Prof. dr. K. Bonawitz akademinio domėjimosi sritys apima specialųjį ugdymą, galimybes derinti bendrojo ir individualaus ugdymo principus, asmenims su negalia teikiamas ir prieinamas paslaugas, taip pat mokytojų rengimo pokyčius atsižvelgiant į besikeičiantį pasaulį.
Lietuvoje beveik mėnesį viešėjusi profesorė atvyko su tikslu konsultuoti mūsų šalies nacionalinius ir regioninius specialiojo ugdymo centrus, švietimo įstaigų atstovus įvairiomis įtraukiojo ugdymo temomis, įvertinti mūsų ugdymo įstaigoms kylančius iššūkius, pasidalyti patirtimi.
Įtraukiojo ugdymo tema mūsų šalyje pastaruoju metu itin aktuali, nes nuo rugsėjo 1-osios, įsigaliojus Švietimo įstatymo pakeitimams, bendrojo ugdymo įstaigos privalės priimti individualių ugdymosi poreikių turinčius vaikus.
Su dr. K. Bonawitz, kuri rudenį vėl sugrįš į Lietuvą, pasikalbėjome apie tai, kas ir kokių veiksmų turi imtis, kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas, kaip pakeisti prieš jį nusiteikusiųjų požiūrį, kokia situacija šiuo klausimu Jungtinėse Valstijose ir kokį įspūdį padarė Lietuva – ar teisingu keliu einame?
– Kaip vertinate įtraukųjį ugdymą? Ar tai išties gera idėja?
– Manau, kad tai ne tik graži, bet ir labai svarbi idėja. Visi kartu gyvename visuomenėje ir, jei per visą savo mokymosi laikotarpį to nepatyrėme, baigę vidurinę, nežinome, kaip vieniems su kitais bendrauti.
Jei nuo darželio iki 12 klasės vykdoma įtraukioji praktika, vaikai savaime žino, kaip elgtis, bendrauti vieniems su kitais, nes tik tai jie yra patyrę. Kai mokyklose įgyvendinsime įtrauktį, po 10 metų aštuonmečiai manys, kad bendrauti su neįgaliaisiais visuomenėje yra normalu. Mano įsitikinimu, kiekvienas vaikas yra svarbus ir kiekvienas vaikas turi teisę mokytis įtraukioje aplinkoje.
– Kokia situacija įtraukiojo ugdymo atžvilgiu Jungtinėse Valstijose? Kiek ugdymo įstaigų jį taiko ir ar sėkmingai?
– 100 proc. mūsų bendrojo ugdymo mokyklų yra sukurtos kaip įtraukioji aplinka, nes to iš jų tikisi vyriausybė. Mūsų įstatymai reikalauja, kad mes atsižvelgtume į kiekvieno vaiko įtrauktį.
Aš esu iš Minesotos valstijos, pas mus kai kurie vaikai yra visiškai įtraukti į bendrojo ugdymo klases, kiti gauna tam tikrą papildomą pagalbą kitose klasėse. Tačiau tikimasi, kad jie bus toje pačioje mokykloje ir visą dieną kuo daugiau bendraus su savo neurotipiniais bendraamžiais.
Sakyčiau, kad JAV įtrauktis sėkminga, nes tai daryti pradėjome XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje. Mums prireikė nemažai laiko, kol išsiaiškinome, kaip tai veikia ir koks būdas yra geriausias, kad mūsų vaikai vis dar galėtų daryti pažangą mokykloje.
Nenorime surinkti visų į vieną vietą be jokio plano. Svarbu, kad turėtume planą, jei vaikai negeba išmokti, kaip bendrojo ugdymo mokytojas juos moko. Svarbu, kad išmokytume tą mokytoją, kaip naudotis tokiais dalykais kaip universalus dizainas mokymuisi, diferencijavimas, ir kad mokytojai glaudžiai bendradarbiautų su specialiojo ugdymo specialistais: specialiaisiais, socialiniais pedagogais, logopedais, kalbos patologais.
Manau, Minesotos valstijos sėkmės pavyzdys yra tai, kad mūsų sutrikusio intelekto moksleiviai, kurie niekada nebūtų turėję galimybės studijuoti universitete, dabar gali tai daryti.
Tas, kuriame dėstau, yra vienintelis ketverių metų universitetas, kuriame studentai gyvena bendrabučiuose. Turime programą „Build“, kurioje dalyvauja apie 30 studentų, turinčių intelekto sutrikimų, pavyzdžiui, Dauno sindromą ir autizmą. Šie asmenys negali įgyti aukštojo mokslo diplomo, tačiau jie gali gauti dvejų metų sertifikatą, kad galėtų dirbti versle, senelių globos namuose, mokykloje ar kavinėje. Manau, kad tai puikus sėkmės pavyzdys, nes visi kiti studentai miestelyje mano, kad tai yra pats normaliausias dalykas.
Kai matau, kaip tie studentai bendrauja, susitikinėja, visur dalyvauja, gyvena savo bendrabučiuose ir t. t., jie tiesiog patiria gyvenimą. Manau, kad tai yra rezultatas to, jog visą gyvenimą jie buvo įtraukiančioje aplinkoje.
– Lietuvos visuomenė įtraukiojo ugdymo klausimu yra gana susiskaldžiusi. Tikriausiai viskas priklauso ir prasideda nuo požiūrio. Bet klausimas – kaip tą požiūrį pakeisti?
– Manau, kad tam reikia laiko ir sąmoningumo. Turime labiau visuomenę informuoti apie neįgalius asmenis ir jų gebėjimus. Viename renginyje Lietuvoje turėjau vertėją – 14 metų jaunuolį, turintį Dauno sindromą, kuris keletą minučių auditorijai vertė mano kalbą.
Aš nemoku lietuviškai. Net nemoku jokios kitos kalbos, išskyrus anglų. O šis jaunuolis kalba keturiomis kalbomis. Laisvai kalba angliškai, kelerius metus gyveno Amerikoje. Ir neurotipiniams žmonėms auditorijoje, kurie nesupranta anglų kalbos, sugebėjo išversti, ką sakau. Jis buvo mano lietuviškasis balsas visiems susirinkusiesiems. Būtent tokie pavyzdžiai padeda atkreipti visuomenės dėmesį. Tai priverčia juos susimąstyti ir pagalvoti, na, galbūt jis turėtų turėti galimybę mokytis mokykloje su kitais vaikais arba dirbti darbą, kaip ir kiti žmonės.
Šis pavyzdys man patiko tuo, kad tai buvo ne tik įprasta veikla, jog turime vertėją tarptautinėje aplinkoje, bet ir tai, kad jis turi įgūdžių, kurių daugelis neturi. Ir jis sugebėjo parodyti, kad dėl tų įgūdžių yra vertinga visuomenės dalis. Tačiau vertingas būtų ir be jų. Tai vienas pavyzdžių plačiajai visuomenei, kuri gali nesuprasti, kodėl svarbu įtraukti šiuos asmenis. Bet tikiuosi, kad vertinsime juos kaip žmones ir tai, ką jie duoda pasauliui.
– Apie įtraukųjį ugdymą yra tekę kalbėtis su mokyklų vadovais, mokytojais, vaikų tėvais. Dalis pedagogų teigė, kad sunku taip dirbti, nes nėra sistemos ir jie nežino, kaip tinkamai viską daryti, jiems reikia pagalbos, bet jos negauna. Ir kai kurie neurotipinių vaikų tėvai skeptiškai žiūri į tai, kad jų vaikai ir vaikai, turintys individualių ugdymosi poreikių, mokysis kartu – bijo, kad jų vaikai mokslo atžvilgiu nukentės. Kaip čia pasiekti pokyčių?
– Manau, kai nežinome, esame linkę bijoti, o tada baimė virsta pykčiu ir nusivylimu, nes noriu, kad mano vaikas galėtų augti ir mokytis, o kas bus, jei mokytojas turės daugiau laiko praleisti su vaiku, turinčiu individualių ugdymosi poreikių, ar mano vaikas išmoks?
Švietimo ministerija, Lietuvos įtraukties švietime centras, regioniniai centrai tam skiria daug dėmesio. Čia itin svarbu, kad ugdomas supratimas apie neįgaliųjų vertę, jog jie turi būti įtraukti, ir kad, jei tai bus daroma tinkamai, bendrojo ugdymo mokytojai išmoks metodų, kuriuos galės taikyti visiems savo mokiniams.
Žinoma, ką reikia daryti, bet to negalima įgyvendinti iš karto, nes šiuo metu yra specialiosios mokyklos, kuriose dirba specialistai ir mokosi vaikai, kurie galėtų lankyti įprastas mokyklas. Mokykloms reikia mokytojų, o jų kol kas nėra pakankamai, todėl dabar Lietuvoje yra daugiau universitetų, kurie juos ruošia.
Po dešimties metų greičiausiai visi turės reikiamą pagalbą, bet kas bus daroma iki tol? Manau, svarbu, kad ne tik neurotipiniai mokiniai ir jų šeimos žinotų, kad jie bus ugdomi, bet ir vaikų, turinčių individualių ugdymosi poreikių, šeimos žinotų, kad jų vaikai galės mokytis. Nes kas iš to, jei vaikas įtrauktas, bet mokytis neišeina. Tai jau irgi problema. Taigi regioniniams centrams dirbant kaip konsultantams su mokyklomis bus svarbu, kad mokyklos, mokytojai, direktoriai gautų tas rekomendacijas ir kai kuriuos dalykus išbandytų.
Manau, kad konsultantams, specialiosioms mokykloms, specialiojo ugdymo specialistams šiuo metu sunkumų kelia tai, kad jie pateikia idėjų, bet paskui jos tiesiog nugula ant stalo ir nėra panaudojamos. Bendrojo ugdymo mokytojui gali būti baugu, nes jis gauna visas šias idėjas ir galvoja: „Tai tik vienas mokinys mano klasėje, o aš turiu dar 27.“
Tačiau tie konsultantai žino, kad šie metodai veikia, todėl jie teikia rekomendacijas, paremtas tuo, ką išbandė, ir žino, kad naudoja įrodymais pagrįstą praktiką, kuri taikoma visame Vakarų pasaulyje. Ir tai yra fantastiška, bet mums reikia, kad tas bendrojo ugdymo mokytojas norėtų išbandyti tai, kas rekomenduojama, ir, jei tai nepadeda, pabandytų ką nors kita.
Jei mokytojas taiko universalaus dizaino mokymuisi metodus, jis patenkina absoliučiai visus vaikų poreikius, nepriklausomai nuo to, ar jie turi negalią.
Kitas dalykas – jei bendrojo ugdymo mokytojas jaučiasi vienišas ir mano, kad jo niekas negirdi, kai prašo pagalbos, tai jau problema. Jei jie nebuvo mokomi, kaip dirbti su savo klasės mokiniais, visa tai neveiks.
Per tris savaites Lietuvoje pastebėjau, kad specialiojo ugdymo specialistai nori, jog bendrojo ugdymo mokytojai jaustųsi palaikomi, nori bendradarbiauti. Labai svarbu, kad mokyklų vadovai informuotų, kaip atrodo įtrauktis mokykloje, ir bendradarbiautų. Tikiuosi, tada ir bendrojo ugdymo mokytojai supras, kad reikia bendradarbiauti su specialiojo ugdymo kolegomis, jog būtų patenkinti mokinių poreikiai.
Čia taip pat svarbu pergalvoti visos bendrojo ugdymo mokyklos tvarkaraštį, kad specialistai galėtų lanksčiai tenkinti mokinių poreikius mokykloje.
Su mokyklų direktoriais dar neteko daug bendrauti, tačiau tie, su kuriais bendravau, labai džiaugiasi įtraukiuoju ugdymu ir tai puikiai veikia jų mokyklose. Tikiuosi, kad jie supažindins kitų mokyklų direktorius, kaip tai turi vykti. Nes, jei direktorius nevadovauja remdamasis vizionierišku įtraukties modeliu, gali būti, kad jis nežino, kaip tai padaryti. Galbūt nenori to daryti. Galbūt dar nesulaukė reikiamos pagalbos.
Kitas dalykas, suprantu, kad bendrojo ugdymo mokytojai nerimauja dėl vaikų vertinimo, kokį pažymį parašyti mokiniui, kuris nedaro tiek daug, kiek kiti. Tai labai realus rūpestis, apie kurį turime kalbėti. Kai grįšiu čia rudenį, kalbėsime, kaip atrodo vertinimas.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai dirbau mokykloje ir pradėjau taikyti bendrą mokymą, bendrojo ugdymo mokytojai su manimi nenorėjo turėti nieko bendra, kol nematė, kad tai veikia. O kai pamatė, jiems buvo lengva pritarti, nes padėjome vieni kitiems.
Todėl manau, kad svarbu, jog iš tų mokyklų, kurios patiria sėkmę, kiti gautų šią žinią. Nes jose mokosi tie patys vaikai. Bet jiems sekasi, jie žiūri pozityviai, bendradarbiauja, bendrauja. Tai tiesiog nuostabu.
Raseinių r. Viduklės Simono Stanevičiaus gimnaziją vertinčiau kaip vieną iš dviejų geriausių mokyklų, kuriose teko būti per savo gyvenimą. Amerikos, Suomijos – ši šalis apskritai pirmaujanti pasaulyje – mokyklose vyksta puikūs dalykai. Nesitikėjau to pamatyti Lietuvoje. Ir man gėda, kad nesitikėjau. Bet pamačiau. Tai man suteikė vilties, nes šie žmonės rado sprendimą. Ir tai, ką jie daro, nėra paslaptis. Kaip padaryti, kad apie tai sužinotų kiti? Viskas prasideda nuo vadovybės.
– Ką reikia padaryti mokyklai, kad ji tinkamai judėtų įtraukiojo ugdymo keliu?
– Manau, kad tai turi prasidėti nuo savivaldybės, kuri, mano supratimu, skiria pinigus. O direktorius pasirenka, kaip tuos pinigus panaudoti. Kitas klausimas, ar direktorius žino, supranta, kaip tie pinigai gali būti panaudoti? Kaip galima gauti visą reikiamą pagalbą?
Mokyklos vadovas turi suprasti, kokie vaikai bus jo mokykloje. Jei žino, kas tie vaikai ir kokie jų poreikiai, turėtų vadovautis regioninių centrų, Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus ir visų vietų, kuriose dirba ekspertai, konsultacijomis, rekomendacijomis – tai turėtų padėti jam, kaip vadovui, geriaus suprasti, ko ir kokių specialistų reikia mokyklai.
Ir turėtų siekti užtikrinti, kad visi mokyklos bendrojo ugdymo mokytojai būtų pasirengę mokyti visus mokinius. Tačiau ne reikalauti, kad bendrojo ugdymo mokytojas žinotų, kaip bendrauti, tarkime, su nekalbančiu vaiku. Jei tam mokytojui su tuo anksčiau neteko susidurti, jis ir nežinos, ką daryti. Todėl jie turi žinoti, kad yra specialiojo ugdymo specialistų, pasirengusių padėti.
Šis principas gali užtikrinti profesinį tobulėjimą. Profesinis tobulėjimas šioje šalyje yra fantastiškas. Dieve mano. Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriuje tiesiog sėdėjau išsižiojusi nuo to, ką jie patys sukūrė. Tie įrankiai mokyklai yra nemokami. Tad mokykla, kuri su jais dirba, gali turėti viską, ko jai reikia ir ko nori.
Pavyzdžiui, sensorinės pertraukėlės. Nes kartais vaikui, kuris turi autizmą, tik tiek ir tereikia. Bet tai turi žinoti ir bendrojo ugdymo mokytojas. Jei jis nebuvo apmokytas, tada, žinoma, jausis nusivylęs, susirūpinęs ir piktas.
Todėl manau, kad direktoriai turi žinoti, suprasti, kas yra jų mokiniai, ko jiems reikia. Ir pasirūpinti, kad profesinis tobulėjimas būtų skirtas visiems mokyklos mokytojams. Nes, jeigu direktorius neteikia tam prioriteto, bendrojo ugdymo mokytojai to ir negaus. Todėl čia būtina turėti lyderius, kurie tai modeliuotų.
Visada yra būdų, kaip galime tobulėti. Todėl vertinu, kad turiu galimybę kalbėtis su Švietimo ministerija ir bendradarbiauti su Lietuvos įtraukties švietime centru. Galiu pasidalyti savo patirtimi apie plėtrą, nes visą savo karjerą padedu kurti programas, kad įtrauktis veiktų mokyklų, universitetų, savivaldybių lygmeniu. Labai svarbu, kad su žmonėmis, turinčiais negalią, elgtumės taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis.
Kai viešėjau čia prieš metus, girdėjau moterį sakant, kad rašys peticiją, jog jos vaiko klasėje nebūtų vaikų su negalia. Dar nebuvau susipažinusi su jūsų kultūra, nenorėjau primesti savo požiūrio, todėl tiesiog klausiausi. Tos moters manymu, vaikai su negalia gali eiti į specialiąją mokyklą, nes jie ten ugdomi. Na, tai teisingas teiginys. Bet kodėl jie neturėtų turėti galimybės mokytis kartu su kitais, jei jie tai sugeba?
Ir štai kur dabar yra Lietuva. Rugsėjo 1 d. tai turės daryti visos mokyklos. Bet Viduklėje jie tai daro jau 20 metų, nes kažkas suprato, kad tai svarbu. Šioje šalyje yra vietų, iš kurių galima pasimokyti, kaip tai daryti gerai, ir aš tikiuosi, kad tai įvyks.
– O kaip pakeisti tėvų požiūrį? Ir kas turėtų tai daryti, kada ir kur?
– Manau, kad mokyklos yra ta vieta, kur tai gali įvykti, nes jose vyksta renginiai, į kuriuos visi ateina ir vieni su kitais bendrauja.
Žinoma, gali pasitaikyti patyčių. Jaunuolis, kuris buvo mano vertėjas, kai jo paklausiau, kas tau nepatinka mokykloje, atsakė, kad buvo patyčios. Tai atskira problema, kurią reikės spręsti, jei vaikams bus leidžiama tyčiotis ir priekabiauti prie vaikų, turinčių negalią.
Bet apskritai vaikai tiesiog nori žaisti vieni su kitais. Jei būčiau mokyklos vadovas, suplanuočiau keletą tikslingų galimybių visoms šeimoms susirinkti ir kartu praleisti laiką. Ne tam, kad atkreipčiau dėmesį į vaikus su negalia, o tam, kad juos pamatytų ir pabūtų su jais vienoje aplinkoje.
Tačiau, jei bijome tai pamatyti, jei niekada to nematome, nesugebėsime priimti tų skirtumų. Nežinau, ar kada nors padėsime tiems žmonėms suprasti, kodėl tai svarbu. Ir ne visi supras. Bet galima kurti aplinkybes, kad ta sąveika vyktų natūraliai.
Amerikoje mūsų bažnyčios ne visada yra puiki vieta šeimoms, kuriose yra vaikų su negalia, nes pastoriai nežino, kaip elgtis, jei, pavyzdžiui, bažnyčioje kas nors garsiai kalba, kai jie sako pamokslą. Mes einame ir šviečiame juos, kalbame apie tą vaiką, kad nieko blogo, jei jis garsiai save išreiškia. Būtent taip jie garbina.
Taigi, manau, kad galima tikslingai suplanuoti renginius, kuriuose vaikai pabūtų vieni su kitais, su jais gali būti specialusis padėjėjas.
Asmeniškai norėčiau, kad neurotipinio šešiamečio tėvai pasikalbėtų su Dauno sindromą turinčio šešiamečio tėvais apie tėvystę. Žinote, ką jie išsiaiškintų? Kad auklėjimas yra beveik toks pat.
– Lietuvoje praleidote keletą savaičių, lankėtės institucijose, bendravote su įvairiais žmonėmis. Kokį įspūdį susidarėte, ar įtraukiojo ugdymo klausimu einame tinkamu keliu?
– Esate visiškai tinkamame kelyje. Kai pirmą kartą atvykau, maniau, daugiau padėsiu specialiojo ugdymo specialistams, bet jiems mano pagalbos nereikia. Jie žino, ką daryti ir kaip ugdyti vaikus, turinčius individualių ugdymosi poreikių.
Įdiegti šią praktiką mokyklose taip, kad ji padėtų visiems mokiniams, kurie lankys mokyklas, bus didžiausias iššūkis.
Tačiau, žvelgiant plačiau, mokyklų vadovai turi suprasti, kad jiems reikia ir kitų specialistų, ne tik specialiojo ugdymo. Taip, tai brangu. Todėl reikėtų pasikliauti regioninio centro konsultantais, kad jie pateiktų pasiūlymų.
Kita svarbi dalis, kuri turi įvykti, ir kuri, manau, dar neįvyko, o gal tik aš to dar negirdėjau, yra mokyklos pamokų tvarkaraštis. Jei kiekvienas mokytojas veda po penkias pamokas, kuriuo paros metu tos pamokos turi vykti? Jei apie tai nepagalvojama, procesas žlugs, nes negalima mokėti vienam specialiajam pedagogui už darbą su vienu vaiku. Reikia užtikrinti, kad tas specialusis pedagogas mokykloje padėtų 15–20 vaikų. Nežinau, ar direktoriai jau žino, kaip tai padaryti. Bet tai labai svarbu.
– Kaip manote, kokias galimybes įtraukusis ugdymas gali atverti moksleiviams, turintiems individualių ugdymosi poreikių?
– Jiems atsiveria galimybės, apie kurias jie net nebuvo pagalvoję. Dauguma tų vaikų gali studijuoti universitete, jei tik to nori. Nedidelė dalis jų negali, bet ar jie gali turėti darbą? Be abejo, gali, jei jie buvo apmokyti tai daryti.
Būdamas įtraukioje klasėje ir turėdamas galimybių bendrauti su neurotipiniais bendraamžiais, vaikas mokosi, kaip elgtis visuomenėje. Tikiuosi, kad taip pat išmoksta skaityti, skaičiuoti ir daryti tai, ką sugeba. Tačiau, kai baigs dvyliktą klasę ir ateis laikas išeiti, atsiras kitų pagalbos šaltinių, kurie mokys, kaip įsidarbinti, savarankiškai gyventi. Ir dabar galime apie tai svajoti.
Kai prieš metus skaičiau pranešimą konferencijoje apie Dauno sindromą, auditorijai išvardijau penkias temas ir paklausiau, apie ką norėtų išgirsti? Jie norėjo išgirsti apie tai, kad Dauno sindromą turintys žmonės studijuoja koledže. Taigi pristačiau šią temą.
Pabaigoje nežinojau, ko tikėtis. Maniau, jie pasakys: „Na, taip vyksta tik Amerikoje, mes čia taip negalime.“ Ne. Jų klausimas buvo, kaip mums pradėti? Jie pasirengę šioms galimybėms, kurių anksčiau neturėjo. Tik negali greitai tų galimybių gauti.
Bet jie nori būti priimti ir turėti tokias pat galimybes, kokias turi kiti. Taigi šios galimybės, kai turime tokią įtraukią aplinką, atveria daugybę dalykų, dėl kurių šeimoms teko kovoti. Kaip suteikti jiems galimybes, kurios prieinamos kiekvienam kitam vaikui? Nelengvas darbas ir tai nebus padaryta per naktį. Tam prireiks laiko. Tačiau yra tikrai atsidavusių žmonių, norinčių, kad tai pavyktų. Taip pat prireiks laiko, kad pasikeistų požiūris ir suvokimas ir kad žmonės taptų sąmoningesni. Bet tikrai verta.