad galėtų identifikuoti. Ir jeigu tie žmonės, kurie jį kviečia, nelabai rūpi ir nelabai reikalingi, kam tada atsiliepti be reikalo. Atsiliepia tada, kai jiems reikia.
Taigi, autistiški žmonės save, savo poreikius kelia aukščiau kitų žmonių poreikių, nes stengiasi pirmiausia patenkinti savuosius. Jeigu vaikas nori žaisti, tai jis ir žais, jei nenorės – nežais. Norės – atkreips dėmesį į jus, nenorės – neatkreips. Iš vienos pusės, su tokiu žmogumi būna sunku. Nežinant, kad jis autistiškas, tikrai galima pagalvoti, kad yra egoistiškas, įsimylėjęs save. Bet iš tiesų jis nėra egoistas, jam tiesiog paprasčiau, kai žino savo poreikius, o kadangi intuityviai neskaito kitų žmonių siunčiamų signalų, tai taip ir atsitinka.“
L. Mikulėnaitė atkreipia dėmesį, kad autistiški žmonės nesupranta socialinių bendravimo taisyklių, kuriomis mes vadovaujamės. Jie tiesiog negali jų suprasti. To reikia išmokyti, nes savaime nejaučia.
„Mes, pavyzdžiui, jaučiame, ar patinkame kitam žmogui, ar ne, arba kiek derėtų kalbėti su kitu žmogumi, pastebime, kada plepame pernelyg daug. Mums nereikia pasakyti kitam, kad jis nepatinka, – tai galime parodyti kitais būdais: nežiūrėdami, nebendraudami, praeidami, nekreipdami dėmesio, ignoruodami, nesisveikindami. O žmogui, turinčiam autizmo spektro sutrikimą, šiuos signalus labai sunku skaityti. Kadangi jis intuityviai nejaučia socialinių taisyklių, turi jų išmokti. O išmokti negalės, jeigu nesimokys rimtai, – taip, kaip mokslo.
Reikia suprasti, kad autistiškam žmogui labai sunku, jis jaučiasi nesaugiai, būdamas kitų draugijoje, ypač jei jų nepažįsta. Dėl to ir galvoja apie save, jam reikia rutinos, tai leidžia gerai ir saugiai jaustis, nes žino, kas yra, kas bus, žinos, kaip su tuo tvarkytis.
Įsivaizduokite, kad patenkate į kokią nors kitokios kultūros užsienio šalį, nemokate kalbos, matote kitoniškus žmones, visiškai kitokį gyvenimo būdą ir susiduriate su situacija, kai negalite nei paklausti, nei suprasti, nei išsiaiškinti, tiesiog nesuprantate, kas vyksta. Kiekvienas žmogus tokioje situacijoje blogai jaustųsi, būtų sutrikęs, nežinotų, ką daryti ir kas jo laukia. O jeigu jūs mokotės kalbos, kultūros, to, ką tie žmonės galvoja, kodėl taip elgiasi, žinote, kas ir kaip, jei tai tampa rutina, tai viskas pasikeičia, tampa saugu. Tas pats ir su žmogumi, kuris turi autizmo spektro sutrikimą“, – kaip pavyzdį pateikia vaikų neurologė.
Reikia kuo įmanoma anksčiau vaikus pradėti mokyti
L. Mikulėnaitė sako, kad iš esmės, kai mes kalbame apie kitonišką žmogų, kitaip suvokiantį pasaulį, nesvarbu, koks raidos sutrikimas būtų, o esant autizmui jis labiausiai išreikštas, visų raidos sutrikimų siekiamybė – kad žmogus gerai prisitaikytų gyvenime.
„Šiandien ir moksle kalbame ne tik apie gyvenimo kokybę, bet ir gan subjektyvų dalyką, kuris vadinamas laime. Tai labai svarbu, nes kuo žmogus jaunesnis, tuo daugiau gali išmokti, suvokti žmonių tarpusavio santykius, kaip jie formuojasi, gali išmokti kalbėti, suprasti savo kūno kalbą, žinoti, kad susitikus reikia paduoti ranką pasisveikinti. Kuo anksčiau išmoks socialinio bendravimo taisyklių, tuo bus lengviau prisitaikyti ir skirtybės, lyginant su įprastos raidos žmonėmis, bus šiek tiek mažiau išreikštos.
Mūsų pačių socialinis elgesys labai svarbus, nes galime prognozuoti kitų žmonių elgesį. Kai matomas kitoks socialinis elgesys, sunku suvokti, ką tai reiškia, ar tai grėsmė, ar jos nėra, kaip elgtis, ką daryti. Kuo anksčiau mokysime bazinių dalykų, kaip ir kokiu būdu bendrauti, kaip kalbėti, ko nekalbėti, ieškosime kitos alternatyvios komunikacijos, kaip elgtis vienose ar kitose situacijoje, tuo adaptacija bus geresnė.
Kai toks vaikas nueis į mokyklą, tai jo elgesys mažiau skirsis nuo bendraamžių, aišku, bus tam tikrų ypatumų, pavyzdžiui, greičiau pavargs, sunkiau išlaikys dėmesį, jam reikės anksčiau išeiti iš pamokos, bet išeidamas vaikas atsiprašys ir pasakys, kad jam reikia išeiti, ir tai bus normalus elgesys. Jis neatsistos vidury diktanto ir nepradės eiti, kur nori, nes prireikė čia ir dabar“, – sako vaikų neurologė.
L. Mikulėnaitė dar kartą pažymi, kad žmogus yra labai sociali būtybė, ir tos taisyklės, prognozuojant elgesį, mums labai svarbios adaptacijai, kad vaikas galėtų normaliai eiti į darželį, suvoktų darželio struktūrą, kad galėtų kurti santykius, kad formuotų savo savarankiškumą, paskui galėtų eiti į mokyklą, ten tą patį darytų, mokytųsi, ją baigtų, galbūt pabaigtų ir universitetą.
„Bet visų svarbiausia žmogui yra atrasti prasmę gyvenime. Ir jeigu jis jaus prasmę, galės būti laimingas. O juk laimės visi ir ieškome, nepriklausomai nuo to, ar turime sutrikimą, ar ne“, – mano vaikų neurologė.
