Plaukiu geriausiai, kaip galiu, iššūkius gatvėse padėjo įveikti tailandiečių nuoširdumas
Sportininkė Gabrielė 100 m plaukimo nugara varžybose (S6 klasėje) distanciją įveikė per 1 min. 38,53 sek. ir neturėdama sau lygių tapo rungties čempione. Sidabro medalius gavo už 200 metrų kompleksinį plaukimą ir už 50 metrų nugara.
„Jeigu laimi auksą, dar nereiškia, kad esi patenkintas rezultatu. Šį kartą jis buvo toli nuo mano geriausiojo. Mano asmeninis rekordas yra net 6 sekundėmis geresnis! Po stuburo operacijos esu užstrigusi viename taške, visomis jėgomis bandau iš jo ištrūkti, ir man buvo pavykę gegužės mėnesį iš tos zonos išeiti bei pagerinti savo rezultatą, kad priartėčiau prie geriausio asmeninio laiko, bet, deja, šiose varžybose man sutrukdė nuovargis. Buvau pavargusi, neišsimiegojusi, nedaug valgiusi, nes susipainiojo laikas, miego režimas. Kai prisitaikiau, iškart pagerinau savo rezultatus. Visose varžybose plaukiu geriausiai, kaip tik galiu, dedu maksimalias pastangas, daug ir sąžiningai treniruojuosi prieš tai. Šį sezoną padidinau krūvį, kai kada treniruojuosi du kartus per dieną. Praėjusį sezoną to nedariau, tad man pačiai buvo labai įdomu, kaip seksis kitais metais, jeigu išlaikysiu tokį tempą“, – sako Gabrielė.
Į klausimą, kaip Tailande, kur vyko varžybos, pritaikyta infrastruktūra žmonėms su negalia, mergina neslepia, kad važiuojant vežimėliu buvo iššūkių, bet su jais visais susitvarkė, nes lydėję savanoriai ir patys vietiniai gyventojai buvo nepaprastai malonūs: „Labai įsiminė, kad visi nuolat prieidavo, paklausdavo, kokios reikia pagalbos, žmonės šypsojosi, tikrai nuoširdžiai padėdavo. Kiti sportininkai ėjo į prekybos centrą, tai jo apsaugos darbuotojai sustabdė eismą šalia, pervedė per gatvę, atidarė duris. Pirmą kartą taip mačiau ir išvis pirmą kartą buvau taip toli išvykusi – net 10 dienų ten praleidome, pamatėme nemažai šventyklų. Viskas man labai patiko, išskyrus, kad buvo sudėtingiau judėti, bet viską atpirko vietinių nuoširdumas.“
Plaukia nuo kūdikystės, svajoja apie teisės mokslus
„Į mažylių baseiną mama vedė nuo pat gimimo, nes gydytojai rekomendavo tai daryti dėl mano sveikatos, mat jau gimiau su negalia.
Kai buvau ketverių, mane mama atvedė pas pirmąjį mano trenerį Romualdą Bičkauską, jis turėjo neįgaliųjų klubą „Takas“. Romualdas mane priėmė, treniravo, pamatė, kad turiu gebėjimų, kad nepraleidžiu treniruočių, kad man patinka, kad siekiu rezultatų. Pradėjau dalyvauti žmonių su negalia čempionatuose, o profesionaliai plaukti ėmiau prieš šešerius metus, tai yra 11 metų, kai treneris mane mokyti perdavė savo dukrai, dabartinei mano trenerei Rasai Mažutaitienei. Pas ją treniruodamasi pradėjau siekti profesionalių rezultatų“, – paklausus, kaip prasidėjo jos, kaip plaukikės, karjera, atsako Gabrielė.
Paklausus, kaip ji šiandien juda ir kaip susitaikė su tuo, kad turi judėjimo negalią, mergina sako, kad yra labai didelis skirtumas, kai gimei su negalia ir kai ji patirta per kokį nors nelaimingą atsitikimą, patyrus traumų: „Man nuo mažumės tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Kai buvau vaikas, net pernelyg neklausinėjau; pradėjau labiau gilintis į tai, kas man yra, kai atėjau į penktą klasę po pradinės mokyklos, kai, deja, patyriau patyčių, – iš manęs juokėsi, nesuprato, kaip ir visų žmonių su negalia, nors juk mes nekalti, kad tokie gimėme ar tapome.
Iš pradžių labai bailiai į mane žiūrėjo ir patys mokytojai, dabartinėje gimnazijoje, kurioje mokausi, visada klausia, ar reikia pagalbos, ragina, kad pasakyčiau, netylėčiau, jeigu kas ne taip. Ir nors siūlosi padėti, kai kurie jų nežino, kaip tai padaryti. Tie, kurie dirba ilgiau, jau žino, kiek ir ką aš galiu, ir jeigu reikės pagalbos, pati pasakysiu. Pašaipų, deja, esu patyrusi. Mokykla susitvarkydavo su tuo arba pati už save pakovodavau. Visko teko išgyventi, šiandien patyčių nebėra, gal ir mano pačios charakteris tapo stipresnis, kad galiu save apginti, galbūt nebereaguoju taip, kaip anksčiau, jei kas ir ką pasako.“
Pagrindinė Gabrielės judėjimo priemonė yra paspirtukas, bet jo mažai matyti varžybose, mat į jas keliauja su vežimėliu: paspirtuką dėtis į lagaminą pernelyg sudėtinga, užima labai daug vietos, nepatogu. „Pati judu vežimėliu, kad nereiktų langečių nešioti. Anksčiau galėjau vaikščioti su langetėmis be atramos, tada supratau, kad noriu važiuoti paspirtuku, nes greičiau. Prieš dvejus metus man padarė stuburo operaciją – turėjau skoliozę, „sukabino“ stuburą, pasikeitė svorio centras ir dabar šiek tiek neišlaikau pusiausvyros, bet nuolat lankausi pas kineziologą, daug treniruojuosi, yra sudaryta programa, pagal kurią kasdien dirbu, tad labai tikiu, kad ateityje vėl galėsiu vaikščioti.“
Paklausus, kur nori studijuoti, nes jau kitais metais reikės pasirinkti, Gabrielė sako, kad į sportą šiandien nelinksta, nors ir jaučia didžiulę pagarbą visiems treneriams. Sako, kad tik iš išorės gali matyti, ką jie patiria, koks tai sudėtingas, pasiaukojantis darbas.
„Nors ir nesieju savo profesijos su sportu, bet pabaigusi mokyklą tikrai plauksiu. O studijuoti norėčiau politiką, teisę, man įdomi tarptautinė teisė, ypač lygių žmonių galimybių teisių sritis, kuri apima mano pačios gyvenimą, patirtis. Su šia sritimi tikiuosi sieti savo gyvenimą, norėčiau būti naudinga visuomenei“, – šypsosi Gabrielė.
Nori padrąsinti žmones su negalia nebijoti veikti ir atsikratyti juos skaudinančių stereotipų
„Be proto skaudu matyti žmones su negalia, kurie užaugę nepalankioje, juos stigmatizuojančioje aplinkoje. Kuriems įteigta, kad jie nieko negalės, nesugebės, kad nepavyks arba jeigu jau darys, tai turi siekti aukščiausių rezultatų. Dar būna, kai žmonės be negalios lyginami su turinčiais negalią ir tuomet žeminami: štai, jeigu jau be kojų kažkas gali plaukti, tai kodėl tu negali, ko tada vertas. Taip nuvertinami ir vieni, ir kiti. Tų stereotipų yra milijonai, tarp kurių įstrigę daug žmonių. O juk jų niekam nereikia, jie skaudina, nuvilia, įvaro daug kompleksų, uždaro duris prieš daug įdomių veiklų.
Žmonės su negalia, o ypač tie, kurie ne su ja gimė, o įgijo po traumų, itin jautrūs tam, ką apie juos galvoja kiti, jiems sunku susitaikyti, kaip atrodo, kad ne viską sugeba padaryti, ką galėjo. Dėl to yra labai daug nelaimingų, savimi nepasitikinčių žmonių. Nereikia tų žmonių nurašyti, svarbu kaip tik palaikyti, visiems mums reiktų labiau padėti vieni kitiems, padrąsinti, nesmerkti, nesityčioti, nes tai, kad šiandien neturi negalios ir esi laimingas, nereiškia, jog rytoj negali sėdėti neįgaliojo vežimėlyje ir būti toje pačioje vietoje, iš kurios anksčiau juokeisi. Tai gali atsitikti bet kuriam mūsų, bet tik tie, kam atsitinka, supranta. Nereikia žeminti, nusisukti, svarbu labiau suprasti vieniems kitus. Aš pati tikrai galiu padėti, ir padėsiu, kam reikės, rašykite man, jei sunku, jei nedrįstate imtis naujos veiklos, jei liūdna“, – nuoširdžiai kviečia Gabrielė.
Visiems žmonėms, kurie turi negalią ir neišdrįsta ko nors imtis, mergina labai linki nebijoti siekti tikslų arba bent pabandyti: „Tai nereiškia, kad jeigu eisi sportuoti, būtinai reikia siekti medalių. Užsiimti mėgstama veikla galime visi, nereikia rungtyniauti, lenktyniauti, jeigu nenorime. Tai tikrai skausmingas stereotipas, stabdantis žmones su negalia, nes jiems nuolat keliami aukšti standartai.
Žmonės su negalia turėtų dalyvauti veiklose ne todėl, kad kitiems įrodytų, jog jie kažką gali ar sugeba. Verta tai daryti dėl savęs, savo psichologinės būsenos, kad peržengtum per save, juk pabandyti naujų dalykų įdomu ir smagu. Kol neišbandysime, nežinosime, kaip sekasi. Tad patarčiau žiūrėti paprastai: jeigu noriu – išbandau, jeigu nepatiks – nebedarau. Šiandien vyksta įvairių renginių, nemažai sukurta grupių žmonėms su negalia, tad reiktų pasidomėti ir išdrįsti bent kartą atvykti į vieną ar kitą renginį, dalyvauti iniciatyvose, – taip galbūt atrasite savo mėgstamą veiklą, apie kurią net nepagalvojote.
Džiugina, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori mokytis, stengiasi, domisi, ir institucijos įsitraukia labiau. Štai dabar dalyvauju projekte „Muziejus kiekvienam“, kurį rengia Čiurlionio muziejus, – aš ir dar keli žmonės su negalia konsultuojame, kaip muziejų tinkamai pritaikyti visiems su įvairiomis negaliomis, kad savarankiškai, be jokios palydos, galėtų ateiti į muziejų, pamatyti ekspozicijas, dalyvauti edukacijose ir kitose veiklose.
Tad tikrai yra tokių, kurie noriai bando pritaikyti ir tai daro, nekalba tuščiai, bet iš visuomenės pusės pastebima didelė švietimo stoka. Aišku, egzistuoja paralimpiniai judėjimai, organizacijos, kurios tikrai stengiasi, kad visuomenė žinotų, – tai išties labai smagu. Bet labai daug kas net nežino, kad žmonių su negalia sportas išvis yra, kad mes susiduriame su nelengvais iššūkiais kasdienybėje, apie kuriuos jie net nepagalvoja. Mūsų nėra tiek daug gatvėse ne dėl to, kad nenorime dalyvauti, eiti, būti, bet mes vis dar daug kur tiesiog negalime patekti, nes yra nepritaikyta. Labai norėtųsi atkreipti į tai dėmesį, juk ir mes norime gyventi kuo labiau visapusiškai, norime atrasti kuo daugiau spalvų gyvenime ir toli gražu ne visada vieni tai galime padaryti.“
