Įkūrė mažąją bendriją


Mergina atskleidė, kad vaikystėje buvo lengviau judėti, po kurio laiko liga suvaržė jos judesius, kurių ji nebegalėjo greitai atlikti. Todėl judėjimą nuo tada palengvino (neįgaliojo) vežimėlis.

Indrė papasakojo, kad net ir atsisėdus į vežimėlį vaikystėje ji su tėvais namuose neužsibūdavo, tačiau pradėjus mokytis ji vis daugiau laiko praleisdavo juose, nes fiziškai ugdymo įstaigos nelankė.

„Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, kad tuo metu mieste, kuriame gyvenau, nebuvo pritaikytos mokyklos negalią turintiems žmonėms“, – sakė laidos „(Ne)matomi“ pašnekovė.

Anot Indrės, mokykloje negalią turintiems mokiniams buvo pritaikytas pirmas pastato aukštas, o pamokos vykdavo ir kituose. Ši kliūtis merginai mokyklos baigti nesutrukdė ir po to ji keturis metus Kauno kolegijoje gilinosi į buhalterinę apskaitą. Šiuo metu ji ir dirba šioje srityje.

Indrė Kručkauskaitė, Laura Dabulytė

„Iš dalies mane susirado pats darbas. Man pirmąjį darbą pasiūlė žmonės, pas kuriuos atlikau praktiką. Vėliau atsirado antri, treti darbdaviai“, – atskleidė mergina.

Indrės tikinimu, ji vieną dieną supratusi, kad jai lengviau dirbti ne samdomą darbą, o įsteigti mažąją bendriją. Tokiu atveju mergina gali turėti daugiau klientų, mokestinių lengvatų ir kitų privalomų.

Šiuo metu Indrė turi septynis klientus ir sako, kad savo laiko, kurį jiems skiria neskaičiuojanti, o mėgaujasi savo darbu.

„Aš laiko neskaičiuoju. Aišku, viena diena būna labiau užimta, kita – laisvesnė“, – atviravo mergina.

Patirtis paskatino imtis iniciatyvos


Indrė atskleidė, kad iniciatyva „Mažiau laiptų“ prieš trejus metus gimė iš būtinybės. Tuomet ji dar gyveno būste, kuris nebuvo pritaikytas judėjimui su vežimėliu. Anot pašnekovės, kiekvieną kartą jai panorėjus išeiti į lauką, broliui arba patėviui reikėdavo ją išnešti iš ketvirto aukšto.

„Viskas buvo labai komplikuota, nes į lauką per metus išeidavau kelis kartus. Tiesiog galvodavau, ar jau labai reikia“, – atviravo mergina.

Tuomet jai vieną dieną ir gimė idėja, kad reikia keisti situaciją ir ieškoti iš to išeities. Taip atsirado labdaros ir paramos fondas „Mažiau laiptų“. Pagrindinė to misija pradžioje buvo merginai padėti susirasti ir įsirengti pritaikytą būstą. Anot Indrės, tai netruko išsipildyti. Šiandien ji gyvena judėjimo negalią turinčiam žmogui pritaikytame būste pirmame aukšte.

„Dabar norisi padėti ir kitiems negalią turintiems žmonėms. Suburti juos į bendruomenę, galbūt ateityje vykdyti keliones ir rodyti, kaip yra pritaikyta arba nepritaikyta aplinka žmonėms turintiems judėjimo negalią“, – kalbėjo Indrė.

Mergina pastebi, kad dauguma viešųjų vietų jau turi įrengtus pandusus, tačiau kartais tai situacijos nepalengvina, nes jie įrengti netinkamai. Indrė paatviravo, kad tokiais atvejais esant šeimos nariams ar asistentei didelių sunkumų nekyla, nes jie padeda įveikti kliūtį, tačiau būdama viena ji tokias vietas aplenkia. Ji netgi atskleidė elementarią problemą, kad nenuvalyto panduso taip pat nesinori bandyti įveikti.

Indrė paklausta, ką tą pačią ligos diagnozę ir sunkiai laiptelius įveikiantiems žmonėms palinkėtų, sakė, „nebijoti, nebijoti pasakoti, viešinti situacijos, bet geriau viską daryti per optimizmo prizmę. Ne visiems patinka burbėjimas“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)